ASOCIATYVI ARCHYVO nuotr.

Viltis Panevėžiui: daugėja grįžtančių emigrantų

Viltis Panevėžiui: daugėja grįžtančių emigrantų

Pagal gyventojų skaičių sparčiausiai besitraukusiam Panevėžiui oficialioji statistika suteikia viltį pakilti iš demografinės duobės.

Nors per metus Aukštaitijos sostinė neteko 1 100 žmonių, visgi emigruojančiųjų srautas mažėjo, sugrįžtančiųjų gretos augo.

Skaičiai įkvepia

Per praėjusius metus iš penktojo pagal dydį Lietuvos miesto išvyko 909 gyventojai, tai 543 mažiau, nei tokių būta 2017-aisiais.

O į Panevėžį gyventi pernai sugrįžo 558. Demografinių rodiklių nukankintą miestą guodžia, kad parvažiavo 200 žmonių daugiau nei 2017 metais.

Panevėžio rajonas pernai sulaukė 241 parvykusiojo, o tai dvigubai daugiau nei užpernai. Maždaug 84 proc. visų imigravusių į Panevėžį ir rajoną sudarė iš užsienio sugrįžę Lietuvos piliečiai.

Aukštaitijos sostinė sugrįžtančiųjų vaikams, nemokantiems lietuviškai, vienoje iš gimnazijų įkūrė išlyginamąją grupę, Užimtumo tarnyba skelbia apie Panevėžyje šimtus registruotų laisvų darbo vietų. Daugiausia jų – administratoriams, įvairių dalykų mokytojams, buhalteriams, socialiniams darbuotojams, vairuotojams, elektrikams, šaltkalviams, maisto pramonės bei pagalbiniams darbuotojams.

Ir nors panevėžietiškas vidutinis atlyginimas, neatskaičius mokesčių vos perkopiantis 1000 eurų, gerokai atsilieka ne tik nuo europietiškojo, bet ir mokamo Vilniuje, visgi pagal šį rodiklį Panevėžio apskritis yra ketvirtoji šalyje po Vilniaus, Kauno bei Klaipėdos regionų.

Londoną iškeitė į Panevėžį

Panevėžietė Miglė prieš tris mėnesius susikrovė lagaminus ir su vyru bei dviem vaikais paliko Londoną. Nepaisant, kad megapolyje šeima jau buvo giliai įleidusi šaknis – Miglė jame skaičiavo 9-uosius, sutuoktinis keturioliktus metus, gyveno nuosavame name, šeima nuo nulio ėmėsi kurti gyvenimą Panevėžyje.

„Kai susiruošėme, visi puolė klausinėti kodėl. Tikrai ne dėl breksito, kuo daugelis bandė paaiškinti tokį mūsų apsisprendimą. Jis mums visiškai neturėjo įtakos. Pagrindinis motyvas sugrįžti buvo ilgesys. Londone trūko ne finansinio, o psichologinio pasitenkinimo. Vaikai, senelius matydami kartą per metus, jų jau beveik nepažįsta“, – pasakojo Miglė.

Anot jos, pasirengimas grįžti truko metus. Nors pradžioje būta minčių rinktis Lietuvos didmiestį, svarstykles Panevėžio pusėn nusvėrė gimtojo miesto nostalgija ir čia gyvenantys tėvai, broliai, seserys.

„Dabar sau užduodu vienintelį klausimą, kodėl negrįžau anksčiau?“
Monika

Pasak Miglės, rengiantis į Lietuvą didžiausi iššūkiai atrodė įsidarbinimo galimybė ir vaikų adaptacija. Visgi, anot jos, tai, dėl ko labiausiai nerimauta, sugrįžus pasisekė išspręsti jau per pirmą savaitę.

„Dar būdama Londone pradėjau dairytis darbo Panevėžyje. Pakeliui į Lietuvą sulaukiau kvietimo atvykti į darbo pokalbį ir jau tris mėnesius dirbu didelėje tarptautinėje įmonėje. Daug verkiančių, kaip Lietuvoje blogai, bet aš pamačiau visiškai kitokį vaizdą. Nežinau, ar man pasisekė sutikti tik gerus žmones, ar esu tiesiog optimistė, bet iš tiesų man viskas klostosi labai gerai“, – tvirtino panevėžietė.

Prieš emigraciją ji studijavo verslo administravimą universitete, bet šio taip ir nebaigė. Vis dėlto tai netapo kliūtimi įsidarbinti įmonėje kokybės skyriaus asistente už, anot Miglės, maždaug dvigubai nei Lietuvos minimumas didesnį atlyginimą. Nuo rugsėjo ji vėl bus studentė – įstojo mokytis buhalterijos.

Jos sutuoktinis darbo kol kas rimtai neieško. Pora iš anksto suplanavo, jog Lietuvoje jis pirmiausia įrengs naujuosius namus.

Iššūkis – lietuvių kalba

Palikdama Londoną, Miglė nuogąstavo, kaip prie naujos aplinkos gebės pritapti vaikai – sūnui tebuvo ketveri, kai tėvai jį išsivežė į Londoną, o svetur gimusiai dukrai dabar septyneri. Nors jie kalba lietuviškai, visgi, prisipažįsta mama, parvykus ne kartą teko išgirsti aplinkinius stebintis, kodėl vaikų kalba netaisyklinga. Tačiau Miglė didžiuojasi, kad jos atžalos geba laisvai susikalbėti gimtąja kalba. Tai lietuvių emigrantų šeimose jau tampa retenybe. Miglės teigimu, jos aplinkoje lietuvių emigrantų 90 proc. vaikų jau nebekalba gimtąja kalba.

„Mano pačios draugė lietuvė, jos vyras taip pat, bet nė vienas iš jųdviejų keturių vaikų nekalba lietuviškai“, – pasakojo sugrįžusi emigrantė.

Anot jos, Panevėžyje dukra labai greitai pritapo naujoje aplinkoje. Į paauglystę žengiančiam sūnui sekėsi kiek sunkiau.

„Iššūkių mokykloje jam sukėlė kultūriniai skirtumai su bendraamžiais. Čia jų kitokios pokalbių temos, kitoks kalbėjimo stilius“, – pasakojo mama.

Ji mato, kad sūnui didžiausias iššūkis bus iki brandos egzaminų perprasti lietuvių kalbą. O kiti dalykai sekasi puikiai ir jų įvertinimų vidurkis netgi aukštesnis nei 8 balai.

Buvusių namų nepasiilgo

Londoną į Aukštaitijos sostinę iškeitusi emigrantų šeima tvirtina Didžiosios Britanijos sostinės, turinčios triskart daugiau gyventojų nei Lietuva, nepasiilgusi. Nors Miglė pripažįsta čia pasigendanti didesnio parduotuvių, pramogų pasirinkimo, bet, anot jos, tai atsveria žinojimas, kad visi artimieji greta, ir patogus gyvenimas kompaktiškame mieste.

„Turbūt labiausiai žavi, kad čia nėra baisiųjų spūsčių gatvėse. Londone į darbą savo automobiliu tekdavo važiuoti valandą, sėkmės atveju – 15 minučių. Vyras, kad būtų greičiau, važinėdavo motociklu, bet vis tiek užtrukdavo ilgiau nei valandą. O Panevėžyje į darbą nuvažiuoju ilgiausiai per 15 minučių“, – skaičiuoja panevėžietė.

Kelią parodė nelaimė

Rasa su trimis emigracijoje gimusiais sūneliais nuo 9-erių iki pusantrų metukų į Panevėžį iš Vokietijos sugrįžo vos prieš porą savaičių. Jų tėtis rengiasi parvažiuoti iki gruodžio. Jis pasiliko parduoti namo, baigti tvarkyti kitų reikalų.

Emigrantų šeima penkerius metus gyveno Anglijoje, o Vokietijoje praleido pastaruosius aštuonerius.

Pasak Rasos, ruošiantis į Lietuvą, mintys sukosi tik apie Panevėžį – vyro gimtąjį miestą. Pora nė nesvarstė galimybės kurtis kitur.

Buvusi emigrantė neabejoja, jog neapsirikę: lopšelį-darželį vaikams surado per dieną, kitą savaitę su vyresnėliu važiuos susipažinti su mokykla.

„Vokietijoje mums puikiai sekėsi. Vyras turėjo gerą darbą metalo apdirbimo sektoriuje, jį vertino, nuolat kilo atlyginimas, galėjome ir namą nusipirkti. Gyvenome nedidelėje gatvelėje, kur daugiausia senjorų. Jie mus mylėjo, priėmė kaip savus. Bet jau po pirmojo vaikelio gimimo atsirado noras grįžti į Lietuvą ir jis vis didėjo“, – pasakojo netoli Štutgarto gyvenusi Rasa.

