Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Viščiukus skaičiuoja rudenį

Viščiukus skaičiuoja rudenį

 

Kai buvau mažas, nesuprasdavau šio posakio, versto iš rusų kalbos. Nelaikėm vištų ir tuo labiau viščiukų. Tiesa, mama pasakojo, kad vieną kartą promočiutė norėjo jų užveisti, net vieną viščiuką iš turgaus nupirkusi parsinešė. Man buvo dveji metai ir aš iš baimės spiegdamas nuo jo bėgiojau po kambarius. O viščiukas turbūt manė, kad aš jo mama pertemptomis balso stygomis, ir niekaip nuo manęs neatstojo. Turbūt pridariau iš baimės, nes spygavimą ir mamos su promočiute juoką nutraukė sodrus vyriškas balsas.

Nebus čia vištų, – uždraudė prosenelis ir įsigijo mėsinių triušių, nes tada jų mėsą brangiai supirkdavo.

Visada verkdavau, kai jie dingdavo, ir nuo tada nemėgstu triušienos.

O putpelių kiaušinių nebemėgstu nuo to karto, kai mūsų draugai 50-mečio proga man padovanojo 50 mažų dėmėtų putpelių kiaušinėlių. Kažkur buvau skaitęs, kad juos reikia valgyti po vieną kasdien su lukštais, jie ypač naudingi vyrams. Aušrytė tuo klausimu patylėjo, o aš kas rytą triauškinau po negimusią putpelytę dar skystu pavidalu ir laukiau pokyčių. Kokių – nežinau, nes bėgioti paskui kitas neketinau, o mūsų miegamajame ir taip viskas buvo gerai. Todėl iš likusių 30-ies paprašiau iškepti kiaušinienę, ją skaniai suvalgiau, bet skrandis atsiuntė įspėjimą, kad per didelis krūvis, o su skrandžiu nepasiginčysi.

Marusia, kada pagausi tą pelę? Jau du vakarus gulinėji prie šaldytuvo, bet pelė pas tave neateina, – erzina mūsų katę Aušrytė.

Marusia apsimeta, kad gaudo, o iš tikrųjų snūduriuoja atsigulusi ant grindų. Jokios naudos iš tos katės, kaip proseneliai pasakytų, bet laikai pasikeitė ir dabar gyvūnas tapo šeimos nariu, o jam kaip ir nepridera po šaldytuvu peles gaudyti.

Mūsų šuniukai irgi ne kokie sargai. Zapukas tik juokingai kriuksėti moka, kai ėda, ir loja, jeigu aš pradedu dainuot. O šiaip guli ant nugaros ir knarkia, galit pusę namo išnešt – neprabus.

Nika sargi, bet, patyrusi insultą, nebevaikšto, o šokinėja tarsi zuikis, priekines letenėles įtempusi kaip stygas. Nukeliu ją nuo mamos lovos, padaro savo reikalus lauke ir – atgal į namus. Iš pradžių net graudu buvo žiūrėti į ją, nes dėl insulto nebegalėjo iškišti liežuvio ir nusilaižyti maistu aplipusios nosies. Bet dabar jau pripratom kaip prie neįgalaus šeimos nario ir tenka rūpintis, kad likęs gyvenimas jai bent kiek būtų geresnis. Nika labai susidraugavo su Aušrytės broliu, kuris po širdies operacijos pas mus gyvena. Širdininkas širdininką visada supras. Kadangi dešrelėmis ar dar kokiais nors skanumynais vis palepina, tai Nika nuo lovos visada jį akimis seka ir, tarsi žmogus, kalbina tokiu gailestingu balseliu:

Mmm, au, mmm, m…

Vienas komentatorius, perskaitęs mano straipsnius, pareiškė, kad rašau apie nieką, ir visiška nesąmonė, kad tai spausdina toks populiarus laikraštis. Ir aš su juo sutinku. Va, perskaičiau, ką parašiau, ir tikrai atrodo apie nieką, jeigu neturi jausmų ir keturkojo draugo. Ir jei nežinai, ką reiškia posakis „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Aš jau žinau. Įvertinau, ką turiu, ką gero nuveikiau, ir pažymį sau pasirašiau.

Yra kur tobulėti, nes tą pelę po šaldytuvu tikriausiai pačiam teks gaudyti. Marusia užmigo…

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų