-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai J. Dulevičiūtė buvo trejų, mama pirmą kartą ją nusivežė į žirgyną, kuriame pati jodinėjo. Tuomet drąsi mergaitė kartkartėmis atsisėsdavo su mama kartu į balną, o šiek tiek paaugusi pradėjo mokytis joti su ponių veislės kumelaite Mere. Ši, Jogailės žiniomis, dar gyvena savo nuostabų gyvenimą.
Pirmojo karto ant žirgo profesionali raitelė nelabai ir pamena, juk buvo dar visai mažytė. Bet yra įsitikinusi, kad jei jai nebūtų taip patikę ir jojimas nebūtų tiesiogine prasme užbūręs, dabar nebūtų ten, kur yra. J. Dulevičiūtė prisimena, jog su žirgu, vardu Balzamas, reikėjo labai daug dirbti, kad galėtų bent atsisėsti jam ant nugaros. Tačiau nieko nėra neįmanomo – tik dėl didelio užsispyrimo ir kantrybės ji pasiekė savo tikslą.
„Tada sekė nekaltas pažadas mano sesei, jog tėvai nupirks jai ką tik atvestą kumeliuką, kuris stovėjo priešais Balzamo gardą, tose pačiose arklidėse. Kumelytė buvo labai graži ir netyčia duotas pažadas po kurio laiko išsipildė. Tuomet mama nusprendė įkurti savo žirgyną ir greitai arklidėse jau stovėjo trys, keturi, penki, o dabar jau ir šešiolika žirgų“, – šypteli Jogailė.
J. Dulevičiūtės manymu, kalbant apie žirgus negali sakyti: atėjau, pamačiau ir patiko. Asmeniškai jai tai – kur kas daugiau.
„Tai mano kraujyje, aš be jų tiesiog negaliu. Kai baigiau vidurinę mokyklą, visą laiką galvojau, kad galbūt žirgai ir tas gyvenimas tarp jų man yra primestas, nes mano šeima augino žirgus. Išvažiavau studijuoti į Kauną. Bet be žirgų ištvėriau vos mėnesį! – prisimena jojikė. – Daugiau savęs ir nebetikrinau. Negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl man patinka žirgai. Tai tas pats, kas atsakyti į klausimą, kodėl aš myliu mamą, tėtį. Tai ateina iš vidaus.“
„Negalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl man patinka žirgai. Tai tas pats, kas atsakyti į klausimą, kodėl aš myliu mamą, tėtį. Tai ateina iš vidaus“, – sako J. Dulevičiūtė.
Pirmasis J. Dulevičiūtės žirgas buvo Islandijos ponis Plukė. Anot Jogailės, būtent ši kumelė ją išmokė, kaip reikia elgtis su žirgu, kaip jam pasakyti, ko iš jo nori.
„Nors aš užaugau ir nebegaliu su ja joti, bet ji vis dar džiaugiasi savo gyvenimu pas mus arklidėse ir yra puiki mokytoja ateinantiems vaikams, kurie nori pažinti žirgų pasaulį“, – džiaugiasi Jogailė.
Galima sakyti, jog su žirgais J. Dulevičiūtė yra beveik visą savo gyvenimą, todėl žirginis sportas jau tapo neatsiejama jos gyvenimo dalis. Šiuo metu save ji daugiausia realizuoja ištvermės jojimo disciplinoje, bet šiemet jau išbandė lygiąsias žirgų lenktynes ir neliko joms abejinga.
„Esu adrenalino ir greičio mėgėja“, – šypteli J. Dulevičiūtė.
Nors šiuo metu merginai yra gana sunku suderinti visas veiklas, mokslus, treniruotes, varžybas ir darbą žirgyne, bet ji visuomet vadovaujasi posakiu, jog jeigu norėsi, visada rasi galimybę, jeigu ne – visada atrasi priežastį.
„Dabar, kai varžybų sezonas baigėsi ir mano sportiniai žirgai ilsisi, galiu šiek tiek daugiau pailsėti ir labiau susikaupti ties savo mokslais, nes visgi esu studijų finišo tiesiojoje“, – sako Jogailė.
Visai mneseniai J. Dulevičiūtė su ištikimu savo palydovu, žirgu Aldikiu, dalyvavo tarptautinėse varžybose Slovakijoje, Šamorino olimpiniame treniruočių centre. Varžybos duetui buvo išties sėkmingos – abu kartus jie įveikė 100 kilometrų distanciją ir užsitikrino galimybę bėgti 120 kilometrų.
Pasak Jogailės, prieš šias varžybas buvo labai daug jaudulio, nes tai – paskutinis sezono startas. O ir 100 kilometrų distanciją ji jojo tik antrą kartą. Į šias varžybas jojikė nevažiavo nugalėti. Sako net tokių minčių neturėjusi. Svarbiausia buvo baigti visą distanciją ir šiek tiek padidinti greitį.
„Startavus pajutau, kad Aldikis yra pilnas energijos ir labai nori bėgti, bet kadangi mano šių varžybų tikslas buvo pabaigti distanciją ir kvalifikuotis 120 kilometrų distancijai, pirmus 10 kilometrų turėjau jį stipriai laikyti, jog nesiveržtų į priekį su kitais žirgais, – juokiasi Jogailė. – Nubėgęs 60 kilometrų Aldikis vis dar buvo pilnas energijos, noras aplenkti priekyje esančius žirgus niekur nedingo, todėl man vis dar reikėjo jį prilaikyti, kad jis tausotų savo jėgas, tad varžovus lenkdavome iš lėto.“
Jogailė prisimena, jog prieš kiekvieną veterinarinę patikrą, kuri varžybų metu yra privaloma, jos širdis suvirpėdavo, kad visgi kažką atliko ne taip. Tačiau giliai širdy žinojo, kad Aldikiui viskas gerai.
„Kai su žirgu praleidi kiekvieną dieną, pradedi pastebėti ir suprasti jo kūno kalbą, kuri išduoda viską“, – teigia jojikė.
Varžybas Slovakijoje ištvermingas Jogailės ir Aldikio duetas baigė devintas iš septyniolikos dalyvių. Šeši duetai buvo pašalinti iš varžybų dėl žirgų pakitusios sveikatos.
Pasak J. Dulevičiūtės, baigus distanciją, po paskutinės veterinarinės patikros, kai veterinarijos gydytojas spaudžia ranką ir sveikina sėkmingai įveikus trasą, visada apima nenusakomas džiaugsmas, lengvumas ir didžiulė šiluma bei dėkingumas savo žirgui.
„Po šių varžybų niekas nepasikeitė, euforija tokia pati kaip ir po pirmųjų varžybų, – šypsosi Jogailė. – Aldikis po 100 kilometrų jautėsi puikiai, mane supo pati geriausia komanda, kuri visų varžybų metu padėjo mums su Aldikiu tiek trasoje, tiek gaivinimo ir poilsio zonose. Ištvermės jojimas – tai komandinė sporto šaka, nes labai didelį darbą atlieka komandos nariai.“
Aldikis yra septynerių metų arabų veislės žirgas. Ši žirgų veislė pasižymi labai didele ištverme. Pasak Jogailės, ne veltui ištvermės sporte dominuoja būtent šios veislės žirgai.
Jogailei Aldikis yra vienas švelniausių, jaukiausių ir draugiškiausių žirgų. Mergina juokiasi, jog jis kaip mielas mažas kačiukas, kuris puikiai įvaldęs meilikavimo meną.
„Pakvietus vardu, jis ateina iš bet kurio ganyklos galo, sekioja žmogų kaip šuo. Labiausiai prajuokina jo pavojaus matymas ten, kur jo visiškai nėra. Bet būtent dėl to varžybų trasoje turiu būti budri, nes niekada negaliu žinoti, kokios smulkmenos jis gali išsigąsti“, – sako jojikė.
Kai tai nutinka, Jogailei tenka Aldikį raminti, nes žirgas turi žinoti, kad gali ja pasitikėti, kad su ja nieko blogo nenutiks.
„Aldikis, kaip ir aš, yra ir labai didelis greičio mėgėjas. Labai gera matyti ir jausti jo azartą, kai numetu pavadžius ir leidžiu jam bėgti taip, kaip jis nori. Jis net prigula prie žemės, visos jo baimės tarsi išgaruoja ir mes abu mėgaujamės laisve“, – šypsosi Jogailė.
Kaip ir kiekvienas sportininkas, prieš visus startus J. Dulevičiūtė jaučia didesnį ar mažesnį jaudulį, su kuriuo privalo kaip įmanoma geriau ir greičiau susitvarkyti. Dažniausiai nusiraminti jai padeda tiesiog ruošimasis startui, žirgo šukavimas bei balnojimas, todėl niekada neleidžia savo žirgo ruošti komandos nariams.
„Žirgas – toks gyvūnas, prie kurio prisiglaudus jis atpalaiduoja ir sugeria visą įtampą. Startavus jaudulio nebelieka, lieka tik darbas išlaikyti žirgą, kuris nori visu greičiu veržtis į priekį, ir užsibrėžto plano įgyvendinimas“, – teigia Jogailė.
Kai joja ilgus kilometrus, J. Dulevičiūtės galvoje sukasi daugybė minčių. Anot jos, žirginis sportas yra ne vieno sportininko, bet dueto sporto rungtis, todėl bėgant ilgas distancijas pirmiausia reikia jausti savo partnerį, pamatyti, kaip jis jaučiasi kiekviename distancijos kilometre.
„Svarbu suprasti, kada reikia duoti jam pailsėti, kada padidinti greitį, kai žirgas tam pasiruošęs. Ištvermės jojime raitelis yra strategas, o žirgas – fizinė jėga, kuri neša link finišo. Todėl raitelio pareiga ir atsakomybė yra galvoti ne tik apie savo norą laimėti, bet ir apie žirgo gerovę, kad jis finišą pasiektų sveikas“, – aiškina sportininkė.
Ryšio neužsakysiPaklausta, ar sunku buvo išmokti žirgų „kalbą“, J. Dulevičiūtė tikina, jog žirgų „kalba“ yra ne kas kita, kaip paprasčiausias žirgų elgsenos ir psichologijos išmanymas.
„Jeigu turėsi noro, užsispyrimo ir kantrybės tą „kalbą“ išmokti, tikrai ateis tas momentas, kai pažvelgęs žirgui į akis suprasi, ką jis tau sako“, – tvirtina pašnekovė.
Ypatingą ryšį J. Dulevičiūtė puoselėja ne tik su savuoju Aldikiu. Yra dar trys žirgai, kurie užima didžiulę dalį jos širdies – tai Wiva Viktorija, Admiral Danzig ir Jogailės ponių veislės žirgelis Plukė.
„Plukė yra ne tik mano pirmasis žirgas, bet ir pirmasis mano mokytojas, kuris leido pajausti, kaip gera apkabinti žirgą“, – sako Jogailė.
Wiva Viktorija – konkūrinė kumelė, kurią Jogailė pažįsta nuo pat jos gimimo. Ji yra pirmasis jos apjotas žirgas, į kurią sudėjo visas tuomet turėtas žinias. Tik ji jojikei leidžia suprasti, koks nuostabus jausmas yra šokti per kliūtį ir skristi virš žemės.
Admiral Danzig – Jogailės senos svajonės pildytojas. Tai yra lenktyninis žirgas, kuris leidžia pajausti vėją plaukuose, lekiant net 65 kilometrų per valandą greičiu.
„O Aldikis – tai likimo siųstas žirgas, atėjęs po skaudžios netekties. Jis sugėrė visą tuomet patirtą skausmą. Ir dabar jis yra mano partneris ištvermės varžybose. Su kiekvienu iš šių žirgų nereikėjo specialiai ieškoti ryšio, jis tiesiog yra. Tai ryšys, kurio neįmanoma užsisakyti, norėti – jis tiesiog yra arba ne“, – jautriai kalba Jogailė.
J. Dulevičiūtė juokiasi, jog ant rankų pirštų jau nebesuskaičiuotų, kiek kartų jai yra tekę nuskrieti nuo žirgo. Laimė, per visą savo jojikės karjerą rimtų traumų išvengė.
„Galbūt kažkam gali pasirodyti baisu vėl sėsti ant žirgo po kritimo, bet kodėl? Jeigu viską darai tinkamai, žirgas niekada nenorės tavęs numesti. Jeigu žirgas leido sėdėti ant savęs, vadinasi, jis pasitiki tuo, kas sėdi jam ant nugaros“, – aiškina profesionali raitelė.
Dažniausiai, anot Jogailės, kritimai pasitaiko, kai žirgas kažko išsigąsta ir staigiai metasi į šoną. Arba šokant per kliūtį raitelis tiesiog praranda pusiausvyrą ir krenta ant žemės.
„Bet ar tai žirgo klaida? Aišku, kad ne. Tik žmogus turi derintis prie žirgo, o ne atvirkščiai. Todėl aš niekada nejaučiau baimės po kritimo vėl grįžti į balną“, – tikina pašnekovė.
Ištvermės jojimo sportas, anot J. Dulevičiūtės, yra labai įdomi ir nesavanaudiška žirginio sporto šaka, kur greitis nėra pagrindinis dalykas. Ši žirginio sporto šaka – tai ilgų distancijų jojimas, kur trasos ilgis yra nuo 40 iki 160 kilometrų, o jodami raiteliai gali grožėtis nuostabia gamta. Šios varžybos vyksta ratais, po kurių žirgas gauna laiko pailsėti ir pavalgyti. Taip pat po kiekvieno rato vykdoma griežta žirgo veterinarinė patikra, per kurią nuosekliai apžiūrimas žirgas ir nustatoma, ar jis tikrai gali tęsti varžybas.
„Jei veterinarams kyla nors mažiausių įtarimų dėl žirgo sveikatos, duetas yra pašalinamas iš varžybų. Šiame sporte reikia pažinoti savo žirgą, žinoti jo galimybės ir fizinį pajėgumą, kad varžybų metu neperspaustum ir netraumuotum savo partnerio“, – aiškina jojikė.
Ištvermės jojimą, anot jos, galima sulyginti su Dakaro raliu. Tik čia „sugedusios“ detalės bivake žirgui nepakeisi. Todėl šiame sporte yra labai svarbus raitelio nesavanaudiškumas. Jis visų pirma turi atsižvelgti į žirgo savijautą ir galimybes, o ne į norą laimėti bet kokia kaina.
Žirgų lenktynės, palyginti su ištvermės jojimu, yra trumpas, bet labai greitas žirgų bėgimas hipodrome. Distancijų ilgis yra nuo 1000 iki 3 200 metrų.
„Žirgų lenktynės, mano manymu, yra pati pavojingiausia žirginio sporto šaka, nes lekiant dideliu greičiu žokėjas stovi ant labai trumpų balnakilpių, turi neprarasti pusiausvyros ir kartu valdyti žirgą. Prilaikyti, paraginti, teisingai daryti posūkį. Nors tai ir pavojinga sporto šaka, bet yra artimiausia mano širdžiai, nes, kaip ir minėjau, esu greičio fanė“, – šypteli raitelė.
Galimybė joti ir demonstruoti rezultatus jojimo sporte J. Dulevičiūtei reiškia labai daug. Tai yra jos gyvenimo būdas: darbas, sportas, laisvalaikis, o kartu ir poilsis.
O tėvų įkurtas žirgynas – tarsi svajonės išsipildymas.
„Kiek nedavė gyvenimas, tiek man davė tėvai. Viską turiu tik jų dėka. Esu be galo jiems dėkinga, kad suteikia visas galimybes ir besąlygišką palaikymą šiame sporte tobulėti ir siekti vis daugiau“, – sako Jogailė.
Pasak J. Dulevičiūtės, jojimo sportas reikalauja labai daug fizinio pasiruošimo. Bet taip pat labai svarbus ir psichologinis aspektas. Ypač nutarus sportuoti profesionaliai, kai krūviai ir varžybų skaičius didėja tiesiog dienomis.
„Dažnai psichologinis pasiruošimas yra žymiai svarbesnis nei fizinis, nes įžengiant į tarptautinius varžybų vandenis dažnai jaučiama įtampa, atsakomybė žirgui, komandai, tėvams, kad neapviltum jų. Stresas prieš varžybas gali tiesiog sunaikinti tave iš vidaus dar net neprasidėjus varžyboms. Tačiau žinojimas, kad turiu pačią geriausią komandą: grumus, veterinarijos gydytoją, osteopatę, kalvį, tėvelius ir patį šauniausią žirgą, mane motyvuoja“, – teigia pašnekovė.
Anot Jogailės, sportininkas turi labai daug dirbti, nuolat tobulėti, kad pasiektų savo užsibrėžtą tikslą. Taip pat labai daug priklauso ir nuo trenerio, jo požiūrio, jo noro išugdyti aukšto meistriškumo ir teisingo požiūrio raitelį.
„Mano atveju, mano trenerė visą gyvenimą buvo mama, ogi mamos niekada neleis savo vaikui nustoti tobulėti, – šypteli raitelė. – Tai, manau, ir buvo mano raktas į sėkmę sportuojant.“
Norint pasiekti geriausių rezultatų bet kokioje žirginio sporto šakoje, anot Jogailės, privalai išmanyti žirgo anatomiją. Kai užsėdi žirgui ant nugaros, turi suprasti, kokią įtaką žirgui daro kiekvienas judesys balne.
„Žinios ateina su patirtimi, su laiku, praleistu tarp žirgų, su kasdiene rutina, su problemomis ir jų sprendimais, su treniruotėmis ir, be jokios abejonės, su treneriu, kuris būtinas pradėjus lankyti jojimo treniruotes. Jis būtinas, kad padėtų perprasti jojimo subtilybes“, – aiškina panevėžietė raitelė.
Iki pačių maloniausių gyvenimo pergalių J. Dulevičiūtei teko labai daug dirbti, nes niekas nebuvo padėta ant lėkštutės. Pasiekus vieną tikslą, užsibrėžia kitą, kas tikrai nėra lengva.
„Kaip ir kiekviename sporte, suklupus svarbiausia nepasiduoti, o suimti save į rankas ir eiti į priekį, kad ir kaip atrodytu sunku tai padaryti“, – ne kartą įsitikino Lietuvos ištvermės jojimo jaunių čempionė.
Kaip įsimintiniausią akimirką šiame sporte J. Dulevičiūtė įvardija 2020 metų Lietuvos ištvermės jojimo čempioną ir jo metu iškovotą jaunių čempionės titulą. Mergina prisipažįsta, jog jis buvo tikrai labai netikėtas, nes šis čempionatas jai buvo pirmasis.
„Prieš šias varžybas labai daug svarsčiau, kokią strategiją pasirinkti, ar kovoti dėl pergalės, ar gauti 80 kilometrų kvalifikaciją. Nusprendžiau, kad viską spręsiu pagal Aldikio savijautą trasoje, – pasakoja raitelė. – Kadangi jis po pirmojo rato nenustygo vietoje, nusprendžiau, jog pabandysime nenusileisti varžovams.“
Po šio čempionato Jogailei didžiausias įvertinimas buvo ne čempiono titulas, o žinojimas, kad po 82 kilometrų distancijos jos žirgas jautėsi puikiai.
„Aldikis jautėsi taip gerai, kad galėjo bėgti dar vieną ar netgi du ratus, – šypsosi J. Dulevičiūtė. – Buvo smagu žinoti, kad tikrai pažįstu savo žirgą.“
J. Dulevičiūtė yra Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų-sveikatingumo ir asmeninio treniravimo ketvirto kurso studentė. Studijos, anot jos, jai davė daugiau žinių, kaip treniruoti patį sportininką.
„Daug kas galvoja, kad žirginis sportas – tai ne sportas. Atrodo, kad mes tik sėdime ant žirgo, o žirgas bėga. Taip, žirgas šiame sporte atlieka didelę darbo dalį, bet kad jis tai atliktų, raitelis turi nuolat jam sakyti, ką ir kaip jis turi daryti. Ir tai turi pasakyti teisingai, o tam tikrai reikia fizinio pasirengimo“, – aiškina pašnekovė.
Varžybų sezono metu Jogailės dienos buvo gana įtemptos, nes reikėjo derinti ir treniruotes, ir varžybas, ir mokslus. Kadangi ji studijuoja Kaune, o žirgynas įsikūręs Panevėžyje, buvo gana sunku suderinti sportą su mokslais.
„Karantinas davė man naudos, nes kai studijos vyko nuotoliniu būdu, buvo labai lengva viską suderinti – paskaitas galėjau klausyti tiesiog Panevėžyje. Dabar, kai vėl grįžo kontaktinės paskaitos, reikia dažnai būti universitete, tad teko labai daug važinėti iš Panevėžio į Kauną, kad dėl treniruočių nenukentėtų mano mokslai“, – pasakoja tituluota jojikė.
Sportininkė prisimena, jog sezono metu jos diena prasidėdavo jojimo treniruote, tada skubiai lėkdavo į paskaitas Kaune, o kitą dieną po paskaitų grįždavo atgal į Panevėžį, kad vakare dar galėtų pasidaryti treniruotę.
„Kelionės labai vargindavo ir atimdavo labai daug laiko, bet norint, kad nei mokslai, nei treniruotės nenukentėtų, reikėjo pasistengti“, – šypteli Jogailė.
J. Dulevičiūtė džiaugiasi, jog jojimo sportas labai padėjo jai augti kaip asmenybei. Jis išugdė užsispyrimą siekti savo tikslų ir kantrybę, nes niekas nepavyksta iš pirmo karto.
„Kantriai aiškinti žirgui, ko tu nori. Nepavykus iš karto susišnekėti, turi nepasiduoti ir vėl bandyti rasti bendrą kalbą. Taip pat šis sportas prideda nesavanaudiškumo savybę, nes dirbdamas su žirgais negali žiūrėti naudos tik sau, turi atsižvelgti ir į žirgą, juk tik jam sutikus, gali sėdėti žirgui ant nugaros“, – sako Jogailė.
Šiuo metu didžiausias J. Dulevičiūtės tikslas yra dar geriau paruošti Aldikį varžyboms, nes artimiausias dueto siekis – dalyvauti 2022 metų pasaulio jaunių žirgų čempionate Italijoje ir parodyti, ką sugeba.
