-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Esame įpratę, kad poetai prabyla eilėmis. Panevėžiečio, vieno garsiausių Lietuvoje selekcininko Algirdo Gražio poezija – jo augalai.Vešantys, sprogstantys žiedų gausa, pačiais įvairiausiais kvapais pritraukiantys galybę vabzdžių, grožį papildančių savotiškais muzikos garsais.
Netoli Karsakiškio esančiuose soduose dabar – pats tokio grožio pikas. Čia veša ištisa plantacija – daugiau nei pustrečio šimto – Algirdo puoselėjamų bijūnų.
A. Gražys kitokio savęs ir neatsimena, kaip auginančio gėles.
Pats jis augo Panevėžyje, individualiame name, tad sako vasaromis augindavęs kiemo gėles, žiemomis rūpindavęsis kaktusų kolekcija.
Šie duriantys karštų kraštų augalai augo ant visų, kiek tik jų buvo, tėvų namo palangių. Algirdas skaičiuoja, kad dar būdamas vaikas turėjęs 140 rūšių kaktusų.
Baigęs 5-ą vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti agronomijos.
„O iš studijų tuometėje Žemės ūkio akademijoje Kaune kiekvieną savaitgalį skubėjau namo į Panevėžį. Rūpėjo ne kokia nors panelė, net ne tėvai, o namuose be manęs likę augalai. Iš Kauno grįždavau vis su kitu, kuo nors ypatingu, ir taip manoji kolekcija vis gausėjo“, – pasakoja A. Gražys.
Jo susodinti išskirtiniai augalai lėmė, kad sovietmečiu Panevėžyje renkant gražiausią gyvenamojo namo teritoriją A. Gudonio gatvėje stovinčius jo tėvų namus juosęs žemės sklypas buvo nuolat įvertinamas antra arba trečia vietomis.
„Pirmos vietos negaudavom. Nebuvo laiko taip kruopščiai puoselėti teritorijos. Bet ji patraukdavo dėmesį retais augalais“, – mena A. Gražys.
Panevėžiečio plantacijose – kone 200 bijūnų veislių, juos panevėžietis, vienas garsiausių Lietuvoje selekcininkų, augina jau keturis dešimtmečius. P. ŽIDONIO nuotr.
Po studijų Algirdas grįžo į Panevėžį ir buvo įdarbintas sovietmečiu mieste veikusiame Apželdinimo treste.
Jame buvo auginami augalai miesto viešosios erdvėms, tresto šiltnamiuose vešėjo gėlės, kurių žiedai būdavo dovanojami miesto svečiams, jais apdovanodavo dėmesio ir pagarbos vertus miestiečius pačiomis įvairiausiomis progomis.
Rūpintis žiedais A. Gražiui patikę, tačiau jis sako, kad gėlių verslas tuomet anaiptol nebuvęs pelningas, atlyginimai maži, tad galop įsidarbino visai ne pagal specialybę – tekintoju buvusioje miesto Tiksliosios mechanikos gamykloje.
„Tapęs tekintoju, uždirbdavau bent penkis kartus daugiau nei agronomas“, – pamena panevėžietis.
Tačiau po darbo jis ir toliau augino gėles.
Keičiantis santvarkai paaiškėjo, kad Panevėžio „tiksliojoje“ gaminti vadinamieji kompiuteriai – tik jų parodija. Tokių įmonės gaminių niekam nebereikėjo ir ji ėmė byrėti. A. Gražys perėjo … sargauti į tuometį Mėsos kombinatą.
Turbūt ne patį kūrybingiausią sargo darbą Algirdas sako paįvairindavęs po darbo apželdindamas panevėžiečių sodybas. Suprojektavęs įvairiais retais augalais, išskirtinėmis gėlėmis jis apsodinęs ne vieno gydytojo, įmonės vadovo, netgi pačių architektų sodybas.
P. ŽIDONIO nuotr.
Retųjų augalų A. Gražys prisiaugindavo pats.
Tam jau nebepakako tėvų namo, kuriame jis su šeima gyvena iki šiol, kiemo.
Augalus teko sodinti sodininkų bendrijoje Kaubariškyje. Vieno sklypo jo gėlių ūkiui taip pat neužteko, savo valdas nuolat plėtė ir dabar jos padidėjusios bent penkis kartus.
Šiuo metu visų, kas atsiduria Kaubariškio soduose, akis traukia pačiomis įvairiausiomis spalvomis sužydusių A. Gražio susodintų bijūnų laukai.
Šias nuostabaus aromato gėles, vadinamąsias pinavijas, selekcininkas augina jau 40 metų. Dabar jo valdose veši net 200 veislių bijūnų.
„Lotyniškasis bijūno pavadinimas yra peone, tad manyčiau, kad tas gėles gal net labiau tiktų vadinti pinavijomis. Bet kad jau mūsų tauta jas pavadino bijūnais ir kad liaudies daina sako „bijūnėli žalias“, tai ir aš šias įvairiomis spalvomis žydinčias gėles vadinu bijūnais“, – pasakoja A. Gražys.
Sunku būtų ir išvardyti pasaulio šalis, iš kurių panevėžietis siuntėsi bijūnų, sunku suminėti ir visas šių gėlių spalvas, tarp jų – ir juodi bei geltoni bijūnai. Jie – ir pilnaviduriai, ir tuščiaviduriai, o kai kurių žiedai didumo kaip žmogaus galva.
„Dar ne taip seniai bijūnai, kaip senovinė, taigi ir nelabai madinga, gėlė buvo primiršta. Bet dabar jie išgyvena renesansą. Ir madingi tapo dėl to, kad tai – senovinė gėlė, taigi, apsisuko ratas ir atėjo jų metas“, – pabrėžia A. Gražys.
Pasak Algirdo Gražio, senovinėmis gėlėmis laikyti bijūnai dar prieš kelerius metus nebuvo madingos gėlės, o štai šiemet jos – tarp paklausiausių. P. ŽIDONIO nuotr.
Į klausimą, ar teko sutikti žmonių, kurie nemėgtų gėlių, A. Gražys atsakė neigiamai.
Jis neabejoja, kad žiedai ne tik žavi, malonina, įkvepia, bet žmogų daro ir geresnį, jautresnį, švelnesnį.
„Pažiūrėkite į žmogaus, žiūrinčio į gėlės žiedą, akis, jo veidą. Toks žmogus paprastai šypsosi“, – sako gėlių augintojas.
Pats A. Gražys teigia nežinantis nė vieno negražaus augalo.
Jis neturi nei mylimų ar nemylimų augalų. Tačiau daugiausia jo dėmesio yra sulaukę jurginai, kurių nemažai veislių pats išvedęs.
„Pažiūrėkite į žmogaus, žiūrinčio į gėlės žiedą, akis, jo veidą. Toks žmogus paprastai šypsosi.“
A. Gražys
Ne veltui A. Gražys netgi pavadinamas Jurginų karaliumi, o jo sukurti jurginai pasklidę po visą pasaulį.
Mokslinį selekcininko darbą panevėžietis apibūdino labai paprastai.
Dar vaikystėje išmokęs atskirti, kurie žiedai moteriški, kurie vyriški. Selekcija – ypač subtilus, žinių, įgūdžių, nuojautos, pasišventimo, kantrybės ir dar kitokių žmogiškųjų savybių reikalaujantis darbas.
Anot A. Gražio, selekcininkams džiugu, jei, pavyzdžiui, iš tūkstančio sėklelių kelios pasitaiko tokios, kad gėlė pražysta neįprasta spalva. Toks ir yra mokslinis kūrybinis darbas.
P. ŽIDONIO nuotr.
A. Gražys neslepia, kad yra kamuojamas ne vienos ligos, jam pripažintas neįgalumas.
Turėdamas tokį statusą, o dar ir įkopęs į aštuntą dešimtį, jau galėtų tenkintis senjoro dalia.
„Iš tiesų tai niekaip negalėčiau“, – net nusipurto Algirdas.
Anot jo, neturėdamas tūkstančių augalų, teikiančių jam džiaugsmo, ir žmonos daktarės seniai būtų atsisveikinęs su šiuo pasauliu.
„O neatsisveikinau, nes, be viso kito, visai neberūkau. Mečiau iš pirmo karto. Ir visai nebevartoju alkoholio“, – patikina A. Gražys.
Drauge paaiškina, kad turi kitą jį užvaldžiusią ir turbūt jau niekada nebepaleisiančią priklausomybę – augalus.
Selekcininkas juokauja, kad kaip girtuoklį persekioja butelio vaizdas, taip jis neišsivaduoja nuo pamatyto iki tol neregėto augalo vaizdo.
Šis nepalieka A. Gražio ramybėje tol, kol įsigyja augalą. Perka nepaisydamas, kiek pirkinys jam kainuoju.
„O va pats augalų nepardavinėju. Nesinori. Bet aš vienintelis Lietuvoje botanikos sodams dovanoju savo augalus, kiti juos parduoda. Man artimiausias Kaune esantis Botanikos sodas, su jo mokslininkais mes didžiausi draugai. Jie ir išsiveža manuosius augalėlius“, – pabrėžia panevėžietis.
Jis svarsto, kad ateityje, kai pats jau nebegalės prižiūrėti savo augalų, vargu ar kas imsis to sunkaus darbo.
Tad viliasi, kad tuomet augalai iš Kaubariškio bus perkelti į Kauno botanikos sodą, galbūt pasitarnaus ir moksliniams tikslams.
P. ŽIDONIO nuotr.
Į klausimą, ko, be mokslinės nuovokos, žinių, o drauge kūrybingumo bei sunkaus darbo, reikia, kad sėklelė išaugtų į gėlę, krūmą, medį, A. Gražys svarsto, jog begalinės kantrybės ir kruopštumo.
Ir pridūrė, kad kažkodėl ne kruopščiosios moterys, o į detales menkiau dėmesio kreipiantys vyrai yra garsieji pasaulio selekcininkai.
„Ir dar reikia smalsumo. O jo aš turiu. Man rūpi, kas išeis iš tų mano bandymų“, – šypsosi Algirdas.
Pats daugybę sodybų išpuoselėjęs agronomas giria Panevėžio gėlynus ir sako neatsidžiaugiantis miesto Laisvės aikštės augalais, dėl kurių ne gėda prieš pasaulį. Anot jo, būtent tokiais, aukštais, vešančiais, pievas primenančiais, dabar apsodinami pasaulio didmiesčių skverai, parkai, aikštės.
Šis gėlių poetas daržovių savo žemės sklypuose augina nedaug. Tik pačias būtiniausias, kitokių nei įprastos jų veislių išvesti nebando.
„O kam?“ – sako.
Jis pabrėžia triūsiantis ne dėl pilvo, ne dėl naudos, o dėl grožio, įdomumo, aistros.
Per Jonines gimusi A. Gražio žmona Ramutė.
Sveikindamas su gimtadieniu brangiausią žmogų, Algirdas teigia gėlių neskinantis. Nes kam to reikia? Jis dovanoja žmonai visą jūrą paties išaugintų, įvairiausiomis spalvomis džiuginančių, kvapais svaiginančių, žavesiu užburiančių žiedų.
