Miškų apsuptyje rymo Stumbriškis. M. Garucko nuotr.

Žaliosios apsupty – Stumbriškio ramybė

Žaliosios apsupty – Stumbriškio ramybė

Kadaise šalia judraus kelio buvęs Stumbriškio valsčiaus centras šiandien tik nuolatos mažėjantis kaimelis. Tačiau jo senbuviai niekada nesikraustytų iš čia, kur į kiemą pasisveikinti atklysta gervės, stirnos, net elniai, kur kiekvienas kaimo kampas apipintas legendomis ir pasakojimais.

Kelionė giria

Iš Panevėžio į Vabalninką vingiuotu keliu per Žaliosios girią nulėksi per pusvalandį. Taip yra dabar, o buvo laikas, kai tą atstumą arkliuku žmonės ne taip lengvai įveikdavo, kelionėn tekdavo rimtai išsiruošti.

Išvažiuoja, būdavo, iš Vabalninko į Panevėžį koks prekeivis ankstų rytą, dar saulei netekėjus, ir darda sau vežimu iš lėto. Kelias tolimas, monotoniškas, po valandos kitos, žiūrėk, pirklelis ir užsnūsta. O maždaug pusiaukelėje tarp Vabalninko ir Panevėžio tūnančio Stumbriškio pokštininkai, prie smuklės susibūrę, to tik ir laukia. Pamatę nosimi knapsintį žmogelį, ima ir apsuka arklį, kad šis atgalios su visu vežimu risnotų.

Vadeliotojas to nė pajusti nespėja ir, tik atbudęs vėl prie Vabalninko, susigaudo, kad ir jis į stumbriškiečių pokštų pinkles buvo pakliuvęs. Tenka kelionę baigti arba vėl atgal sukti ir jau budriam būti – snauduliui nepasiduoti.

„Taip tikrai ne kartą buvo“, – sako dabartinis Stumbriškio kaimo gyventojas Valentas Šiaulys.

Kai jis, tuomet dar jaunas specialistas, girininkas, beveik prieš 50 metų atvažiavo dirbti į Stumbriškyje esančią Pyvesos girininkiją, seni žmonės apie tokius ir įvairius kitokius nutikimus jam pripasakojo.

Daug vandens nutekėjo nuo to laiko, kai Valentas su žmona Vida Stumbriškyje prie pat kelio į Vabalninką namą pasistatė, jame apsigyveno, dirbo, vaikus augino. Daug permainų per tą laiką – ir jų pačių matytame, ir iš pasakojimų žinomame gyvenime įvyko.

Visai kitoks Stumbriškio veidas dabar.

Saujelė gyventojų

Seniai Stumbriškyje nebėra pakelės smuklės, nebėra prie jos besibūriuojančių pokštininkų – iš kadaise net valsčiaus centru, kuriam ir pats Vabalninkas priklausė, buvusio Stumbriškio liko mažytis kaimas Žaliosios girios apsupty.

V. Šiaulienė turi net užsirašiusi statistinius duomenis iš jų pačių čia gyvento laikotarpio. Štai 1972 metais Stumbriškyje registruoti 72 gyventojai, 1987 metais – 51, 1994-aisiais – 46.

„O dabar suskaičiavau 26 gyventojus. Iš visų kaime esančių aštuoniolikos namų gyvenama tik dvylikoje“, – vardija moteris.

Ir gyventojų kaime mažai, ir nė vienos karvutės, nei arklio, nei daugumos kitokių ūkio augintinių nebelaiko nė vienas iš jų.

Vida priduria žinanti, kad intensyviausias gyvenimas čia vyko, kai gyvavo Stumbriškio dvaras. Po karo kaimas ir pradėjo sparčiai mažėti.

Vidai ir Valentui Šiauliams Stumbriškis – svarbiausia vieta, jauki šeimos salelė didžiulėje Žaliosios girioje. M. Garucko nuotr.

Grybautojų rojus

Įdomus vienas išskirtinis šio kaimo bruožas – Stumbriškyje niekada nebuvo nei kolūkio, nei tarybinio ūkio. Tad ir stumbriškiečių patirtis buvo kiek kitokia nei didžiosios daugumos įsikūrusiųjų kituose Lietuvos kaimuose.

Žmonės dirbo Žaliosios miškų ūkyje, vėliau perėjusiame Panevėžio miškų urėdijos žinion. Vyrams užteko darbo miške, moterys darbavosi daigynuose, sodindavo, ravėdavo.

Viduryje girios esantis kaimas nuošalus nebuvo niekada – anksčiau per dieną pro jį riedėdavo dešimtys maršrutinių autobusų. Kaip sako V. Šiaulys, iš Stumbriškio galėdavai ne tik į Panevėžį ar Vabalninką nuvažiuoti, būdavo tiesioginiai maršrutai į Vilnių, Rokiškį.

Kai prasidėdavo grybų metas, skirdavo net papildomus autobusus – ir visi jie atvažiuodavo ir grįždavo pilnutėliai keleivių.

Miestiečiams Žalioji – grybų ir uogų rojus. Žmones ši giria viliote vilioja – kai kurie visas grybingas vietas geriau net už vietinius žino.

Tik dabar autobusai pro Stumbriškį važiuoja vos tris dienas per savaitę. Bet grybautojų, kaip sako V. Šiaulys, vis tiek marios – tik jau ne autobusais, o savais automobiliais Žaliąją pasiekia.

„Kai grybai dygsta, pamatytumėt, kiek būna pririkiuota miške mašinų, kaip turguje“, – juokiasi stumbriškietis.

Bendrystė su gamta

Šiauliai svarsto, kad net pati gamta dabar kitokia.

Ilgametis girininkas prisimena laikus, kai gervės krašte buvo didžiulė retenybė, įrašytos į Raudonąją knygą. Miške dirbantiems žmonėms buvo pasakyta, kad pamačius perinčias gerves, darbus toje vietoje būtina nutraukti – paukščiams netrukdyti.

„O dabar gervės net į kiemus pasisvečiuoti ateina, vaikštinėja, nebijo. Pas mus dvi vis užsuka – ir šiemet parskridusios jau aplankė“, – šypsosi V. Šiaulienė.

Miškų supamuose stumbriškiečių kiemuose lankosi ne tik gervės. Per visą žiemą maisto ieškoti užsuka stirnaitės, nevengia žmonių ir elniai.

V. Šiaulienė juokiasi, kad su jais kartais ir sodo bei daržo gėrybėmis tenka dalytis – burokėlius nurauna, obuolius nuraško.

Teko susipažinti ir su paslaptingu miško gyventoju barsuku – pavėsinėje jis buvo sau namus suradęs. O ir vilkų pėdsakų neretai prie namų aptinkama – tik žmonėms pilkiai nesirodo.

Tik va stumbrų Stumbriškyje matyti niekam neteko – nėra čia jų.

„Užtat senovėje visose Lietuvos giriose stumbrų gyventa, ne veltui ir mūsų, ir daugiau kaimų pavadinimų su šio žvėries vardu siejami“, – sako V. Šiaulys.

Jis svarsto, ar kada neatkeliaus ir iki Stumbriškio Panevėžio ir Kėdainių krašte vis gausėjanti stumbrų banda.

Beje, ne tik miško gyventojai stumbriškiečius aplanko – keturkojai miestiečiai taip pat dažnai šiame kaime atsiduria. Tik ne savo valia.

Šioje vietoje – prie kaimo arba pačioje girioje negailestingi žmonės dažnai atsikrato nusibodusių savo šunelių, rečiau ir kačių.

„Atveža ir išmeta. Ypač rudenį, žiūrėk, ir pamatai po kiemą vaikštantį alkaną, sustirusį, išsigandusį gyvūnėlį“, – apgailestauja V. Šiaulienė.