Maždaug 84 proc. visų pernai imigravusių į Panevėžį ir rajoną sudarė iš užsienio sugrįžę Lietuvos piliečiai.

Lemtingu postūmiu palikti svetimą šalį tapo šeimos nelaimė – avarijoje žuvo dukterėčia.

„Ta mergaitė mus ir parvedė. Po jos netekties ypač aiškiai pajutome, kad gyvenimas gali bet kada nutrūkti, o mes leidžiame laiką svetimoje šalyje su svetimais žmonėmis, ne saviškiais“, – sako moteris.

Bene sunkiausia emigrantams buvo atlaikyti Vokietijoje įsikūrusių tautiečių spaudimą nevažiuoti. Po tokių gąsdinimų, kaip sunku Lietuvoje pragyventi, užplūdusias abejones ir juodas mintis, pasak Rasos, nuramindavo pokalbis su Panevėžio savivaldybės projekto „Globalus Panevėžys“ kuratore Loreta Kaškeliene.

Su vaikais grįžusi į Lietuvą ir laikinai įsikūrusi anytos namuose, Rasa optimistė. Ji sako matanti akyse besikeičiantį miestą, laukianti sutuoktinio, planuoja namo statybas.

„Kol kas daugiausia nerimo dėl darbo. Grįžome ne pašalpų prašyti. Užsienyje irgi ne iš jų gyvenome. Darbą, neabejoju, susirasime, tik nežinia, kaip bus su užmokesčiu, nes lietuviškos kainos kol kas gąsdina“, – neslepia Rasa, svetur dirbusi padėjėja biure.

Namuose geriausia

Po trylikos Londone praleistų metų į gimtąjį Panevėžį prieš metus su vaikais parvykusi Monika Aukštaitijos sostinėje jau turi nuolatinių klientų ratą. Svetur dirbusi kosmetologe, darbą Panevėžyje gavo per vieną dieną – sulaukė kvietimo dirbti grožio salone.

Anot jos, pagrindinis motyvas grįžti taip pat buvęs artimųjų ilgesys ir gimtinės šauksmas.

„Kaip bebūtų kitur gerai, namuose geriausia“, – tvirtina buvusi emigrantė.

Anot jos, sugrįžimą pagreitino sūnui sukakę aštuoneri – amžius, kai dar nėra sudėtinga adaptuotis Lietuvos švietimo sistemoje. Nors iš emigracijos grįžęs berniukas „močiutė“ rašė su dviem „o“, dabar jis – vienas geriausių klasės mokinių.

„Mums tikrai netrūko pedagogų dėmesio. Nei vaikas, nei aš mokykloje nepajutome jokios diskriminacijos“, – sako Monika.

Baimės, kad po netrumpos pertraukos įsitvirtinti Panevėžyje bus sunku, ji sako niekada nejautusi. Anot jos, kaip gali nesisekti namuose?

„Dabar sau užduodu vienintelį klausimą, kodėl negrįžau anksčiau?“ – tvirtina buvusi emigrantė.

Kviečia sugrįžti

Ryšius su užsienyje gyvenančiais panevėžiečiais Savivaldybė stengiasi užmegzti per projektą „Globalus Panevėžys“. Jo kuratorė Loreta Kaškelienė tvirtina, jog daugėja besidominčiųjų galimybe kurtis Aukštaitijos sostinėje.

Specialistė emigrantams vardija ne vieną gyvenimo šiame mieste privalumą: jo kompaktiškumą, laisvas vietas lopšeliuose-darželiuose, gerokai žemesnes nei didmiesčiuose nekilnojamojo turto kainas. Augant sugrįžtančių srautui, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija jau nuo rugsėjo pradeda mokyti lietuviškai nekalbančius vaikus. Jiems įkurta išlyginamoji klasė. Ją lankysiantys vaikai visus mokslo metus, po 20 valandų per savaitę, mokysis vien lietuvių kalbos.

Gimnazijos direktoriaus Artūro Totilo teigimu, prašymus priimti vaikus į išlyginamąją klasę pateikę užsieniečių, atvykusių iš Rusijos, Turkijos, Ukrainos, šeimos. O emigrantų vaikai, kalbantys lietuviškai, tačiau turintys problemų dėl rašybos, pasak A. Totilo, lietuvių kalbos papildomai mokomi tris valandas per savaitę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų