Panevėžio miestui pradžią davė pirmoji Senamiesčio bažnyčia – Ramygalos parapijos filija, pastatyta 1507 m. kelių į Vabalninką ir Venslaviškį sankirtoje.

Žvilgsnis į istoriją

Žvilgsnis į istoriją

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį Panevėžys griausmingai švęs 516-ąjį gimtadienį – minės vietovei prie Nevėžio, per šimtmečius išaugusiai į Aukštaitijos sostinę, pradžią davusio kunigaikščio Aleksandro akto surašymą.

Spausdiname panevėžietės Liudvikos Knizikevičienės knygos „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“ ištrauką apie Panevėžio gimimą.

 

Ona Maksimaitienė, ilgai ieškojusi istorijos šaltiniuose Panevėžio vardo, nustatė, kad vietovė, iš kurios išaugo Panevėžys, pirmą kartą paminėta 1503 m. Mat Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras sužinojo iš Lietuvos gyventojus lankiusio Vilniaus vyskupo kunigaikščio Vaitiekaus Taboro, kad prie Nevėžio gyvenantiems žmonėms vykti 28 kilometrus į Ramygalos bažnyčią yra per toli. Todėl šventadieniais jie renkasi prie upės, kūrena šventą ugnį ir atlieka kažkokias slaptas apeigas. Dėl to didysis kunigaikštis susirūpino toje vietoje pastatyti bažnyčią. Taigi 1503 m. rugsėjo 7 d. donacijos aktu, surašytu Vilniuje švč. Mergelės Marijos gimimo vigilijos dieną, kunigaikštis Aleksandras savo dvaro žemių plotą tarp Nevėžio ir Lėvens upių padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos klebonui. Kartu iškėlė sąlygą, kad nurodytoje vietoje prie Nevėžio būtų būtinai pastatyta bažnyčia.

Taip vykdydamas didžiojo kunigaikščio valią, Ramygalos klebonas netoli Nevėžio kalnelyje iškirto giraitę ir pradėjo statyti pirmąją Dievo Motinos bažnyčią. Dalį lėšų gavo iš Vilniaus kapitulos, likusias suaukojo geros širdies tikintieji. Tad pirmoji Senamiesčio bažnyčia – Ramygalos parapijos filija – buvo pastatyta 1507 m. kelių į Vabalninką ir Venslaviškį sankirtoje.

Kaip Senamiestis tapo Panevėžio Senamiesčiu

Pirmą Panevėžio Senamiesčio planą pagal 1509 m. bažnyčios vizitatoriaus aprašymą pateikė vyskupas Kazimieras Paltarokas 1936 m. išleistoje knygoje „Panevėžio bažnyčios“. Iš jo matyti, kad miesto pradžia buvo dabartinės Senamiesčio gatvės posūkyje. Kartu sužinome, jog 1509 m. rugpjūčio 8 d. vizituodamas dekanas Kazimieras aprašė, kaip tada atrodė Senamiesčio bažnyčia.

Ji buvo nedidelė, medinė, su vieneriomis durimis, šešiais langais ir lentomis dengtu stogu. Taip pat bažnyčia turėjo bokštelį su kupolu ir trimis nedideliais varpais. Viduje – trys altoriai. Didžiajame, prie Dievo Motinos paveikslo, buvo penki sidabriniai votai, kiti altoriai – be paveikslų. Apeigoms skirtų indų ir liturginių drabužių zakristijoje rasta nedaug. Po bažnyčia buvo rūsys.

Pati šventovė buvo prie kelių sankryžos. Iš dešinės pusės, nuo zakristijos, netoli upės, stovėjo klebonija šiaudiniu stogu, priešais, į vakarus – klėtis, klojimas, daržinė ir dvi kūtės (tvartai). Kairėje bažnyčios pusėje, už didelio kelio, – klebono rinka (turgavietė), o šiai priešais – smuklė ir bravoras su pirtimi. Smuklėje pardavinėdavo midų, alų, degtinę, likerius, druską ir silkes. Ypač prekyba suaktyvėdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis. Tada būdavo didelių muštynių. Todėl kunigas vizitatorius įsakė neatidaryti smuklės, kol sekmadieniais nepasibaigia pamaldos, o turgaus dienomis prižiūrėti, kad nesimuštų.

Pasak minėto šaltinio, žmonių tikėjimas buvo silpnas, nepagirtinas. Pagonybė dar ne visai išnykusi, kerojo pagonių burtai. Daugelis tikinčiųjų dėl 1505 m. siautusio maro pabėgo į miškus ir, ilgai ten gyvendami, nutolo nuo tikybos. Einančių priimti šv. sakramentų buvo 3218, neinančių – 1893. Bažnyčioje niekas negiedodavo, nes to niekas gyventojų ir nemokė. Tik nedidelė žmonių dalelė temokėjo poterius: katekizmo tiesų mažiems ir suaugusiems niekas nedėstė nei bažnyčioje, nei sodžiuose, nei dvaruose. Dažnai žmonės mirdavo be šv. sakramentų – jų dvasios gyvenimas buvo apleistas ir užmirštas. Retas kuris temokėjo skaityti ir rašyti, mažai tesuprato lenkiškai.

Net ir vizituojant dekanui, bažnyčioje per iškilmingas pamaldas susirinko labai mažai žmonių, o iš rinkos buvo girdėti dainuojant, sklido muzika. Kadangi vyko šokiai, daugelis triukšmavo. Į pavakarę įvyko peštynės, pagaliais ir akmenimis muštasi net šventoriuje. Todėl dekanas, norėdamas atskirti nuo rinkos, šventorių ir kapines įsakė aptverti. Dievo ir katalikų tikybos garbei sekmadieniais rinkoje liepė neleisti rengti šokių, žiūrėti, kad nebūtų dainavimo ar gėrimo. Priešingu atveju neklaužadas jis rekomendavo bausti rykštėmis, o girtuoklius ir mušeikas, paimtus iš turgaus, iki kitos dienos uždaryti pirtyje.

Penktadieniais ir sekmadieniais dekanas parapijiečius liepė mokyti giedoti, aiškinti Dievo ir bažnyčios įsakymus, raginti žmones bent du kartus per metus eiti išpažinties ir komunijos – velykinės ir adventinės. Taip pat klebonas įpareigotas žiūrėti, kad šventadieniais visi lankytų bažnyčią, tuoktųsi, krikštytų vaikus, sveikindamiesi sakytų: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus.“ Būtina iki kitos vasaros pasirengti Sutvirtinimo sakramentui, kurį suteiks vyskupas.

Visi tokie faktai leidžia įsivaizduoti, kaip XVI a. pradžioje atrodė Panevėžio miestas ir kuo gyveno tuometiniai žmonės. Akivaizdu, kaip katalikų kunigai stengėsi kelti jų dvasingumą ir kultūrą.

Šiek tiek kitoks vaizdas susidaro susipažinus su 1522 m. vizitatoriaus užrašais. Tada jau buvo aptvertas šventorius, per gavėnią suaugusiesiems prieš išpažintį dėstytas katekizmas. Bet kadangi vargonininkas silpnai tepaskaitė, jis nieko nemokė ir giedoti. Ypač tuo klausimu apleisti vaikai: jie nesugebėjo rašyti ir skaityti – mokyklos nebuvo nei prie bažnyčios, nei už upės, karališkame naujajame Panevėžyje, kur nuolat daugėjo naujai įsteigtų smuklių ir plito girtavimas.

Nuo to laiko kunigui įsakyta ne retkarčiais atvykti į pamaldas, o nuolat gyventi prie bažnyčios ir kasdien laikyti šv. Mišias, pratinti žmones nemirti be šv. sakramentų. Jis įpareigotas iš sakyklos mokyti poterių, dėstyti katekizmą, aiškinti Dievo ir bažnyčios įsakymus ir šv. Mišių apeigas. Sekmadieniais po pamaldų kunigas privalėjo surinkti jaunimą ir bažnyčioje mokyti giedoti Visų šventųjų litaniją, kalbėti poterius. Visi vaikai iki 15 metų turėjo būti rengiami eiti išpažinties ir komunijos. Į pagalbą, pasak vizitatoriaus, galima pakviesti vienuolių, kurie pamokytų poterių, katekizmo, skaityti ir giedoti. Gerai būtų prie klebonijos įsteigti mokyklą ir išlaikyti vargonininką, kuris nuo lapkričio iki Velykų, kaip tai daroma kitose bažnyčiose, galėtų pamokyti skaityti ir rašyti. Kol žmonės bažnyčioje, neatidaryti smuklės ir turgaus, žiūrėti, kad ir kitame krante, t. y. naujojoje miesto dalyje, jos darbą pradėtų taip pat tik pasibaigus pamaldoms. Dar klebonas turi dažniau lankyti tikinčiųjų namus, stengtis, kad mažėtų nesutarimų, muštynių, teismų, kad kuo greičiau būtų naikinami iš pagonių išlikę burtai, o poros tuoktųsi ir krikštytų vaikus tik bažnyčioje (12).

Pats klebonas Senamiesčio bažnyčiai prašė atsiųsti vikarą ir skundėsi skriaudomis, kurių jam padaro karališkosios Panevėžio dalies gyventojai, priešingai karaliaus Aleksandro privilegijai, įsteigę daug smuklių ir besirenkantys į turgus. Kartu padejavo ir dėl Plūkių sodžiaus, kuris peržengia bažnytinės beneficinės žemės ribas, nors jos tada dar nebuvo pažymėtos (oficialiai bažnyčios žemės ribos nustatytos tik 1537–1548 m. laikotarpiu). Pasirodo, Plūkių kaimo valstiečiai savavališkai šienauja kunigo pievas, savo reikmėms dirba žemę. Visa tai liudija, kad ne visi tuometiniai gyventojai bažnyčią pripažino kaip svarbią dvasinio gyvenimo instituciją ir kad nelengvai priėmė katalikų tikėjimo tiesas.

Apie XVI a. vidurį Panevėžio Senamiestis jau buvo savarankiška Senamiesčio klebono valda. Klebono arba jo skirto vaito privalėjo klausyti visi gyventojai. Kaip ir kitų klebonijos valdomų kaimų valstiečiai, Panevėžio Senamiesčio gyventojai turėjo dirbti klebono žemę. Pats klebonas savo ūkio netvarkė, dažniausiai visą žemę išnuomodavo nuomininkui. Pamažu pradėjo rastis žmonių, pradėjusių verstis amatais. Iš pradžių tokie amatininkai gaminiais aprūpindavo klebono ūkį, o vėliau savo gaminius pradėjo ir pardavinėti.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų