Žolinė Krekenavoje – su meile ir viltimi (papildyta)

Per šventąsias Mišias ir mažoji bazilika, ir šventorius buvo pilni žmonių. U. Mikaliūno nuotr.

Baigėsi dar viena svarbi metų šventė – Žolinė, Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena. Rugpjūčio 15-ąją panevėžiečiai, kaip per ilgus dešimtmečius įprasta, suko Krekenavos link – čia keturias dienas vyko Žolinės iškilmės.

Tiesa, šiemet jos atrodė kiek kuklesnės – šeštadienį, pagrindinę atlaidų dieną, žmonių buvo susirinkę mažiau nei įprasta.

Šventės dalyvių dėmesio pasigedo ir įvairiausius dirbinius prie bazilikos išsidėstę amatininkai.

„Mažai perka“, – šeštadienį skundėsi ilgais saldainiais ir cukriniais gaideliais prekiavusi moteris. Ji vylėsi, kad didesnė minia plūstelės sekmadienį. Pardavėjai svarstė, kad žmonės, ko gero, baimindamiesi kurį laiką alinusios kaitros bei spūsčių, kelionę galėjo atidėti tai dienai.

Šiuo metu tiltas per Nevėžį, kurį tenka kirsti norint pasiekti Krekenavą, remontuojamas, juo galima važiuoti tik viena puse, tad tuoj pat susidaro kamščiai. Šventės organizatoriai apie rekonstruojamą tiltą plačiai informavo ir siūlė pasirinkti kitą maršrutą – per Naujamiestį. Kelias, kurio dalis žvyruotas vieškelis, matyt, ne visiems atrodė patrauklus.

Vis dėlto pagrindinę atlaidų dieną Krekenavoje automobiliais buvo užstatytos visos įmanomos vietos, o per šventąsias Mišias ir mažoji bazilika, ir šventorius buvo pilni žmonių.

Į Krekenavą garsiųjų atlaidų proga suko ne tik panevėžiečiai, bet ir po visą Lietuvą ar net kitas šalis išsiskirstę buvę krekenaviečiai, jų artimieji.

Iš Gargždų į Žolinę Krekenavoje atvykęs Jurgis Budrys tikino, kad jau daug metų, nuo tada, kai susituokė su iš šio krašto kilusia Junavičiūte, ko gero, nėra kitur sutikęs Žolinės. „Tai mūsų šeimos tradicija. Visada važiuojame į Krekenavą, einame į bažnyčią, susitinkame su čia gyvenančiais žmonos giminėmis“, – sakė gargždiškis.

Tarp šventės dalyvių teko sutikti iš Vilniaus, Šiaulių, Kauno, kitų šalies vietų atvykusių ir net iš užsienio specialiai Žolinei į Krekenavą grįžusių šeimų. Kalbintieji tikino, kad pabuvimas su artimaisiais jiems labai svarbi šios šventės dalis.

Mišias per Žolinę Krekenavos mažojoje bazilikoje aukojęs vasaros pradžioje Kauno arkivyskupu paskirtas Jo Eminencija SJ Lionginas Virbalas šventino žolynus, kuriuos į bažnyčią žmonės buvo gausiai susinešę, ir kreipimesi į susirinkusiuosius pabrėžė, kad šis metas yra išsipildžiusios vilties laikas. Sėja – viltis, rugpjūčio vidurys – išsipildymas. Laukuose subrendo derlius, soduose sunoko obuoliai, veši žolynai ir gėlynai.

„O jeigu ir į žmoniją pažvelgtum kaip į augantį lauką? Dievas jį sėjo, sodino. Ir kas tame lauke užaugo? Žinant dabarties situaciją, atrodo, kad laukas pilnas įvairiausių piktžolių, per kurias žemėje kuriamas pragaras. Nejaugi tikrai taip yra – tik skurdus laukas, pilnas usnių? Tačiau ne. Taip nėra. Ir ši šventė įrodo, jog gyvename ir su meile, ir su viltimi“, – sakė Jo Eminencija ir kvietė visus žvelgti į virš didžiojo altoriaus kabantį Marijos paveikslą. Viena jos ranka glaudžia prie savęs Jėzų, o kita rodo į jį – tarsi norėdama priminti kiekvienam mūsų apie visa apimančią Dievo meilę.

Nuo seniausių laikų Krekenava garsėja Dievo Motinos paveikslu, kuris, tikima, turi stebuklingos galios. Paveiksle vaizduojama Švenčiausioji Mergelė su kūdikiu ant rankų, pasipuošusi vainiku ir sidabro drabužiais.

Padavimas byloja, kad paveikslą iš Krokuvos atvežęs riteris ir padovanojęs misionieriui Albertui. Iš pradžių jis laikytas nedidelėje medinėje koplytėlėje, vėliau perkeltas į Krekenavos bažnyčią. Paveikslas garsėjo stebuklais. Užregistruota nemažai išgijimų. Šio paveikslo garbei sudėta giesmių lietuvių ir lenkų kalbomis. Viena iš giesmyno giesmių „Mieliausioji Ponia mano, Karaliene dangaus“ yra skirta Krekenavos Dievo Motinai.

„Visiems žmonėms reikia sveikatos, darbo, lėšų ir dar daug ko, tačiau be meilės visa lieka beprasmiška. Svarbiausios žmogaus vertybės meilė ir viltis. Krikščionis be vilties – kaip langas be stiklų“, – sakė vyskupas.

Konsekravimo metinės

Šeštadienį minėtos ir Krekenavos bazilikos konsekravimo metinės. Prieš ketverius metus per Žolinę Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia sulaukė ypatingos šlovės: tapo aukščiausios kategorijos šventove – bazilika.

Mintis prašyti bazilikos vardo vyskupui Jonui Kauneckui kilo 2009 metų pradžioje, ruošiantis Krekenavos miesto ir stebuklingojo paveikslo 600 metų jubiliejui. Popiežiui Benediktui XVI buvo išsiųstas iškilminga lotynų kalba parašytas laiškas. Netrukus iš Romos atėjo atsakymas su daugybe klausimų ir pageidavimų.

Juos įgyvendinus Apaštalų Sostas paskelbė, kad Krekenavos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčiai suteiktas mažosios bazilikos titulas ir garbė.

Krekenavos šventovė pirmoji Lietuvoje sujungta ypatingos giminystės dvasiniais ryšiais su Šventąja Popiežiškąja Didžiąja Marijos bazilika Romoje, įrašyta į tos bazilikos lentas kaip jos dukterinė šventovė. Ta proga Apaštališkoji Penitenciarija suteikė visiems amžiams visuotinius atlaidus.

Krekenavos bažnyčia įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią.

Piligrimų žygis dviračiais

Nuo tada Krekenavos bazilika nuolat lankoma piligrimų. Neaplenkia jie ir per Žolinę.

Piligriminį žygį dviračiais į Krekenavos Žolinės atlaidus surengė ir Panevėžio vyskupijos jaunimo centras. Apie keturiasdešimt jaunų žmonių dviračiais į Krekenavą atvažiavo penktadienį, kai buvo paskelbta Jaunimo diena.

Jauni žmonės dalyvavo adoracijoje, sutaikinimo pamaldose, šventose Mišiose.

Dviračių žygio organizatorius teologijos studentas Justinas Visickas sako, kad tokie žygiai – nauja galimybė bendrai veiklai, atverianti jaunų žmonių širdis. Visą vakarą jie dalyvavo pokalbiuose, diskutavo apie pašaukimą, pasišventusiųjų gyvenimą. Šios Žolinės pagrindinė mintis nusakoma vienu klausimu – „Kam savo gyvenimą pašventei tu?“

Vakare prie laužo vyko koncertas, jaunimui koncertavo „Sekundės“ dienraščio fotografas Ugnius Mikaliūnas.

Dviračių žygyje dalyvavusios Paulina ir Gabija įsitikino: kuo ilgiau būni kartu su kitais bendraminčiais, tuo labiau jauti bendrystę, ir sunkumai atrodo nebaisūs, drauge įveikiami.

O jų ilgoje kelionėje buvo: ir dviračio padangos sprogo, ir dviratininkai virto, žalojosi.

Su puokštėmis žiedų

Kokia Žolinė be laukų ar darželių gėlių! Su puokštėmis žmonės ėjo į atlaidus, o savų neturėjusieji čia pat galėjo nusipirkti, siūlyta pačių įvairiausių.

Štai upytietė Rasa atsivežė iš linų ir rugių varpų sukomponuotų puokštelių. Upytės kraštas garsėjo linais, ten pat yra garsusis Linų muziejus. Moteris mano, kad tinka prisiminti ir šį svarbų, reikšmingą augalą. Upytėje linai vis dar auginami.

„Mums patinka toks gyvenimo būdas, po laukus ir miškus rinkti gamtos dovanojamas gėrybes ir iš jų kurti, dėlioti, sukti, pinti, klijuoti, rišti“, – sako moteris.

Įspūdingas gėlių kompozicijas kuria ir kėdainiškis Arūnas Simanauskas. Vytelės džiovinamos, lankstomos, dažomos, prie jų tvirtinami iš medžių lapų susukti įvairiai dažyti žiedai. Tiesa, tokie medžiai Lietuvoje neauga, lapus atsivežti tenka iš toli. Nebe pirmus metus kartu su savaisiais tokius suvenyrus kuriantis vyras sekėjų, sako, dar nematęs.

Mugėje buvo siūloma įsigyti ne tik gėlių, bet ir kitokių augalų gėrybių, pavyzdžiui, medaus.

O šiauliškė Rima Alekseriuvienė kartu su vyru Vytautu atvežė ir neįprastų gėrimų – rabarbarų arbatos ir kiaulpienių šaknų kavos.

Tereikia užplikyti šaukštelį jų siūlomo mišinio ir galima mėgautis neįprasto skonio kava, arbata.

Moteris sako, kad kiaulpienių specialiai auginti nereikia, jos pačios auga laukuose – pavasarį šaknis iškasi, nuplauni, sudžiovini, sumali, ir kava paruošta. O iš džiovintų rabarbarų kotų pagaminta arbata – tikra atgaiva karštą dieną. „Dar gaminame saldainius iš rabarbarų, tik jau visus išpirko“, – gamtos dovanojamomis galimybėmis džiaugiasi šiaulietė.

Krekenava laiko tėkmėje

Iš Kauno atvykusi Gytė Drukteinienė krekenaviečiams siūlė įsigyti savo mamos Saulutės Genovaitės Markauskaitės knygą „Krekenava laiko tėkmėje“

Įspūdinga knyga buvo išleista pernai. Joje pasakojimai, nuotraukos, prisiminimai. Dukra sako, kad Orelių kaime prieš 66 metus gimusi mama visada norėjo parašyti knygą apie gimtąjį kraštą, bet tai padaryti galėjo tik išėjusi į pensiją. Plunksną gerai valdanti ekonomistė svajojo tapti žurnaliste, tačiau tėvai tokiam pasirinkimui prieštaravo. Tad teko krimsti ekonomikos mokslus. Vis dėlto moteris visą gyvenimą rašė: išleido penkias poezijos knygeles bei šį leidinį apie Krekenavą. Jam medžiaga rinkta ilgai ir kruopščiai, pasitelkiant į pagalbą kraštiečius.

Knygoje plačiai supažindinama su miestelio, bažnyčios istorija, pasakojama apie žmones, jau išnykusius kaimus.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

U. Mikaliūno nuotr.