Jų šeimą ne vieną tokį vargšelį, vėliau atsidėkojusį ištikimybe ir begaline meile, buvo priglaudusi, o ir bene kiekviename kieme tokių atėjūnų rasi.

Šiame name Stumbriškyje paskutinius šešerius savo gyvenimo metus praleido garsus ornitologas Teofilis Zubavičius. M. Garucko nuotr.

Į miestą neiškeistų

Šiauliams Stumbriškis – svarbiausia vieta, jauki šeimos salelė didžiulėje Žaliosios girioje.

„Negalėčiau niekur kitur, o ypač mieste gyventi“, – sako iki pensijos girininku dirbęs vyras.

Jam pritaria ir žmona, įleidusi šaknis savo tėvų ir senelių gyventoje vietovėje.

Nors kadaise tikinusi į kaimą tikrai negrįšianti ir gyvenusi bei dirbusi sostinėje, vis dėlto laimę ir gyvenimo prasmę surado gimtinėje.

Stumbriškyje užaugo, iš čia į didįjį gyvenimo kelią išėjo ir Šiaulių vaikai, čia dažnai sulaukia aplankančių anūkų.

Pora aktyviai dalyvauja Sodelių bendruomenės, kuriai priklauso ir Stumbriškis, veikloje.

V. Šiaulienė juokiasi, kad kai neseniai nutarė dalyvauti vykusiame bendruomenės renginyje „Protų mūšis“, šeimos komandą pavadino „7 V“. Tai todėl, kad visų renginyje dalyvavusių šeimos narių vardai prasideda raide „V“.

Valento ir Vidos dukra Vaida, žentas Valentinas, anūkai Vainius, Vytaras, Virmantas. Šiaulių sūnus taip pat tiktų tokioje komandoje – jo vardas Vilmantas, tik jis Škotijoje, gyvena.

Nors ir toli nuo šurmuliuojančių miestų gyvenančioje Šiaulių šeimoje nuobodu nebūna. Net ir likę vieni du Vida ir Valentas visada randa kuo užsiimti – be buities darbų, jaukios sodybos puoselėjimo, išėjimų į čia pat plytinčią Žaliąją, abu mėgsta ir prie įvairių darbelių pasikrapštyti.

Vyras meistrauja iš medžio – kiemui papuošti vėjo malūną sukonstravo, dailią koplytėlę pastatė, įvairių mielų smulkių darbelių padaro.

Vida dažnai sėda prie rankdarbių – servetėlės, suvenyrai tautinėmis spalvomis išrašyti, įvairios figūrėlės, daug sukurta jos rankomis. Už langų ošianti giria kartais ir įkvėpimo šaltiniu būna.

Nepamiršti sukilėliai

Tarp miškų įsikūręs Stumbriškis susietas ir su svarbiais istoriniais įvykiais. Ligi šiol nepamiršti apylinkėse vykusių 1863 metų sukilimo mūšiai.

Iš kartos į kartą perduodami pasakojimai, užrašyti prisiminimai, gerai žinomi krašto praeitimi besidomintiems vietiniams gyventojams.

Sukilimo metu Žaliojoje girioje buvo sukilėlių stovykla. Netoli kaimo 1863–1864 metais laikėsi Eliziejaus Liutkevičiaus vadovaujamas būrys. Dar prieš sukilimą jų vadas priklausė slaptai pogrindinei organizacijai, o prasidėjus judėjimui E. Liutkevičius ir pats suorganizavo nemažą sukilėlių būrį. Jodinėjo po kaimus, kvietė vyrus prisidėti prie sukilimo.

1863 metų lapkričio 11-ąją prie Drąsiškių kaimo vykusiame susirėmime su caro kariuomene E. Liutkevičius žuvo. Sukilėlis palaidotas Panevėžyje, Sukilėlių aikštėje, Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios pašonėje.

