Zacirkos skonis – tautinio paveldo sąraše

Žaliojoje girioje, vos keli kilometrai nuo Piniavos, prie Įstro upės įsikūrusiame Įstricos kaime – tik kelios sodybos. Tačiau jų gyventojams pavyko pasiekti, kad šiame krašte daugiau kaip šimtmetį verdama zacirka Panevėžio rajoną išgarsintų visoje Lietuvoje ir net už jos ribų.

Šią savaitę Tautinio paveldo sertifikavimo komisija Įstricos zacirką pripažino sertifikuotu tautinio paveldo produktu.
Didžiules pastangas, kad senasis Įstricos kaimas neišnyktų be pėdsakų, dedantis bendruomenės pirmininkas Zenonas Vezbergas neabejoja: jaunoji karta jau net nežino, kas ta zacirka.
Tačiau daugelis vyresniųjų savo vaikystės neįsivaizdavo be tos pieniškos kukulaičių sriubos, kurios niekas kitaip nevadino kaip zacirka.
Tik dabar kalbininkai ją siūlo vadinti pieniška leistinukų sriuba, anot bendruomenės pirmininko, suniveliuojant šio patiekalo išskirtinumą ir iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
„Mano mama, augusi pas senelius Įstricos kaime, valgė zacirką ir pati išmoko ją gaminti. Perdavė mums, o aš sugalvojau šį receptą išsaugoti, nes suprantu, kad jaunoji karta jau nori picų, burgerių, traškučių. Mano tikslas – išsaugoti tradicijas, kurios gimė daugiau kaip prieš šimtą metų“, – pasakojo bendruomenės pirmininkas.

Ne tik varguolių maistas

Pasak Z. Vezbergo, Įstricos kaime tikriausiai nerastume nė vienos trobos, kurioje nebūtų verdama zacirka.
Ši lengvai paruošiama sriuba žinoma ir kituose regionuose, tačiau Įstricoje, skirtingai nei kitur, ji ir dabar tebekunkuliuoja puoduose.
Tokio populiarumo priežastis – paprastumas, mat buvo verdama iš to, ko kaime visuomet galima rasti: kvietinių, arba kaip vadindavo „razavų“ miltų, poros kiaušinių, o jei vištos nedėdavo, ir be jų, vandens, druskos bei šlakelio pieno. Dažnai ją vadindavo varguolių valgiu, nors srėbdami nesiraukydavo ir turtingesni.
„Pats prisimenu, kaip mama prie pirties pastatytose girnose sumaldavo kviečių – kiekvienas ubagas galėjo jų susimalti. Kviečiai būdavo malami su ruda luoba, todėl miltai tapdavo šviesiai rudos spalvos, kaip ryži, todėl ir vadino „razavais“, o dabar sakytume pilno grūdo. Kiekvienoje troboje rasdavai ir kiaušinių bei pieno. Karvutė kaime buvo pragyvenimo šaltinis, o dabar, pasirodo, nebeapsimoka jos auginti, geriau pašalpas pasiimti“, – kiek ironizuodamas pasakojo Z. Vezbergas.
Zacirką šeimininkės dažniausiai virdavo vakarienei.
Anot pašnekovo, moliniame inde ar paprasčiausioje geldoje būdavo įmušami du kiaušiniai, įberiama šiek tiek druskos, įpilama pieno, įberiama miltų. Viskas išmaišoma būtinai mediniu šaukštu ir rankomis daromi maži kukuliukai. Jeigu jie išeidavo per dideli, pertrindavo per burokinę tarką.
Kukulaičius šeimininkės berdavo į verdantį vandenį, o baigus virti dar šliūkšteldavo šlakelį pieno. Svarbu buvo nuolat pamaišyti, kad kukuliukai nesuliptų.
Pagal tikrąsias tradicijas Įstricoje zacirka turėjo būti verdama ant laužo.
„Zacirkos pavadinimas, kaip pasakojo mama, kilęs iš lenkų kalbos – užtrinti, nes skystai pagaminta tešla buvo pertrinama per rupią – burokinę tarką, kad susidarytų kukuliukai arba liaudiškai vadinami „kleckai“, – kalbėjo Z. Vezbergas.

Gardi ir emigrantams

Kaip pasakojo bendruomenės pirmininkas, zacirka lietuvių virtuvėje buvo toks dažnas patiekalas, kad net ir emigravę tautiečiai apie šią sriubą kalbėdavo savo vaikams ir anūkams.
Jis pats lankydamas Pietų Amerikoje įsikūrusius giminaičius turėjo papasakoti, koks tas patiekalas keistu pavadinimu.
„Viešėdamas Pietų Amerikoje gavau prašymą paaiškinti, kas yra toji zacirka, mat mano giminaitė, senelio Adolfo Vaitkevičiaus sesuo Elzė Vaitkevičiūtė-Barzdžius, 1925 metais emigravusi į Argentiną, labai dažnai kalbėdavo apie Aukštaitijoje gaminamą pienišką sriubą. Atvykęs į Lietuvą 2019 metais pilietybei gauti Elzės sūnus Viktoras Barzdžius kiekvieną dieną gyrė ir mėgavosi zacirka ir žadėjo savo vaikams Argentinoje būtinai jos išvirti“, – juokiasi senos kulinarinės tradicijos puoselėtojas.

Oficialiai pripažinta

Zacirka tapusi ne tik Įstricos kaimo, bet ir Lietuvos kulinarinio paveldo dalimi. Po ilgo derinimo, tęstinumo įrodymo ir pristatymo Tautinio paveldo sertifikavimo komisija Įstricos zacirką pripažino sertifikuotu tautinio paveldo produktu. Šią savaitę kaimo gyventojus pasiekė ir tą patvirtinantis sertifikatas.
Dabar ši Panevėžio krašto sriuba atsidūrė vienoje lentynoje kartu su lietuviška rugine duona, šakočiu, skilandžiu, varškės sūriu ir kitais tautinio paveldo produktais, atėjusiais iš amžių gūdumos.
Pasak Z. Vezbergo, tai Įstricos kaimo šviesuolių J. Finevičienės, B. Pranckietienės, V. Živelienės, N. Vezbergienės, R. Gulbinavičienės indėlis gaminant, verdant ir tokia sriuba vaišinant svečius.
Bendruomenės pirmininkas neabejoja: zacirka jų senąjį kaimą dar labiau išgarsins.
Šią sriubą kaimo bendruomenės moterys planuoja virti ne tik per gegužės 25-ąją rengiamą kaimo bendruomenės šventę – gegužinę, bet ir įvairius Panevėžio rajono renginius.
„Daug kas nežino, kas yra tas tautinis paveldas, tad mūsų tikslas yra apie tai kalbėti garsiai. Gamindami ir vaišindami įvairiomis progomis ir įvairiose vietose susirinkusius svečius, priminsime lietuviškus tradicinius tautinio paveldo produktus, neleisime jiems nugrimzti į užmarštį. Svarbiausia nenustumti užmarštin kulinarinio paveldo tradicijos ir garsinti ją kaip gyvą, pasauliui atvirą paveldą“, – mano Z. Vezbergas.

Tai, kas geriausio

Šiandienos modernėjančiame pasaulyje tautinis paveldas suteikia tautai originalumo ir išskirtinumo, padeda išlaikyti tautinį savitumą, tradicijų tęstinumą. Ir dažniausiai viso to išsaugojimu ir perdavimu ateities kartoms rūpinasi vyresnioji karta. Z. Vezbergas be galo dėkingas Įstricos kaimo moterims, kurios nori dalytis savo sukauptais lobynais.
„Turime kaime 93-erių močiutę. Ji – gyva vaikščiojanti enciklopedija, pilna įvairiausių sumanymų. Bet, žinote, kaip būna, seno žmogaus niekas nebenori klausyti, galvoja, ai, suvaikėjo. O man ji didžiulis ramstis puoselėjant ir saugant mūsų tradicijas“, – šypsosi kaimo bendruomenės pirmininkas.
Beje, ir pats Z. Vezbergas kartu su žmona Nijole yra registravę tautinio paveldo gaminių: jo žmona savo rankomis austus rankšluosčius, o jis, kaip bitininkas – prieš daugiau kaip šimtmetį bitininkų naudotą avilį – spietinę, kurių būdavo pilni miškai.
„Jaučiame pareigą išsaugoti ateities kartoms tai, ką paveldėjome iš savo tėvų ir senelių“, – sakė Įstricos kaimo šviesuolis.