Daukniūnų ir aplinkinių kaimų gyventojai sunerimo, kad netolimoje ateityje jiems gali grėsti kvėpuoti dvoku. P. Židonio nuotr.

Žmonės kyla prieš raugintų išmatų smarvę

Net kelių Panevėžio rajono kaimų – Daukniūnų, Spirakių, Senųjų Berčiūnų, taip pat aplinkinių sodininkų bendrijų žmonės sukilo prieš jų panosėje pradėtą rausti, kaip jie vadina, srutų talpyklą.

Viena iš ją statančios žemės ūkio bendrovės vadovių tikina, kad talpykloje jokių srutų nebus, tik kaupiama aplinkai draugiška, žemę gerinanti medžiaga digestatas.

O aplinkos inžinerijos ir biomasės energetikos konsultantas paaiškino, jog angliškas žodis „digestate“ reiškia ne ką kita, o raugą. Šiuo atveju – išmatų raugą.

Pabūgo smarvės

Panevėžio rajono savivaldybę šiandien turėtų pasiekti šimtai parašų, kuriais daukniūniečiai, spirakiškiai bei aplinkinėse vietovėse įsikūrusių sodininkų bendrijų šeimininkai reikalauja uždrausti laukuose tarp Daukniūnų ir Spirakių numatytos srutų talpyklos statybas.

„Apie tą talpyklą sužinojome gruodžio pradžioje. Pamatėme laukuose ekskavatorių ir susidomėjome, kokios statybos pradėtos. Niekas mums nepaaiškino, kas statoma, nieko nežinojo ir Panevėžio seniūnija, kurios teritorijoje gyvename. O tada vieni per kitus išsiaiškinome, kad žemės ūkio bendrovė „Berčiūnai“ stato talpyklą srutoms“, – pasakojo Daukniūnų gyventojų bendruomenės pirmininkė Reda Matuzevičienė.

Pasak pirmininkės, išgirdę apie tokias statybas, gyventojai ne juokais susirūpino.

„Sunerimome, kad smarvės tikrai neišvengsime. Gaila ir mūsų asfaltuoto kelio, kuriuo srutos sunkiasvoriais automobiliais bus gabenamos į didžiulę talpyklą. Suvokėme, kad teks gyventi smarvėje, be to, padaugės taršos“, – mano R. Matuzevičienė.

Anot jos, dabar Daukniūnai didžiuojasi turintys svečius priimančias dvi puikiais kaimo turizmo sodybas.

„O kas norės važiuoti švęsti arba ilsėtis į sodybas, kuriose tvyro smarvė?“ – sunerimusi R. Matuzevičienė.

Liko nežinioje

Bendruomenės pirmininkė teigė prieš savaitę kvietusi žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ atstovus, kad ir vietiniams, ir sodininkams paaiškintų, kas statoma ir kodėl statybos nederintos su gyventojais.

„Atvyko tokia Oksana. Ji arba nepasisakė pavardės, arba jos neišgirdau. Ji bandė mums nežinomais žodžiais įvardyti, kas bus laikoma tame rezervuare, nors visiems aišku, kad tai š… laikymo duobė. Taip ir liko neaišku, ar duobė bus dengta, ar atvira, iš kur bus atvežtas tas š…, kur vėliau jį dės“, – stebėjosi R. Matuzevičienė.

Pirmininkė mena Oksanos teiginius, kad yra gauti visi reikalingi leidimai rezervuarui, o aplinkinių gyventojų pritarimo tam nereikia.

„Atstovė įrodinėjo, kad iki artimiausios sodybos nuo tos srutų duobės bus 500 metrų, tačiau kai, jos paprašę projekto, gavome rašytinį paaiškinimą, sakytum, rašinėlį, išskaitėme, kad iki artimiausios sodybos mažesnis atstumas – 450 metrų“, – pasakojo R. Matuzevičienė.

Susitikime su atstove susirinkusieji supratę, jog žemės ūkio bendrovė duobę kasa ne savoje, o susikeistoje žemėje.

„Stato, kad būtų toliau nuo jų kontoros, smirdėtų mums“, – pakomentavo pirmininkė.

Leidimą skystųjų organinių trąšų kauptuvo-saugyklos statybai išdavusi rajono Savivaldybė netrukus sulauks rašto su tam prieštaraujančių gyventojų parašais. P. Židonio nuotr.

Kaups žemės gerintoją

Projekte būsimasis statinys įvardytas kaip skystųjų organinių trąšų kauptuvas – saugykla.

Ji skirta laikyti digestatą – produktą, išgaunamą iš biodujų jėgainių.

Pasak projektuotojų, vadovaujantis kitų šalių praktika, digestato kvapas, palyginti su mėšlo, sumažėja iki 60 proc., o naudojamas jis, kaip ir mėšlas ar srutos, laukams tręšti.

