-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio rajone, Tičkūnuose, vaizdingoje Lėvens pašonėje prašalaičių žvilgsnius traukia netradicinės architektūros namas, susiliejantis su gamta. Jo šlaitinį stogą dengia ne prabangios čerpės, o jauki pievelė, vasarą pražystanti įvairiaspalviais laukų gėlių žiedais. Šis namas yra vienas iš penkių projektų, Lietuvos architektų sąjungos tarybos išrinktas šiemet atstovauti Lietuvai prestižiniame Europos Sąjungos architektūros konkurse. Netradicinio projekto autoriai – jauna architektų pora: panevėžietis Giedrius Mamavičius ir Gabrielė Ubarevičiūtė. Šis projektas kūrybingiems jaunuoliams ypatingas dar ir tuo, kad tai dovana Giedriaus mamai.
Kaip pasakojo Giedrius ir Gabrielė, išskirtinumas nėra jų architektūros tikslas. Kuriant mamai namą pirmiausia jiems buvo svarbu savo sprendimais neužgožti, ką sukūrę geriausias architektas pasaulyje – pati gamta. O peizažas šioje vietoje išties unikalus – prieš akis atsiveria žaliuojantis Lėvens slėnis.
„Žydinčios pievos šlaitas apglėbia medinę lauko terasą tarsi įrėmindamas gamtą, suteikdamas užuovėją ir privatumo jausmą, bet kartu visiškai atsiverdamas upės peizažui“, – idėją namo stogą apsodinti veja argumentuoja D. Mamavičius.
Anot jo, kokybę kuria ne brangios medžiagos, o gerai apgalvoti sprendimai. Jauniesiems, bet solidžia darbo patirtimi jau galintiems pasididžiuoti architektams darbą palengvino ir tai, kad mama jais pasitikėjo, nors, pripažįsta Giedrius, kartais ji ir sudvejodavo dėl kiek neįprastų sūnaus sprendimų.
„Klientę tikrai puikiai pažinojome, todėl, žinoma, siekėme atspindėti jos charakterį bei poreikius. Tačiau nuo architektūros dažnai priklauso ir gyvenimo būdas, ji gali įkvėpti keisti savo įpročius. Būtent mano mamos atvirumas ir išankstinių nusistatymų neturėjimas leido sukurti gal kiek išskirtinį, nematytą, bet puikiai toje vietoje veikiantį namą“, – pasakoja G. Mamavičius.
Paklausti, ar jau turi savo svajonių namo viziją, jaunieji architektai nusišypso, kad šiame gyvenimo etape jiems svarbiau būti arti miesto centro su visais jo teikiamais privalumais, todėl apie nuosavą namą nesvajoja ir pasirinko gyvenimą bute, iš kur viskas pasiekiama pėsčiomis.
„Kartais pajuokaujame, kad mūsų kiemas su terasa yra visas Vilniaus senamiestis“, – šypsosi šiuo metu sostinėje įsikūrę Giedrius ir Gabrielė.
Kelerius metus trukusias namo Tičkūnuose statybas sunkino tai, kad visi statybiniai rūpesčiai buvo užkrauti tik ant Giedriaus mamos pečių. Mat abu architektai tuo metu dirbo užsienyje: net ketverius metus Danijoje ir dvejus – Honkonge. Kopenhagoje, „BIG-Bjarke Ingels Group“ kompanijoje, jiedu pirmiausia atsidūrė kaip studentai, norintys atlikti praktiką. Bet taip nutiko, kad gabiems praktikantams buvo pasiūlyta pasilikti ilgiau. O po ketverių metų abu gyvenimas nunešė į Honkongą, garsųjį OMA architektų biurą. Anot Giedriaus, pirmas jų tikslas buvo pakeliauti po šalį, jeigu planas įsidarbinti svajonių darbovietėje neišsipildytų.
„Į Honkongą išvykome labai paprastai, su dviem kuprinėm ir planuodami pakeliauti, bet dėl viso pikto įsimetėme spausdintus CV ir savo darbų pavyzdžius. Juos planavome nunešti į savo mėgstamą biurą, jame įsidarbinti jau seniai pasvajodavom. Taip ir prasidėjo mūsų dveji metai ten. Gal padėjo sėkmė ir atsiradimas laiku reikiamoj vietoj, bet ir, žinoma, iki tol jau sukaupta patirtis“, – kalbėjo architektų duetas.
Honkongas, vienas tankiausių miestų pasaulyje, juodu sužavėjo savo inžineriniais ir architektūriniais pasiekimais, tačiau drauge ir gamtos išsaugojimu, o tai ir lėmė itin intensyvią, vertikalia kryptimi besiplečiančią miesto urbanistiką. Pasivaikščiojimas džiunglėmis yra lengvai pasiekiamas – jos vos už 15 minučių kelio pėsčiomis beveik iš bet kurios gyvenamos vietos Honkongo saloje.
„Kadangi abu esame kilę iš Aukštaitijos, pasauliniu mastu mažų miestelių, gyvenimas užsienyje ir darbas tarptautinėse architektūros kompanijose, o ypač gyvenimas Azijoje bei multikultūriniame Honkonge, leido ne tik praplėsti akiratį, bet ir pamatyti save globaliame kontekste. Tai tam tikra prasme padėjo išsisklaidyti kompleksams ir įgyti pasitikėjimo, kurio formuojantis posovietinėje aplinkoje neretai stinga“, – mano G. Mamavičius.
Gyvenimas užsienyje ir darbas tarptautinėse architektūros kompanijose jaunai architektų porai leido praplėsti akiratį, pamatyti save globaliame kontekste, bet ir padėjo įgyti pasitikėjimo, kurio, anot jaunuolių, formuojantis posovietinėje aplinkoje neretai stinga. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasak jaunųjų architektų, visi trys miestai, kuriuose teko dirbti, išties labai skirtingi. Kopenhaga – idiliškas, puikiai funkcionuojantis, laimingiausias pasaulyje miestas su pavyzdiniais architektūros ir urbanistikos procesais. Jame pagyventi ir pasisemti idėjų būtų naudinga daugeliui lietuvių.
Honkongas – labai intensyvus, gal kiek chaotiškas tiek kultūrine, tiek architektūrine prasme, tarsi verslo vartai į Kiniją, kur Vakarai susitinka su Rytais. O Vilnius, kur pora šiuo metu gyvena ir kuria, sparčiai besivystanti ir vis dar atvira įvairioms galimybėms vieta. Ir nors kol kas jiedu numatę apsistoti sostinėje, Panevėžys, jų manymu, irgi turi puikų ir dar neatskleistą potencialą tapti idilišku dviračių miestu. Aukštaitijos sostinė – Giedriaus gimtasis miestas, toli gražu nesvetimas ir Gabrielei, augusiai Joniškyje ir Šiauliuose. Panevėžyje gyvena jos močiutė – kone visiems panevėžiečiams gerai žinoma aktyvi visuomenininkė Stasė Mikeliūnienė.
Giedriaus teigimu, nors nuotolinis darbas, prie kurio pereina visas pasaulis, atveria papildomų galimybių tarptautiniam bendradarbiavimui, architektams nėra taip paprasta – projektai didele dalimi priklausomi nuo vietos specifikos, teisinių reikalavimų. Todėl dažniausiai reikalingi ryšiai su vietos architektais, kurių, dirbdami tarptautinėse kompanijose, džiaugiasi sukaupę nemažai.
Vienas paskutiniųjų svarbiausių poros darbų – laimėtas konkursas, kuriame pakvietė kartu dalyvauti ir buvusį kolegą, šiuo metu gyvenantį Helsinkyje, – sutvarkyti uosto teritoriją Suomijoje, kuri supa vieną seniausių viduramžių pilių Šiaurės Europoje. Konkurse dalyvavo per šimtą dalyvių, tačiau būtent lietuvių darbas pripažintas geriausiu.
Praėjusių metų pabaigoje talentingas architektų duetas laimėjo Turku miesto uosto teritorijos sutvarkymo konkursą. Iki tol laimėti panašiame architektūriniame konkurse užsienyje nebuvo pavykę niekam.
Kaip pasakojo architektai, iš visų pusių apsupta vandens, ilgainiui Turku pilis apaugo uosto reikmėms skirta asfalto jūra, kurią dabar planuojama atlaisvinti ir atverti naujiems miesto poreikiams.
„Šią vietą matėme kaip trūkstamą dėlionės dalį tarp įspūdingo Turku salyno ir jaukaus istorinės sostinės senamiesčio. Gamtos, kaip pagrindinio teritorijos stuburo, grąžinimas, išplečiant pilį supantį parką, tampa žaliu barjeru – gaiviu oro gūsiu tarp tankiai gyvenamų aplinkinių rajonų ir industrinių uosto teritorijų“, – savo vizija, kaip atgaivinti šią teritoriją, dalijosi Giedrius ir Gabrielė.
Ypatingą dėmesį šiame projekte jie skyrė visame pasaulyje aktualioms gyvo ir sėkmingo miesto idėjoms, kurti aplinką, kuri skatintų išlipti iš automobilio ir tapti tos aplinkos gyvenimo dalyviu. „Gyvenamosios erdvės priartinamos prie darbo zonų, praturtinant prekybos, paslaugų, visuomeninėmis funkcijomis, leidžia sukurti patogią ir nuolat aktyvią, pilną žmonių miesto erdvę. Išplėstas pilies parkas susijungia su skirtingų viešų erdvių grandinėle, sukuriančia įvairialypę patirtį judant šia teritorija, papildo ją skirtingomis erdvėmis susitikti ir bendrauti, sportuoti ir poilsiauti““ – kalbėjo architektai.
Giedrius Mamavičius ir Gabrielė Ubarevičiūtė, įgiję tarptautinės patirties garsiausiuose Danijos ir Honkongo architektų biuruose, dabar gyvenimą kuria Lietuvoje. Monika Sed nuotr.
Gabrielė ir Giedrius – pora ne tik darbe, bet ir gyvenime. Į architektūros studijas juos atvedė skirtingi pasirinkimai, bet ta pati aistra darbui. Gabrielė atvirauja, kad vėlyvaisiais mokyklos metais supratusi, jog architektūros specialybė labai įvairialypė. Architektai turi neblogai išmanyti istoriją, politiką, literatūrą, mokslą, technologijas, todėl pabaigę studijas gali savo vietą atrasti įvairiose srityse, ne tik tiesiogiai susijusiose su projektavimu.
„O man tai močiutė parinko specialybę. Bet tik po to, kai suprato, kad užaugęs neplanuoju būti prezidentu. Ne, mano močiutė nebuvo architektė, bet visada gerai su ja sutardavome, tai ji man nuolatos kūrė profesijas. Turbūt pastebėjo mano ankstyvą pomėgį piešti“, – šypsosi Giedrius.
Abu atvirauja, kad buvimas kartu ir darbe, ir namuose yra privalumas, bet kartu ir trūkumas. Poros akimis, architektūra yra labiau kolektyvinė profesija, kur geriausias rezultatas pasiekiamas kalbant ir diskutuojant, todėl galimybė nuolat tartis ieškant sprendimų yra didelė vertybė. Kita vertus, nuolatinis buvimas kartu ištrina ribą tarp darbo ir poilsio.
„Architektūra tampa gyvenimo būdu, o aplinkos stebėjimas – pagrindiniu hobiu. Mėgstam daug vaikščioti pėsčiomis ir tyrinėti miestą, keliauti dviračiais. Kadangi dar esame jauni, nedaug mūsų darbų realizuota. Todėl ir sėkmės receptų dar nedaliname, tačiau žinome, kad nuoširdus darbas dažniausiai atsiperka“, – sako Giedrius ir Gabrielė.