O aukščiausioje Žaliosios girios kalvoje, netoli Stumbriškio, prie kelio Panevėžys– Vabalninkas E. Liutkevičiui ir kitiems krašto sukilėliams atminti 1993 metais pastatytas paminklas – stogastulpis. Jo autorius Jonas Matulis.

Remiantis istoriko Petro Juknevičiaus duomenimis, istoriniuose šaltiniuose Stumbriškio vietovė pirmą kartą paminėta 1558 m.

Daugiau žinoma apie ne taip jau tolimus laikus. 19 amžiuje Stumbriškio žemės priklausė dvarui, kurį valdė buvęs caro armijos karininkas Kiznevičius. Dvarą paveldėjo Kiznevičiūtė, po vedybų tapusi Melaikiene.

Nors dabar gyvenantys vietiniai apie tai žino tik iš pasakojimų, leidinių, dažnas papasakos, kad kai Stumbriškis buvo valsčiaus centras, gyvenimas čia virte virė.

Ties į dvarą vedančiu keliu, šalia sankryžos stovėjo smuklė, ten pat buvo ir užeigos namai. Juose dažnai net apsinakvodavo iš Vabalninko į Panevėžį keliaudavę žydai prekeiviai.

Stumbriškyje buvo didžiulis sandėlis, kuriame valsčius laikydavo rezervinius grūdus. Dabar tik žinantis tą vietą gali įžiūrėti užžėlusius sandėlio pamatus.

Garsūs vardai

Stumbriškis siejamas ir su poeto Jono Strielkūno vardu. Šiuose kraštuose yra jo gimtinė Putauskų kaimas, visai netoli nuo Stumbriškio, tik pervažiavus Pyvesą.

Dabar jau nebėra Strielkūno tėvų statyto namelio – tik klėtis, šulinys ir keli seni ąžuolai belikę.

Štai kaip rašė poetas: „Gyvenimo dangūs iširo,/ Grebėstai įlinko./ Važiuočiau per Žaliąją girią/ Ieškot Vabalninko –/Jaunystės dienų Eldorado,/ Kur aukso nė trupinėlio./ Deja, dar nieks nesurado/ Pranykusio prustiško smėlio.“

Daug šiltų žodžių J. Strielkūnas skyręs tėvams, gimtajam kraštui. Kai kuriuose eilėraščiuose minimi aplinkinių kaimų, vietovių vardai, nepamirštas ir Stumbriškis:

„Vėl ganosi Jaučio žvaigždynas/ Dangaus mėlinžolėj ganykloj./ Ir Stumbriškio kaimo meldynuos/ Diena – kaip vaikystė – pranyko./ Tik žmonės prisimena žmones/ Gamta sentimentų nemėgsta Ant kuolo kepinę užmovęs,/ Piemuo iškeliavo į miestą.“

Stumbriškis susietas ir su žinomo gamtininko vardu. Tik įvažiavus į kaimą dešinėje kelio pusėje stūkso negyvenama sodyba, ant jos pritvirtinta memorialinė lentelė, bylojanti apie čia kadaise gyvenusį gamtininką Teofilį Zubavičių (1914–1993).

Šioje sodyboje ornitologas, ilgametis Žuvinto rezervato darbuotojas praleido šešerius paskutinius savo gyvenimo metus.

T. Zubavičius buvo pirmasis Žuvinto rezervato stebėtojas, per ilgamečius stebėjimus surinkęs daug informacijos apie gyvąją gamta. Profesoriaus Tado Ivanausko pakviestas, jis nuo 1937 metų ėjo Žuvinto ežero sargo, po to – eigulio pareigas ir su pertraukomis dirbo iki 1980 metų.

Išėjęs į pensiją T. Zubavičius negavo leidimo arčiau Žuvinto nusipirkti sodybos ir nepritardamas rezervato naujo vadovo veiklai 1987 metais su žmona Janina persikėlė gyventi į Žaliosios girios Stumbriškį – arčiau gimtinės.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų