-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Unikalus sovietmečio leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pernai įrašyta į UNESCO Lietuvos nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“.Registre atsidūrė per šimtą „Kronikos“ leidėjo ir vyriausiojo redaktoriaus kardinolo Sigito Tamkevičiaus asmeniniame archyve saugotų dokumentų, fotografijų.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos direktoriaus pavaduotoja mokslui, UNESCO nacionalinio komiteto „Pasaulio atmintis“ narė daktarė Rima Cicėnienė sako, jog toks procesas kartojasi kas dvejus metus. Atminties institucijos kviečiamos teikti paraiškas, kad kuris nors jų saugomas objektas ar objektai būtų įrašyti į nacionalinį registrą. Įvardyto „Pasaulio atmintimi“, šio registro tikslas – padėti identifikuoti vertingiausius Lietuvos dokumentinio paveldo objektus, išsibarsčiusius po skirtingas organizacijas ar priklausančius privatiems asmenims, nustatyti, kokios reikia strategijos, kad šis dokumentinis paveldas išliktų, bei populiarinti dokumentinį paveldą Lietuvoje ir užsienyje.
Daktarės R. Cicėnienės teigimu, 2018-aisiais vykstant šaukimui teikti paraiškas, taip pat tradiciškai buvo išsiųstas kvietimas visoms atminties institucijoms: ir muziejams, ir bibliotekoms, ir archyvams. Paraiškas galėjo teikti ir privatūs asmenys, kolekcininkai. Apie tokią galimybę informuotos bažnytinės institucijos
„Vis tarpusavyje pakalbėdavome, kad „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ reikėtų įrašyti kaip tikrai unikalų reiškinį, – prisimena UNESCO nacionalinio komiteto atstovė. – Tai buvo pogrindžio sąlygomis leistas spaudinys, ir visi buvome skaitę, žinojome apie tai, kokiomis sunkiomis aplinkybėmis tą tekdavo daryti.“
Ir čia kaip tik buvo gauta Kauno arkivyskupijos muziejaus paraiška.
LKBKRONIKA.LT nuotr.
Pasak daktarės R. Cicėnienės, kai teikiamos paraiškos, paprastai formalieji dalykai daugiau ar mažiau užpildomi – objektas būna trumpai pristatomas. Galbūt kartais nesuprantama, kokią mintį išryškinti. Jos teigimu, dažnas atvejis, kai objektas į registrą nepakliūva iš pirmo karto – reikia tikslinti, kažko trūksta, tačiau pats objektas paprastai būna vertas būti registre. Tokiais atvejais nuo pareiškėjo nusiteikimo ir motyvacijos priklauso, jis norės tai daryti ar atsisako tos minties – būna įvairiai.
Kauno arkivyskupijos muziejaus pirminę paraišką taip pat reikėjo tikslinti.
„Buvo aišku, kad mes suprantame objekto reikšmingumą, bet paraiška galėtų būti užpildyta geriau, tiksliau ir sėkmingiau, nes visą laiką itin kreipiamas dėmesys į tikslų objekto aprašymą – kas tai yra, kad galėtume jį identifikuoti. Faktiškai, perskaitęs aprašymą, galėtum bent jau numanyti, kaip objektas atrodo“, –ji sako, kad buvo akivaizdu, jog nišiniam muziejui reikia kolegų pagalbos.
Pasak R. Cicėnienės, „Kronika“ nėra įprastas objektas, o ir dokumentų saugotojai nėra tradiciniai saugotojai – bibliotekininkai, muziejininkai, archyvarai ar paminklosaugininkai.
JAV išsaugotų „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ mikrofilmų archyvas. LKBKRONIKA.LT nuotr.
Keblumų, anot ekspertės, kėlė tai, kad „Kronikos“ archyvas saugomas kardinolo Sigito Tamkevičiaus asmeniniame archyve. Tad norint suteikti pagalbą, pirmiausia reikėjo, kad ją priimtų. R. Cicėnienė kartu su tuometine Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generaline sekretore Asta Junevičiene, programą „Pasaulio atmintis“ kuruojančia Migle Mašanauskiene vyko į muziejų, kur asmeniškai susitiko ir su kardinolu. Pasitarus teirautasi, ar priimtų profesionalią pagalbą ir įsileistų į asmeninį archyvą.
„Jo Eminencija maloniai sutiko, – pasakoja pašnekovė. – Pasitelkėme į pagalbą jo didelį pasitikėjimą turintį Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorių daktarą Arūną Streikų, kurio pagrindinė tyrimų tema yra Lietuvos katalikų bažnyčia XX amžiuje. Jis – ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas. „Kronikos“ istorija jam gerai pažįstama.“
Pasak R. Cicėnienės, būtent profesorius pasiūlė, kad intelektualų, bet gana techninį darbą – sutvarkyti ir tinkamai aprašyti paraiškai „Kronikos“ archyvą – atliktų Istorijos fakulteto studentas Benas Volocka.
Tai, kad Jo Eminencija taip maloniai sutiko, įsileido į asmeninį archyvą, parodė pasitikėjimą ir pačiai programai, labai smagu ir esame dėkingi. Kitaip tos paraiškos nebūtų buvusios.
Daktarė R. Cicėnienė
Praktika dėl prasidėjusio karantino užtruko ilgiau nei formali – apie penkis mėnesius. Su kardinolo pagalba buvo sutvarkyta visa netipinė archyvinė spaudos medžiaga.
„Tikrai buvo netipinė paraiška ir paraiškos parengimas buvo pirmą kartą toks, kad nacionaliniam registrui kvietėme žmogų, kuris specialiai darytų šį darbą. Tai, kad Jo Eminencija taip maloniai sutiko, įsileido į asmeninį archyvą, parodė pasitikėjimą ir pačiai programai, labai smagu ir esame dėkingi. Kitaip tos paraiškos nebūtų buvusios“, – įsitikinusi daktarė R. Cicėnienė.
Paraiška buvo pateikta 2021 metais.
„Paraiškoje buvo pristatyti 103 šaltiniai: mašinraščiai, ranka pataisyti egzemplioriai, visa grupė fotografijų. Pats objektas yra netipiškas. Jį leido 17 metų – nuo 1972-ųjų iki 1989-ųjų. Ir tai iš esmės nėra mums įprastas leidybinis procesas: medžiaga buvo surenkama, parengiami mašinraščiai, jie slapta gabenami, spausdinami įvairiose vietose. Net ir pati ta kiekvieno egzemplioriaus leidybos istorija yra labai skirtinga. Reikėjo susitarti, kaip mes suprantame tą vienetą“, – ji sako, kad ir pats paraiškos rengimas buvo ypatingas.
JAV Lietuvių katalikų religinės šalpos leidinys su tuomet kunigo S. Tamkevičiaus nuotrauka. Bruklinas, JAV, 1983 metai). LKBK ekspozicijos nuotr.
Daktarės R. Cicėnienės teigimu, paprastai kriterijai išryškinami remiantis moksliniais tyrimais. Ji pasakoja, kad kolegoms kitose atminties institucijose dažnai būna lengviau, nes dokumentai jau įvertinti tyrimuose. Tuo metu „Kroniką“ įvertinti buvo gerokai sunkiau. Tuo labiau kad ją reikėjo ir aprašyti.
„Mes „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ įsivaizduojame kaip tą leidybinį Amerikoje perleistą produktą, tačiau čia akcentas buvo kreipiamas į tą pradinę, archyvinę medžiagą“, – ji sako, kad šiam dokumentiniam paveldui priklauso sukaupta redakcinė medžiaga, fotografijos ir panašiai.
Išaiškėjo, kad pirmieji priešleidybiniai komplektai išliko ne visi, rasta labai daug kartotinės medžiagos, nes tai mašinraščiai ir leidinys buvo ruošiamas pogrindyje, slapstantis, gabenant į įvairias vietas.
Papildomai į paraišką buvo įtrauktos kardinolo asmeniniame archyve saugomos su „Kronikos“ leidyba susijusios nuotraukos. Taip pat ir tokie dokumentai, kaip, pavyzdžiui, Lietuvos Romos Katalikų memorandumas, dar vadinamas Septyniolikos tūkstančių parašų memorandumu.
UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio komiteto pirmininkas profesorius daktaras Rimvydas Laužikas pernai kardinolui Sigitui Tamkevičiui iškilmingai įteikė liudijimą, jog dokumentinio paveldo objektas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ pripažintas regioninės- europinės reikšmės dokumentu. Kronikosfondas.lt (R. Petraičio) nuotr.
Teikiant paraišką, anot daktarės R. Cicėnienės, buvo bandyta išryškinti reikalaujamus kriterijus. Tarkime, data tarsi niekuo neišsiskiria, tačiau pats laikmetis svarbus – sovietmetis. Jos teigimu, tai unikalu, nes leidiniai tarsi leidžiami laisvai, tačiau buvo ir pogrindinis leidinys, leistas visai kitokiomis sąlygomis.
Kalbant apie vietą, labai svarbu, kad „Kronika“ leista ne vienoje. Pristatomas ir visas redakcinis kolektyvas, tačiau ekspertė priminė, kad būta ir daug talkininkų.
„Formaliai fiksuojama kiek įmanoma daugiau tų žmonių, kurie buvo ne tik redakcija, bet ir platintojai. Mes kalbame apie knygnešius XIX amžiuje, tačiau lygiai tokį pat svarbų vaidmenį atliko ir tie platintojai tiek JAV, tiek Lietuvoje“, – sako dr. R. Cicėnienė.
Lituanistiniu aspektu paraiškoje tapo ir kalbos, ir lietuvybės išsaugojimas, tradicinio tikėjimo stiprinimas, kartu ir rezistencijos skatinimas.
„Labai džiaugiuosi, kad kolegai pavyko parengti paraišką, kad kardinolas taip maloniai mus įsileido ir priėmė“, – sako ji.
Kartu priminė, kad ir šio paveldo statusas – ypatingas. Paprastai didžiąją dalį nacionaliniame registre esančių objektų sudaro valstybės saugyklose turimi dokumentai ir tik vienetai – privati nuosavybė. O „Kronikos“ atveju vienu išskirtinių požymių yra ir tai, kad privati nuosavybė yra tokios didelės apimties ir tokios didelės svarbos.
KRONIKOSFONDAS.lt (R. Petraičio) nuotr.
Kalbant apie visą nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“, nėra daug su rezistencija susijusių objektų. O 2021-ieji, kai į registrą įtraukta ir „Kronika“, šia prasme buvo išskirtiniai. Be jos, į registrą tais metais dar įrašyti Broniaus Krivicko literatūrinės veiklos artefaktai. Partizano, poeto, rašytojo, vertėjo partizaninė kūryba saugoma Biržų krašto muziejuje „Sėla“. Taip pat įtrauktas tremtinės Dalios Grinkevičiūtės rankraštinis palikimas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Daktarė R. Cicėnienė tikisi, kad tokių objektų dar atsiras. Kartkartėmis vis aptinkama partizaninių dokumentų. Tačiau svarbūs ir įvairūs niuansai – būtina išryškinti jų išskirtinumą, svarbą.
„Negali sakyti: mes turime ir svarbūs todėl, kad partizanų. To neužtenka. Turi pasakyti, kuo jie skiriasi nuo kitų partizanų dokumentų“, – kalba apie niuansus ji.
Galima teikti jungtines kelių institucijų, saugančių tokius dokumentus, paraiškas. R. Cicėnienės teigimu, taip buvo elgtasi teikiant paraišką dėl laiškų ant beržo tošies – surinkta iš visų, juos saugančių institucijų, informacija buvo jungiama į vieną paraišką.
Jos teigimu, senuosius dokumentus pristatyti yra gerokai paprasčiau, nes atlikta daug tyrimų. O, tarkime, partizanų, dar nėra tiek ištirti, įvertinti. Tad į pagalbą pasitelkiami ir mokslininkai.
Pasak jos, tai, kokie senieji dokumentai saugomi pagrindinėse saugyklose, daugiau ar mažiau žinoma, bet tikrai dar trūksta informacijos, kas saugoma regionuose.
„Juk yra labai daug sugrįžusių dokumentų, fondų iš emigracijos. Kas ten yra, mes tikrai ne viską žinome. Todėl labai skatiname regioninius muziejus, bibliotekas atskleisti, pasižiūrėti, įvertinti, kas saugoma pas juos“, – sako ji.
Dr. R. Cicėnienė sako, kad labai dažnai tenka išgirsti: „ai, mes nieko neturime“.
„Bet kai pradedi žiūrėti, pradedi kalbėtis, staiga ir viena atsiranda, ir kita. Tai aukcione kažkas nupirko, kažką padovanojo. Todėl visą laiką raginame, kad regionų institucijos atsilieptų ir dar kartą kiekviena pažiūrėtų, ką saugo. Suprantame, kad tai nėra lengva, reikia padirbėti, gal ir pagalbos reikia“, – sako ji.
Taip pat primena, kad šitaip kuriama pridėtinė vertė ir patiems darbuotojams – neakivaizdžiai keliama kvalifikacija. Juk renkant medžiagą paraiškai, tenka nemažai papildomai kažką paskaityti, pasižiūrėti ir panašiai.