Paskambinus viešai skelbiamu žemės ūkio bendrovės „Berčiūnai“ direktorės Kristinos Puronaitės telefonu, atsiliepė jos pavaduotoja prisistačiusi Oksana Puronaitė.

Teisindamasi didžiuliu užimtumu, moteris nenorėjo šnekėti, liepė skambinti bendrovei atstovaujančiam advokatui.
Galop sutiko atsakyti į klausimą, ar žmonių nerimas dėl iš srutų duobės galbūt sklisiančios smarvės turi pagrindo.
„Nežinau, iš kur žmonės sugalvojo, kad tai srutų duobė. Joje jokių srutų nebus, o bus kaupiamas iš biodujų jėgainės atvežtas digestatas. Tai žemės gerintojas, aplinkai draugiška medžiaga“, – aiškino O. Puronaitė.

Anot jos, digestato talpykla sieks 15 tūkstančių kubinių metrų. Du metrai bus po žemėmis, du – antžeminiai.

Talpykla bus išklota vadinamąja membrana – specialia plėvele, digestatui neleidžianti skverbtis į žemę.
2023 metais talpykla bus atvira, o jau po metų planuojama ją uždengti.

Jos teritoriją numatyta aptverti.

Sustoti nenusiteikę

Paklausus O. Puronaitės, ar teisūs vietos žmonės teigdami, kad ši talpykla statoma sukeistoje žemėje, bendrovės atstovės atsakymas buvo ne visai aiškus. Pasak jos, rezervuarą savoje žemėje stato vietos ūkininkas, o ji yra atsakinga už statybas.

Dar paaiškino, kad yra tokia įmonių grupė „Grindinys“, kuri į talpyklą veš digestatą. Jo bus atgabenama net iš Vievio.
O. Puronaitė pridūrė, kad visi reikiami dokumentai, reikalingi rezervuaro statyboms, tikrai gauti. Ji teigė esanti tikra, kad žmonių renkami parašai nieko nelems.

„Reikšti nepasitenkinimą, kad ūkininkas savoje žemėje stato rezervuarą, yra tas pats, kas būti nepatenkintam Panevėžio plėtra“, – konstatavo žemės ūkio bendrovės atstovė.

Savivaldybė nematė problemos

Panevėžio rajono savivaldybės Architektūros skyriaus vedėjas Donatas Malinauskas patvirtino: leidimas statyti organinių trąšų kauptuvą-saugyklą – duotas.

Vedėjas motyvavo, jog prieš išduodant šį leidimą buvo kelti ir aplinkosauginiai klausimai, aiškintasi, kodėl nenumatyta apsaugos zona.

„Išsiaiškinome, kad trąšos, kurios jame bus kaupiamos, bus atvežamos jau perdirbtos, pavojaus žmonių sveikatai jos nekels“, – tikino D. Malinauskas.

Smirdi ir raugas

Vilnietis aplinkos inžinerijos ir biomasės energetikos konsultantas Alfonsas Brazas sako, kad visiems aiškiau būtų, jei kalbėtume savais žodžiais, o ne angliškais terminais.

Specialistas paaiškino, kad digestatas reiškia raugą, o jei kalbama apie tokį digestatą, kuris kaupiamas žemės ūkio bendrovių lagūnose ir vėliau tręšiama žemė – tai skysto mėšlo ir kitų organinių medžiagų raugas.

A. Brazo teigimu, tokio raugo rasis biodujų degalinėje, kokią planuojama statyti ir Šilagalio apylinkėse.

„Žinia, smirdi jis mažiau nei fermų mėšlas, bet tikrai smirdi“, – patikino žinovas.

Anot jo, pusės kilometro atstumas tokiai smarvei sklisti – ne riba.

„Manau, ne tuo keliu eina žmonės, kurie siekia parašais sustabdyti rezervuaro statybas. Jei statybų leidimas gautas, nematau galimybės užkirsti joms kelią. Tačiau per Aplinkos apsaugos departamento ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus žmonės gali reikalauti priemonių, galinčių apsaugoti juos nuo smarvės“, – patarė A. Brazas.

Pasak jo, gyventojai per šias tarnybas turi teisę išsireikalauti, kad rezervuaras būtų uždengtas ne po metų, o ką tik pastatytas.

Be to, reikėtų reikalauti įrengti specialius purkštukus, purškiančius reagentus. Jiems išsiskiriant bei vykstant tolesniems cheminiams procesams, virš rezervuarų susidaro savotiškas rūkas, kuris ir sulaiko dvoko sklidimą.

„Žinia, visa tai kainuoja. Tikėtina, kad tie, kas statysis rezervuarą, vargu ar skubės, ką minėjau, įrengti. Tačiau už savo gerovę kovojantys žmonės ir dengto rezervuaro, ir purkštukų su reagentais reikalauti ir gali, ir netgi privalo“, – pabrėžė biomasės energetikos konsultantas.