-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje subrendęs kryptingas Bažnyčios pasipriešinimas sovietiniam režimui Lietuvoje davė pradžią lemiamam kovos už nepriklausomybės susigrąžinimą etapui.Prieš pusšimtį metų dvasininkų iniciatyva pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ ne tik drąsino okupuotą tautą – ji atvėrė pasauliui akis į sovietų daromus nusikaltimus.
Net septyniolika metų – 1972–1989-aisiais – „Kronikos“ leidėjų ryžto nesugebėjo įveikti nei saugumas, nei Rytus ir Vakarus skyrusi geležinė uždanga. Pogrindinio leidinio puslapiuose skelbti tikinčiųjų persekiojimo, Bažnyčios veiklos varžymo, žmogaus teisių pažeidinėjimo faktai pasiekdavo ir kiekvieną Lietuvos kampelį, ir gyvenančiuosius už Atlanto.
Kokia buvo tikroji tokio ilgamečio pasipriešinimo kaina ir rizika, puikiai žino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, bendradarbiavęs leidžiant ir platinant „Kroniką“ bei kitus pogrindinius leidinius.
Norėjome, kad pasaulis žinotų tiesą, kad žmonės būtų drąsesni.
Vyskupas emeritas J. Kauneckas
Vyskupo emerito J. Kaunecko, artimai tebedraugaujančio su leidinio steigėju, vyriausiuoju redaktoriumi, leidėju kardinolu Sigitu Tamkevičiumi, taip pat puikiai pažinojusio monsinjorą Alfonsą Svarinską, kelias pasipriešinimo judėjime prasidėjo dar prieš gimstant „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ idėjai.
Baigiantis septintajam dešimtmečiui, 1968-aisiais, buvo surašyta pirmoji kolektyvinė peticija dėl sovietų valdžios trukdymų ruošiant Lietuvoje naujus kunigus. Po kelerių metų – 1971-aisiais –parengtas Lietuvos Romos katalikų memorandumas dėl Lietuvos katalikų bažnyčios padėties ir sąžinės laisvės varžymo sovietų okupuotoje Lietuvoje. Pastarasis raštas, dar žinomas kaip Septyniolikos tūkstančių memorandumas, buvo pirmoji tokia žinutė iš okupuotos Lietuvos, pasiekusi laisvąjį pasaulį ir atkreipusi jo dėmesį.
Iš 17 000 parašų, davusių memorandumui legendinį pavadinimą, J. Kauneckas, tuomet dar tik būsimas seminaristas, asmeniškai surinko 3 500.
Šis dokumentas buvo adresuotas SSKP Centro komiteto generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, tačiau, vyskupo emerito pasakojimu, numanyta, jog net nusiuntus visas tas dėžes su parašais į Maskvą, jokios reakcijos greičiausiai nebus. Todėl ir nutarta pirmiausia su memorandumo turiniu supažindinti Vakarus. Kad Leonidą Iljičių žinia apie jį pasiektų jau iš ten.
Toks būdas pasiteisino ir net pasirodė esąs labai efektyvus. Žinia apie tikrąją Katalikų bažnyčios ir tikinčiųjų padėtį okupuotoje Lietuvoje plačiai nuskambėjo per visą pasaulį. O kelią į kunigystę tik pradėjusį J. Kaunecką atvedė prie „Kronikos“ ištakų.
Sovietmečiu vyskupas emeritas priklausė ir Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui – atvirai veikusiai organizacijai. Nuotraukoje (iš kairės į dešinė) – komiteto nariai steigėjai kunigai Vincentas Vėlavičius, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis ir Jonas Kauneckas. LYA nuotr.
Pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris pasirodė 1972 metų kovo 19 dieną Simno klebonijoje, kur tuo metu S. Tamkevičius kunigavo, ir periodiškai ėjo kone iki pat Nepriklausomybės atgavimo.
Pogrindinio leidinio turiniui kelti itin aukšti reikalavimai. Jo puslapiuose siekta spausdinti nieko kito, tik faktus: kolektyvinius ir individualius kreipimusis bei pareiškimus dėl tikinčiųjų teisių ir laisvių varžymo, pranešimus iš mokyklų – apie moksleivių ateizaciją ir diskriminavimą, apie sovietų valdžios kovą su „Kronikos“ leidėjais bei talkininkais, o ypač – žinias tiesiogiai iš vyskupijų, konkrečius tikinčiųjų teisių ir laisvių pažeidimų atvejus.
Kad tikroji tiesa apie tikinčiųjų situaciją Lietuvos SSR, smarkiai besiskyrusią nuo sovietų valdžios deklaruotosios, ne tik pasiektų kiekvieną lietuvį, bet ir būtų aptariama visame pasaulyje, pasak vyskupo emerito J. Kaunecko, dirbo labai daug žmonių, nuolat rizikavusių pakliūti į saugumo akiratį. Net informacijos rinkimas, teigia jis, privalėjo būti atliekamas išmaniai, atsargiai, nepamirštant konspiracijos. „Kronikos“ bendradarbiai žinojo, kaip svarbu yra mokėti klausytis ir išklausyti, paskatinti skriaudų patyrusius žmones išsikalbėti per daug jų neklausinėjant. Antraip būtų labai lengva atsekti, iš kur ir kaip vienos ar kitos žinios atkeliaudavo į „Kroniką“.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – ilgiausiai ėjęs pogrindinis periodinis leidinys, leistas 1972–1989 metais. LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS nuotr.
Vyskupas emeritas, 1977–1983 metais – Telšių katedros vikaras, prisimena pats buvęs tokioje situacijoje, kai sužinojo, jog vienos Telšių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja, pastačiusi moksleivę prieš klasę, liepė pasakoti, „ką ten jūsų kunigėlis pliurpia“.
„Išgirdęs tokį dalyką, negalėjau labai klausinėti, taigi net nežinojau, kurioje mokykloje moksleivė mokėsi. Žinojau, kad istorijos mokytoja, bet net pavardės jos neištarė“, – pasakoja J. Kauneckas.
Siekdamas neišsiduoti, „Kronikos“ bendradarbis per kitą moksleivį išsiaiškino, kokioje vidurinėje įvyko incidentas. Tada, nutaikęs progą, dar kito pasiteiravo, kas ten tokia istorijos moko. Ir tik sužinojęs uoliosios pedagogės pavardę ėmėsi rašyti žinutę į „Kroniką“.
„Tiesiai klausinėjant visiems būtų aišku, kad ta žinutė – mano darbas“, – sako dvasininkas.
Ši istorija, beje, sulaukė netikėtos atomazgos. Anot J. Kaunecko, Telšių saugumo viršininkas pasišaukė minėtą mokytoją išbarti, kad vykdydama ateistinę veiklą pakliuvo į „ekstremistų“ akiratį.
„Ji, grįžusi į darbą, mokytojų kambaryje trenkė dienynu į stalą ir pratrūko: „Įsivaizduojate, dirbu jiems ir mane dar tarkuoja! Jeigu dirbčiau Bažnyčiai, tai pagyrimų sulaukčiau!“ – pasakoja vėliau sužinojęs vyskupas emeritas. Tas nutikimas taip pat pakliuvo į „Kronikos“ puslapius – iš lūpų tikinčiųjų pedagogų, kurių taip pat, žinoma, buvo ir kurie ne ką mažiau rizikuodavo. Viename taip pat „Kronikos“ aprašytų įvykių mokytoja neteko darbo dėl to, kad lankė bažnyčią: nors moteris buvo labai atsargi – melstis vykdavo net 30 km, kažkas ją pastebėjo ir įskundė.
„Kronikos“ medžiagoms į užsienį siųsti buvo naudojami išradingiausi būdai: fotojuostelės slėptos pudrinėse, skutimosi kremo tūbelėse. LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJŲ nuotr.
Pasak J. Kaunecko, galiojo toks nerašytas susitarimas, kad jei žmogus nori perduoti kokią nors žinią į „Kroniką“, turi perduoti ją tam, iš ko gavo „Kroniką“. Informacijai pasiekus leidėjus, buvo imamasi griežtos konspiracijos. Būtinai reikėjo ją perrašyti savo ranka ar rašomąja mašinėle, kad kratos atveju saugumo darbuotojai neaptiktų šaltiniu tapusio žmogaus rašysenos pavyzdžio ar kitų jo asmenybę išduoti galinčių duomenų. Šios taisyklės griežtai laikėsi ir J. Kauneckas.
„Jeigu gaudavau žinutę arba kažkokį dalyką išsiaiškindavau, aš savo mašinėle persirašydavau ir paskui nuveždavau Sigitui Tamkevičiui, kuris redagavo“, – pasakoja vyskupas emeritas.
Jis pamena ir kitą susitarimą: jeigu S. Tamkevičius bus sulaikytas, J. Kauneckas perims „Kronikos“ leidimą. Tą daryti teko, bet tik kartą. Pastebėjus, jog tokiu atveju sudėtinga užtikrinti leidybos slaptumą – saugumo akių būta visur, – o kitiems „Kronikos“ bendradarbiams atvažiuoti iš Vilniaus į Telšius labai toli, nutarta Telšiuose leidinio neredaguoti. Šio darbo ėmėsi dabar taip pat vyskupas emeritas Jonas Boruta.
„Jis tuo laiku faktiškai ir pats buvo pogrindžio kunigas, – pasakoja J. Kauneckas, omenyje turėdamas slaptas J. Borutos teologijos studijos ir tokį pat slaptą įšventinimą į kunigus 1982-aisiais Skaistgiryje. – Suėmus S. Tamkevičių, jis kurį laiką net gyveno Kybartuose.“
LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJŲ nuotr.
Kratos, kaip ir persekiojimas, tardymai, „Lietuvos katalikų kažnyčios kronikos“ leidėjams bei talkininkams buvo neatsiejama jų misijos dalis, už kurią žinojo bet kada galintys sulaukti – ir kai kurie sulaukdavę – represijų. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, daugiau kaip dvidešimčiai „Kronikos“ leidėjų buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Jie buvo nuteisti kalėti lageriuose ir kalėjimuose. Per šešias dešimtis prisidėjusiųjų leidžiant pogrindinį leidinį teko saugumo kvietimu atvykti į tardymus, stebėti, kaip kratas vykdantys agentai verčia jų namus.
