Poetas Jonas Strielkūnas – ne Panevėžio vaikas. Ne čia jis gimė, ne čia augo, mokėsi, pirmuosius darbo metus skaičiavo. Jo šaknys kiek tolėliau – už Žaliosios girios, mažame Putauskų kaimelyje prie Vabalninko.
Ten ir prabėgo poeto gyvenimo pradžia.
Vabalninke jis ir vidurinę mokyklą 1957 metais baigė, ir dirbti pradėjo. Juk tuomet Vabalninkas buvo rajono centras, net savo laikraštį turėjęs – J. Strielkūnas jame ir įsidarbino.
Vėliau, tą rajoną panaikinus, jis perėjo dirbti į Biržuose leisto laikraščio redakciją.
Bet neilgam. Mat nusižengė – per Žolinę nuvažiavo į atlaidus Vabalninke, norėjo aprašyti tą gražią šventę. Už tokį apolitiškumą iš redakcijos buvo išmestas.
Būta ir daugiau šiais laikais nesuvokiamų, o anksčiau nieko nestebindavusių nutikimų.
Atleistas iš darbo redakcijoje, J. Strielkūnas vis tiek rašydavo ir į redakcijas siųsdavo savo eilėraščius. Juos, talentingai parašytus, vis tiek išspausdindavo.
Vieną eilėraštį jaunasis poetas sukūrė apie emigrantų gyvenimą. Jame vaizdavo, kaip emigrantai, gyvendami toli nuo namų, svetimame krašte ilgisi gimtinės. Tačiau eilėraštyje buvo tokie žodžiai: „O tenai, Lietuvoj, žydi svėrės, gražios gėlės, ne tavo, ne mano.“
Taip poetas kalbėjo apie tai, kad Amerikoje gyvenantys lietuviai ilgisi net gimtinėje žydinčių svėrių.
Tačiau, kaip rašė J. Strielkūnas: „Vienas partijos sekretorius suprato visai kitaip, atseit, aš šmeižiu tikrovę – „tarybiniame kolūkyje tik piktžolės auga“. Sekretorius piktinosi, kaip taip galima neatsakingai rašyti, juk tarybiniai laukai purškiami herbicidais, iš kur juose gali atsirasti svėrės.
Po šio eilėraščio kelias į Biržų spaudą poetui buvo visai užkirstas.
Tada jaunasis publicistas jau gyveno Panevėžyje – tame iš gimtojo kaimo kadaise atrodžiusiame didžiuliame, stebuklingame mieste – ir bandė plunksną rašydamas į miesto laikraštį.
Ir po kurio laiko buvo priimtas į redakciją.
Penketą metų Panevėžyje pagyvenęs, vienerius iš jų naftos bazėje buhalteriu, o vėliau „Panevėžio tiesoje“ padirbėjęs J. Strielkūnas išvyko į sostinę.
Panevėžio J. Strielkūnas niekada nepamiršo ir kartą, nors jau ketvirtį amžiaus jame negyvenęs, sveikindamas jubiliejų šventusi jaunystės miestą, tiems panevėžiečiams linkėjo:
„Būkite laimingi tie, kurie dabar jame gyvenate. Ilsėkitės ramiai, mirusieji. Gal mūsų praėję metai niekur nedingsta ir šviesūs jaunystės šešėliai lig šiolei mėnesienos naktimis vaikšto užmigusio miesto gatvėmis, prisimindami tai, ko neišdildo joks laikas.“
Poetas tikino norintis, kad apie jį primintų ir pluoštelis eilėraščių, „kuriuose vienaip ar kitaip gyvena Panevėžio krašto žemė ir žmonės.“
,,Nejaugi čia, visai šalia, ta paslaptinga įstaiga, kur leidžiami viską žinantys laikraščiai? Kad taip patekus į ją, bent akies krašteliu dirstelti!“
J. Strielkūnas
Panevėžiui skirtas tekstas „Ko laikas neišdildo“ spausdinamas knygoje „Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon…“
Toje knygoje-albume pasakojimai ir nuotraukos apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą, poetą J. Strielkūną (1939–2010), jo gyvenimą ir kūrybą su ištraukomis iš laiškų, neskelbtais eilėraščiais, pokalbiais.
Labai įdomu skaityti poeto laiškus, kuriuose jis išsako savo požiūrį, pasakoja apie gyvenimą, kūrybą.
Štai laiške Viktorijai Daujotytei, kalbėdamas būtent apie laiškų rašymą, J. Strielkūnas teigia: „Vieninteliai laiškai dabar – eilėraščiai, į kuriuos, savo nuostabai, irgi kartais sulaukiu atsakymų, nors esu tik „šuo debesy“. Beje, ir rašydamas tą debesį įrašiau tik dėl rimo, iš tiesų turėdamas omeny latvišką to žodžio reikšmę – dangų. Taigi poetas – šuo danguje, deja, grandine negailestingai prirakintas prie žemės ir savo lemties pragarų.“
Atsivertus dailiai apipavidalintą albumą „Mes ir vėl sugrįšim Lietuvon…“ pirmiausia į akis krito skyrius „Ko laikas neišdilo“. Ir kaip neskaitysi atidžiai, jeigu jis taip gražiai prasideda: „Panevėžys buvo mano vaikystės svajonių miestas.“
Panevėžys J. Strielkūno vaikystėje atrodė esantis gana toli – net už Žaliosios girios, tačiau labai viliojantis. Tėvai neretai važiuodavo į Panevėžio turgų ir parveždavo kiškio pyrago.
J. Strielkūnas rašo, kad tai iš Panevėžio į namus atkeliavo nedideli skaitytuvai, kuriais jis mokėsi skaičiuoti. O dar tame mieste motina jam nupirko pirmąjį anglų kalbos vadovėlį.
„Kurį per vasarą iškaliau atmintinai, nieko nenutuokdamas apie transkripciją, ir baisiausiai nustebau, kai Vabalninke mokytojas paaiškino, kad reikia tarti ne table, o teibl!“ – prisimindavo J. Strielkūnas.
Tačiau jo biografijoje įrašytam faktui, jog jis gimęs Putauskų kaime, Panevėžio rajone, poetas prieštaraudavo.
V. Daujotytei rašytame laiške jis tikino, jog net gimimo data biografijoje rašoma netiksli.
Jis gimęs kovo 8-ąją, o kovo 16-ąją buvo pakrikštytas Vabalninko bažnyčioje.
J. Strielkūnas rašė: „tais metais su Panevėžiu niekas mūsų nesiejo, gal teisingiausia būtų rašyti – gimęs 1939 m. kovo 8 d. Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Putauskų kaime. Augęs, mokęsis ir dirbęs Vabalninke bei Biržuose ir tik penkerius metus prieš Vilnių gyvenęs Panevėžy, vis dėlto jaučiuosi esąs labiau biržietis negu panevėžietis, nors neatsisakau nei vienų, nei kitų“.
Koks panevėžietis nežino Žaliosios – tos gražios, grybų ir uogų turtingos, samanų patalais nuklotos, unksmėmis viliojančios girios ir ilgo, vingiuoto kelio per ją.
Ir J. Srielkūnas tuo keliu dažnai važiuodavo – ir jau suaugęs, ir dar vaikas būdamas.
Kelias tolimas, ypač arklių traukiamu vežimu važiuojant. Kad laiku miestą pasiektum, reikėdavo naktį išvažiuoti.
Štai kaip gražiai poetas pasakoja prisiminimus iš kelionės vežimu su tėvais į Panevėžio turgų:
„Ir štai aš keliauju į Panevėžį. Naktį – vingiuotas girios kelias per nutįsusias skersai jį pušų šaknis ir šakomis išgrįstus liūnus. Išaušus – pro beržus dūluojantis išlenktas Paliūniškio tiltas, geležinkelio pylimas ir pagaliau – raudoni Petro ir Povilo bažnyčios bokštai, fabrikų kaminai. Perriedėję senąjį Nevėžio tiltą, akmenimis grįsta gatve pasiekiame turgų. Sėdžiu ant pasostės tarp daugelio vežimų ir dairausi.“
O mieste pamatytas užrašas didžiosiomis raidėmis „Panevėžio tiesos redakcija“ sujaudina jį iki sielos gelmių: ,,Nejaugi čia, visai šalia, ta paslaptinga įstaiga, kur leidžiami viską žinantys laikraščiai? Kad taip patekus į ją, bent akies krašteliu dirstelti!“
Pateko, žinoma, jis į tą redakciją, tik gerokai vėliau. Ir apie tai irgi prisiminimuose rašė: „Tik 1962 metų pavasarį išsipildė mano vaikystės svajonė, kai tirpstant sniegui, persikėliau gyventi į Panevėžį ir pirmąsyk užėjau į „Panevėžio tiesos“ redakciją, ant kurios pastato jau nebebuvo tų didžiulių raidžių. Redakcijos darbuotojai sutiko mane šiltai, padėjo vargais negalais prisiregistruoti, po to surasti darbą.“
Gražius prisiminimus apie Panevėžį iš tų laikų J. Strielkūnas užrašytus paliko:
„Prisimenu pėsčiųjų tiltelį per Nevėžį, kuriuo eidavau darbuotis į 2-ąją vidurinę mokyklą, kur prietamsiuose koridoriuose, rods, dar sklandė Salomėjos Nėries dvasia. Prisimenu autobusą, riedantį J. Basanavičiaus ir Respublikos gatvėmis, keletą metų vežiojusį mane į murziną, triukšmingą, savaip linksmą naftos bazę.“
Prisiminė jis ir šlamančias vasaros liepas gatvėje prie katedros, ir redakcijos darbuotojus, literatų būrelio narius, ir rengtus literatūros vakarus mieste bei rajone, ir karštus ginčus, eilėraščių skaitymus, pokalbius ir pobūvius iki išnaktų redakcijoje ar butuose.
Rašė tebesaugantis ir Panevėžyje gyvenant išleistą savo pirmąją knygą su bičiulių parašais ir linkėjimais.
J. Strielkūnas Panevėžyje gyveno iki 1967 metų, dirbo miesto laikraščio „Panevėžio tiesa“ redakcijoje, o prieš tai vienerius metus Panevėžio naftos bazės buhalterijoje.
Poetinis talentas čia atsiskleidė visa jėga – 1966 metais jis debiutavo „Poezijos pavasario“ almanache. Tais pačiais metais išėjo ir poezijos rinkinys „Raudoni šermukšniai“.
Poetas tapo žinomas, jo kūryba palankiai vertinta, tad ir buvo pakviestas į Vilnių, miestą, kur talentams buvo daugiau galimybių, erdvių ir pasirinkimų.
J. Strielkūnas įsidarbino laikraštyje „Literatūra ir menas“, jame dirbo beveik trisdešimt metų, eidamas pareigas nuo korektoriaus iki grožinės literatūros skyriaus vedėjo.
Žinoma, iš pradžių sostinėje nesiklostė viskas sklandžiai. Iš pradžių nebuvo nei kur, nei iš ko gyventi.
Kurį laiką glaudėsi pas poetą Paulių Širvį, jo viename kambaryje bute su bendra virtuve. P. Širvys buvo geraširdis, visada padėdavo jauniems poetams, tad ir J. Strielkūną pakvietė įsikurti.
Netrukus P. Širvys išplaukė į jūrą, o J. Strielkūnas, bendroje virtuvėje gerdamas arbatą, susipažino su kitame to buto kambaryje gyvenusia mergina Janina. Ji tuomet mokėsi medicinos mokykloje.
Pažintis buvo lemtinga – Janina tapo poeto žmona. Jie užaugino dukrą Aistę ir sūnų Rimvydą, anūkų susilaukė.
J. Strielkūnas ir dabar mėgstamas, skaitomas ir net dainuojamas poetas.
O jo eilėraštį „Giminės“ televizijos serialas išpopuliarino taip, kad sunku būtų rasti lietuvį, tos dainos nemokantį ar bent negirdėjusį: „Kur gimėm, kur augom, kur žemė šventa / Sustokime sesės ir broliai, / Užtraukime dainą, kurią kažkada / Dainuodavo mūsų senoliai.“
Dainuojama ir daugiau jo eilėraščių, kad ir tas, trumpuose ketureiliuose nusakantis taip daug: „Aš namų neturiu / Aš nemoku dainų / Aš trumpam atėjau / Aš ilgam išeinu“, arba „Nei tu raudojai, nei tu bareisi. / Nei mes sugrįšim, nei mes pareisim. / Kol turim kelią, į priekį einam / Kol turim balsą, traukiame dainą.“
Poeto tekstais dainas rašė žymūs Lietuvos kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis, Vygandas Telksnys, Algimantas Raudonikis ir kt.
J. Strielkūnas Lietuvos rašytojų sąjungos narys nuo 1971 metų, yra išleidęs bene 14 eilėraščių rinktinių.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos direktorės pavaduotoja Audronė Palionienė primena, kad J. Strielkūnas buvo ne tik poetas, publicistas, bet ir vertėjas.
Vertęs literatūros kūrinius iš rusų, anglų, latvių, rumunų ir kitų kalbų. Tarp jo verstų poetų – Borisas Pasternakas, Janis Rainis, Ana Achmatova ir kt.
J. Strielkūno talentas pastebėtas ir įvertintas premijomis, laureato vardais, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Nacionaline kultūros ir meno premija, kitais garbingais apdovanojimais.
Ypač poetui buvo svarbus gimtojo krašto dėmesys. J. Strielkūnui suteiktas Vabalninko krašto kultūros ir istorijos fondo žymuo „Lino žiedas“, jis pripažintas Biržų rajono garbės piliečiu.
O Vabalninko parke pastatytas Jonui Strielkūnui skirtas suolelis, ant kurio užrašas – „Nebelaukite namiškiai, Vabalninke būsiu aš“, tie žodžiai paimti iš vieno J. Strielkūno eilėraščio.
Kritikai šį poetą vertina kaip tarp savo kartos poetų patį nuosekliausią tradicionalistą. Kone visi jo eilėraščiai parašyti simetriškais ketureiliais.
Kaip rašė kritikas Valentinas Sventickas: „Jau gal niekam nepasiseks taip parašyti apie tėvų namus, apie dirželį ant mergaitės juosmens, apie rainas akis ir žydrus dangaus taškus, apie sėdėjimą ant cypiančios lovos.“
Vėlinių nakčiai artėjant norisi prisiminti J. Stielkūno eilėraščio „Vidurnaktis be vaiduoklių“ ištraukas: „Vadinasi, niekas nepadeda. / Vadinas, nei priešo, nei svečio. / Vadinasi, dvyliktą valandą /
Tas pat, kaip ketvirtą ar trečią. / Nė menko vaiduoklio. / Nė kraupesio, / Kad grįžta įskaudintos vėlės. / Tik nuojauta sieloj, kad lauposi / Senam albume paveikslėlis.“
O gal pabaigai labiau tiktų eilutės iš kito eilėraščio. To, kurį likus mažiau nei metams iki mirties J. Strielkūnas parašė ir pavadino „Buvome“: „Man švenčių nebėra, nes išmirė draugai, / O likę stovi jau pačioj pakrantėj Letos. / Tačiau aiškėja, ko nesuvokiau ilgai; / Kad vis dėlto buvau kam savas ir mylėtas.“
Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio bibliotekos fondų nuotraukos.