-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kad ir koks būtų birželis – saulėtas, sausas ar lietingas, jo kraitė visada bus pilna kvapnių, spalvingų, žydinčių ir žaliuojančių augalų.
Pievose, miškuose, paupiuose, sodybų darželiuose auga, veši ne tik akis, nosį, bet ir širdį džiugina. Nuo seno gamtos dovanos žolynai naudojami ir maistui gardinti, ir sveikatai stiprinti, ir orui gaivinti.
Birželio augalai, o ypač apie šventą Joną surinkti, tikra gėrybė yra visus metus.
Tą patvirtins ir visoje Aukštaitijoje garsėjančios Panevėžio rajono Trakiškio žolininkės – apie dešimt tose apylinkėse gyvenančių moterų, žinančių ir suprantančių žolelių paslaptis ir susibūrusių bendrai veiklai.
Dabar žolininkėms darbymetis – pats žaliavos rinkimas. O jos reikia daug – šių moterų veiklos dirvonai platūs.
Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio vadovės Vilijos Šaparnienės-Kišonienės suburtas žolininkių ratelis jau dvidešimt metų užsiima edukacine veikla, nuolat primena žmonėms naudingas augalų savybes, supažindina su vaistažolėmis.
„Mes negydome, mes tiesiog dalijamės savo žiniomis, patirtimi, konsultuojame, patariame“, – paaiškina žolininkių vadovė.
■ Visoje Aukštaitijoje garsios Trakiškio žolininkės ne tik žino žolynų paslaptis, bet ir atlieka iš senų laikų iki mūsų dienų atneštą, iš kartos į kartą perduotą magišką aprūkymo ritualą. P. Židonio nuotr.
Moterys pačios savo darželiuose augina ir aplinkinėse pievose renka vaistines žoleles, jas tinkamai džiovina, laiko, o paskui ruošia išskirtinio aromato ir skonio arbatas.
Pasak V. Šaparnienės-Kišonienės, svarbiausias žolininkių tikslas priminti žmonėms augalų vertę, supažindinti su vaistažolėmis, parodyti, kaip kuri žolė atrodo, paaiškinti, kur auga, kokios jų naudingos savybės.
Štai ir šiandien, birželio 17 dieną, visi norintieji turės puikią progą pasinerti į paslaptingą augalų pasaulį ir sužinoti daug naujo ir įdomaus.
Trakiškyje šurmuliuos tradicinė žolininkų šventė „Žolelių magijos paslaptys“.
Skambės muzika, grieš net kelios kapelos, vyks rimti ir žaismingi pokalbiai, o katile ant laužo virs ypatinga arbata.
„Kiekviena žolininkė dės į katilą savų – jos žiniomis, tam tikrą teigiamą poveikį turinčių žolelių ir aiškins susirinkusiesiems, kodėl būtent ta pasirinkta. Sudėtinė visų žolininkių arbata bus ypatinga“, – intriguoja V. Šaparnienė-Kišonienė.
Šventėje, žinoma, vyks ir įspūdingiausias Trakiškio žolininkių pasirodymas – iš senų laikų iki mūsų dienų žmonių atmintyje atneštas ir iš kartos į kartą perduotas aprūkymo ritualas.
„Aprūkymas žolelėmis kadaise vaikams padėdavo išgąsčio, vočių, pūlinių, kitų blogybių atsikratyti. Tėvai pakviesdavo kaimo žolininkę, toji vaiką aprūkydavo ir dažniausiai bėdą kaip ranka nuimdavo“, – pasakoja V. Šaparnienė-Kišonienė.
Žinoma, kad aprūkymą taikydavo ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Bėgant metams šitoks organizmo stiprinimo, gydymo būdas buvo primirštas, nebetaikomas.
Apie šį tolimoje praeityje plačiai paplitusį aprūkymą žolelėmis vienai garbaus amžiaus žolininkei dar vaikystėje pasakojo senas žmogus.
Prisiminusi bendramintėms apie jį prasitarusi, paskatino ir kitas daugiau apie tą aprūkymą sužinoti.
Tad trakiškietės ir ėmėsi paieškų – iš knygų, iš senų žmonių prisiminimų surinkusios daugybę informacijos, aprūkymo ritualą atgaivino ir dabar jį demonstruoja per įvairius renginius.
Specialiai tam pasiūtais drabužiais pasipuošusios žolininkės pristato senąją liaudies medicinos patirtį: autentišką gydymo būdą – aprūkymą, gelbstintį nuo įvairių ligų ir „piktos akies“, padedantį, „kad velniai atstotų ir piktos dvasios nesikerotų“.
Procedūrai reikia tam skirto katiliuko, stovo, anglių, lininės drobulės ir, žinoma, atitinkamų žolelių.
Žmogus, kuris ryžtasi blogybių atsikratyti ir prašosi aprūkomas, apgobiamas drobule ir privalo kvėpuoti žolelių smilkalais taip, kad šie pasiektų kiekvieną kūno dalelę. Viską persmelkiančio dūmų kvapo nereikia baimintis.
Aprūkoma deginant įvairias žoleles, bet tarp jų būtinai turi būti dagilis. Kitos parenkamos pagal aprūkymo tikslą.
„Dagilis – ypatingas augalas, turintis nemenkų galių bei paslapčių. Reikia žinoti, kaip su juo elgtis – suradus ir nupjovus ar išrovus, namo jį geriau vilkti žeme atbulomis, tada daug veiksmingesnis bus“, – atskleidžia V. Šaparnienė-Kišonienė.
Įvairiuose renginiuose pasirodančios žolininkės jau aprūkė daug žmonių, bet nusiskundimų iš jų negirdėjo – tik padėkas už gerą nuotaiką ir net pagerėjusią savijautą.
Šiandien dagilio dūmais pagelbėjusios savo krašto žmonėms, trakiškietės visą birželį su savo įranga ir žolelėmis važinės ir ne tik po savo rajoną – atvyks į Juodupę, Balelius.
Ir net sostinę pasieks, ten yra pakviestos į vestuves.
Prancūzo jaunikio artimieji turės puikią progą susipažinti su senosiomis lietuvių tradicijomis, dainomis.
Mat beveik visos žolininkės yra ir folkloro ansamblio dainininkės.
Pasak Trakiškio žolininkių, dagilis – ypatingas augalas, turintis nemenkų galių bei paslapčių. Jį suradus ir nupjovus ar išrovus, namo geriau vilkti žeme atbulomis.
Visur, kur tik nuvažiuoja, trakiškietės apie savo surinktas žoleles ir jų galimybes pasakoja.
Tarp jų sudžiovintų, į maišelius sudėtų augalų ir praėjusios vasaros, ir naujo derliaus vaistažolės.
Populiariausios iš jų čiobreliai, ramunėlės, melisos, pelynai, liepų žiedai.
Gausu ir daugeliui mažiau žinomų: veronikų – cholesterolio kiekį kraujyje mažinančių, šalavijų – dezinfekuojančių, jonažolių – nerimą, depresiją mažinančių, spaudimą keliančių, dirvinių asiūklių – skatinančių plaukų augimą, gydančių galvos odos ligas, takažolių – pleiskanas šalinančių, perlojų – vaikams nuo nerimo pagelbėjančių, šeivamedžių – nuo kosulio, miškinių sidabražolių, kaip sakydavo senovėje, – nuo devyniasdešimt devynių ligų.
Trakiškio žolininkių būrelio vadovė V. Šaparnienė-Kišonienė neabejoja, kad vertingų žolelių gausu kiekvienoje pievoje, tik reikia jas pažinti.
O soduose, daržuose, darželiuose ir patiems galima užsiauginti.
Visos krašto žolininkės tokius darželius turi, net ir prie Trakiškio kultūros centro veši raudonėliai, šalavijai, sukatžolės, peletrūnai ir kt.
Po laukus ir sodus pasisukiojus, gamtos dovanų prisirinkus ir „Laimės“ arbatą galima išvirti – kad sveikesnis, o tuo pačiu ir laimingesnis būtum.
Tokiai arbatai tinka juodųjų serbentų lapų, šaltmėčių, ežiuolių, kraujažolių ir kitų žolelių mišinys. Geriant šią arbatą, imunitetas stiprės ir organizmas jau nebenorės pasiduoti įvairioms negalėms.