Nepaisant sunkumų, daugiau nei 17 metų dienos šviesą išvysdavo vis nauji „Kronikos“ numeriai – iš viso 81. Tad „Kronika“ pagrįstai laikoma ilgiausiai be pertraukos ėjusiu pogrindžio leidiniu visoje Sovietų Sąjungoje.
„Norėjome, kad pasaulis žinotų tiesą, kad žmonės būtų drąsesni“, – sako J. Kauneckas, kurio su bendražygiais negąsdino net įkalinimo grėsmė, nes matė: kai žmonės žino nesantys vieniši savo išbandymuose, kai apie juos kalba ir už Sovietų Sąjungos ribų, jiems tai teikia stiprybės.
Vyskupas emeritas taip pat neišvengė saugumo dėmesio, buvo nuolat sekamas ir ne kartą tardomas, tačiau, kaip sako, „už rankos nenutvertas“ kalėjimo išvengė.
J. Kauneckas mokėjo būti atsargus. Telšiuose turėdamas devynias rašomąsias mašinėles, „Kronikos“ medžiagą ir pačią „Kroniką“ stengdavosi spausdinti ne jomis, o zakristijoje buvusia mašinėle.
„Ta naudojosi daugelis ir pakliuvus į rankas saugumui nebūtų įrodyta, kad kokį lapelį rašiau būtent aš“, – dvasininkas pasakoja zakristiją buvus ir mažai stebimą – spausdinančiajam niekas per petį nežvilgčiojo.
Fotojuostos su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ ir „Aušros“ tekstais, buvusios slapta persiųstos į JAV. Atkūrus nepriklausomybę, atgal į Lietuvą jas parvežė tuomet vyskupas Sigitas Tamkevičius. LIETUVOS NACIONALINIO MUZIEJAUS EKSPOZICIJŲ nuotr.
„Kronikos“ leidėjai darė viską, kad pogrindinis spaudinys pasiektų Vakarus, o kartu su juo – visa tiesa apie tariamą Sovietų Sąjungos piliečių „laisvę“.
Vyskupas emeritas J. Kauneckas šypsosi net girdėjęs tokių saugumo darbuotojų kalbų, neva „Kronikos“ leidėjai turi siųstuvus ir informaciją užsieniui perduoda radijo bangomis. Tai, aišku, buvo netiesa. Tačiau kiekvienas naujas numeris, tik išleistas, būdavo nufotografuojamas, o fotojuostos ritinėlis išradingai paslepiamas – saldumynuose, suvenyruose, kosmetikos priemonėse… Taip „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo užsienį.
J. Kauneckui irgi teko gabenti šį brangų krovinį – į Maskvą. Iš ten per Rusijos disidentus ir užsienio korespondentus „Kronikos“ juostelė iškeliavo į Vakarus.
Skamba labai sklandžiai, bet iš tikrųjų buvo ne taip paprasta – net kelionės paprasta tais laikais nebuvo galima pavadinti: sėdai į lėktuvą ar traukinį Vilniuje ir nuvykai.
„Niekada šito nedarydavome, – atskleidžia vyskupas emeritas. – Nes registruodavo keleivių pavardes, ypač skrendant lėktuvu.“
Todėl pirmiausia autobusu arba traukiniu iš sostinės būdavo vykstama į kokią mažesnę stotį. Ten persėdus pasiekiama Rusija ir galiausiai – Maskva.
„Maskvoje turėjome disidentų adresus, įduodavome dėžutę su fotojuostele, o jie perduodavo toliau“, – apie nusistovėjusią sistemą pasakoja dvasininkas.
Kad žinios iš Lietuvos pasiekė laisvąjį pasaulį, jos siuntėjai sužinodavo išgirdę „Kroniką“ cituojant per „Amerikos balsą“ ar „Laisvės radiją“.
Užsienyje „Kronika“ buvo spausdinama spaustuvėse, leidžiama atskirais tomais ir net verčiama į kitas kalbas. Taip tiesa apie tariamą Sovietų Sąjungos „rojų“ plito po visą pasaulį.
Tokių leidinio kopijų J. Kauneckui sovietmečiu teko išvysti tik saugumiečių kabinetuose.
„Kai mane tardė, mačiau spaustuvėje užsienyje išleistus „Kronikos“ numerius… – prisimena. – Matyt, buvo gavę iš Amerikos.“
Spaustuvinius leidinius, pasak dvasininko, buvo nepalyginamai lengviau skaityti nei padaugintus mašinėle. Todėl Panevėžys turėtų ypač 
didžiuotis savo kraštiečiu kunigu Kazimieru Kuzminsku, išeivijos JAV šviesuliu, kurio rūpesčiu ir pastangomis „Kronikos“ gyvavimas tapo įmanomas ir už Atlanto. O iš ten keliavo visur, kur tik gyveno nepriklausomos Lietuvos atgimimu tikėjusių lietuvių bendruomenės.