Drauge į laukus rinkti augalų Trakiškio žolininkės beveik neišsirengia – dažniausiai vaistažoles renka kiekviena atskirai.
Kai ką savo darželiuose augina, kai ką pievose prie namų ar miškuose surenka – tada džiovina, į popierinius maišelius deda.
V. Šaparnienė-Kišonienė pasakoja, kad vaistažolių mišinių būrelio narės beveik neruošia – maišeliuose dažniausiai būna tik vienos rūšies augalai, žmonės, jeigu nori, gali patys juos sumaišyti.
Gydymas vaistingaisiais augalais, praeityje buvęs bene svarbiausiu sveikatinimo būdų, ir dabar gana populiarus.
Tie, kurie patys augalų galimybių neišmano, žinomų žolininkų teiraujasi, patarimų klausia.
Pavienių žolininkų yra dažname miestelyje, tačiau kad tiek daug jų, kaip Trakiškyje, susiburtų ir drauge veiktų – retenybė.
Jau ne visos nuo pirmųjų dienų būrelio veikloje dalyvaujančios turi sveikatos ir į pievas, ir į žmonių susibūrimus, renginius eiti.
O kai kurios ir šios žemės takeliais nebevaikšto – atlikusios savo gražias, kilnias gyvenimo misijas jau pašauktos amžinybėn.
Dabar iš aktyviausių vadovė mini Valentiną Valuškienę, Stasę Mieliauskienę, Vladislavą Tumelienę, Gražiną Žilinskienę, kitas.
O pati pradžia buvo, kai trakiškietes, folkloro ansamblio nares, žinančias daug senųjų papročių, tradicijų, Panevėžio kraštotyros muziejus pakvietė surengti mieste per šventę kaimišką turgų.
Trakiškietėms buvo įdomu, visko jos į tą turgų vežė, o ir džiovintų žolelių pasiėmė.
Visiems žolelės patiko, tad kitais metais jau daugiau, įdomiau pasirodymų su jomis sugalvojo.
Ir taip nuo 2002 metų žolelių populiarinimo veikla tęsiasi iki šiol.
Dabar žolininkėms darbymetis – pats žaliavos rinkimas. O jos reikia daug – Trakiškio moterų veiklos dirvonai platūs.
Pati V. Šaparnienė-Kišonienė žolelėmis pradėjo domėtis dar toli iki to, kai Trakiškio kultūros centre dirbti pradėjo – besimokydama vidurinėje mokykloje.
Mergaitė dažnai eidavo ir mėgdavo žoliauti, stengdavosi kuo daugiau augalų pažinti, sužinoti, kam kuri žolelė tinka.
Įgytomis žiniomis teko pasinaudoti ir vėliau, o susidūrus su bendramintėmis, būrelio idėja kilo tarsi savaime.
„Mane visada labai domino vaistažolės. Jeigu jau kartą kokią parodė, visam laikui įsimenu ir pažįstu“, – sako žolininkė.
Anot jos, nors daug apie vaistažoles galima sužinoti iš knygų, žurnalų, iš interneto – informacijos gausu, bet nėra nieko patikimesnio, kai patyrusi žolininkė parodo augančias žoleles, leidžia jas pačiupinėti, pauostyti – tai pati geriausia mokykla.
Artėjant gražiajai Rasos šventei, arba Joninėms, visiems patariama pasižvalgyti gamtoje ir bent po keletą žinomų žolynėlių nusiskynus sudžiovinti.
Kaip romantiškai atrodys puokštė iš jonažolių, ramunių, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės.
Ilgiausią metų dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi magiškos galios.
Merginos iš jų pindavo vainikus, puošdavosi, burtams naudodavo – dėdavo po pagalve, plukdydavo upe su pritaisyta žvakute, palikdavo kryžkelėje ir kt.
Dar, pataria V. Šaparnienė-Kišonienė, reikėtų nepatingėti ir Joninių rytą būtinai rasa nusiprausti – rezultatas bus akivaizdus.
O jau išsivoliojęs rasoje trumpiausios nakties rytą ilgam turėtum išlikti sveikas ir gražus.
P. Židonio nuotr.
