-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lauko darželiai ir mokyklėlės Vakarų Europoje populiarūs, o Lietuvoje dar tik po truputį kuriasi. Į gimtąjį Panevėžyje tokią modernią praktiką iš Danijos žada parvežti Indrė Bagušinskaitė.
Vietoje mokyklinės uniformos – šilti drabužiai ir apsiaustas nuo lietaus, vietoje klasės suolo – medžių lapais ir akmenėliais nuklota žemė, vietoje mokyklos stogo – atviras dangus. Taip šiandien Vakarų Europoje mokosi vaikai lauko mokyklose ar darželiuose. Jų pedagogai tiki, kad gamtoje atsiskleidžia didžiulės mažo žmogaus galimybės: kūrybinis potencialas, mąstymas, atsakomybė. Be to, čia visai tinkama erdvė ir tai pačiai matematikai, lietuvių kalbai bei kitoms pamokoms.
Panevėžys, be netradicinių pamokų už mokyklos sienų ar pasivaikščiojimo valandėlės darželiuose, tikros lauko mokyklos dar neturi. Bet galbūt jau kitais mokslo metais į šį miestą grįš tikra lauko pedagogė.
Panevėžietei Indrei – 25-eri, ji studijuoja Danijos tarptautiniame alternatyvios pedagogikos koledže. Šie mokslo metai merginai paskutiniai, per juos lietuvė žada parašyti bakalauro darbą bei atlikti 8 mėnesių mokytojavimo praktiką.
Lauko pedagogiką panevėžietė pradėjo studijuoti šių metų liepą kaip papildomą mokymo metodiką prie savo tikrosios profesijos – alternatyviosios pedagogikos.
Šiuo metu I. Bagušinskaitė kelioms savaitėms grįžo į gimtąjį Panevėžį.
„Alternatyvioji pedagogika – holistinis mokslas. Holistinis požiūris suteikia galimybę ugdyti žmogų visapusiškai ir kūrybiškai, o kartu atsižvelgti į individualius kiekvieno vaiko poreikius. Norėjau pasirinkti ir šiek tiek konkretesnę savo ateities kryptį, gilinti lauko pedagogikos metodo žinias“, – sako Indrė.
Būsimos pedagogės nuomone, gamta žmogui suteikia erdvę eksperimentuoti ir tobulėti. Vaikai mokomi naudotis įrankiais ir pažinti juos supančią aplinką. Mokytojų prižiūrimi jie stato laikinas pastoges, riša mazgus, ant laužo verda arbatą. Neapseinama ir be žaidimų, kurie lavina vaikų motoriką, balansą, jutimus.
Mokytojas tokioje klasėje nedominuoja. Jo pareigos – tarpininkauti ugdant asmenybę perdėtai nekritikuojant užduočių atlikimo. Labai svarbu, pasak Indrės, į vaiką žiūrėti kaip į individualią asmenybę, stebėti ne tik jo lavinimo, protinio vystymosi, bet ir emocinius poreikius.
„Žaidimo metu atsiskleidžia mažo žmogaus pasaulio supratimas. Jis mokosi atskirti gėrį nuo blogio, užmegzti ryšį su kitais ir suprasti savo elgesio pasekmes. Visa tai siejasi su bendruomeniškumu – svarbiausia alternatyviosios pedagogikos vertybe“, – apie modernų metodą pasakojo pašnekovė.
Pavarčius darbo skelbimus matyti, kad Panevėžio švietimo įstaigos laukia pedagogų, tačiau dar nė vieno pasiūlymo nebuvo lauko ar miško pedagogui. Todėl studentė iš Danijos šiek tiek nerimauja – ji bet kokia kaina mokytojos misiją nori įgyvendinti tik Lietuvoje. Ir ne Vilniuje, kur dabar jau populiarėja netradicinis švietimas, ją traukia savas kraštas, mergina ypač norėtų žinias ir įgūdžius pritaikyti nedidelėje mokyklėlėje.
„Manau, kad didžiausia Lietuvos mokytojų bėda yra per didelės klasės. Kaip gali pamatyti kiekvieną vaiką, kai jų grupėje 20 ar 30? Kitų šalių praktika rodo, kad mokymosi kokybė auga, kai mokytojai turi asistentus arba dirba mažesnėse klasėse“, – tokį tinkamiausią mokymo modelį mato studentė.
I. Bagušinskaitė tiki, kad ir jos pasirinkta specialybė gali būti reikalinga gimtinėje. Perduoti dalyko žinias esą nesunku, sudėtingiausia, studentės nuomone, tą padaryti efektyviai, pasirinkti tinkamiausią dėstymo būdą.
Būdama toli nuo Lietuvos, ji seka žinias iš savo šalies. Domisi, kaip laikosi lietuvių mokytojai, kokie rūpesčiai juos slegia.
„Matau protestuojančius, gyvenimo kokybe nepatenkintus pedagogus ir palaikau jų siekį keisti darbo sąlygas. Kita vertus, reikia sutelkti dėmesį ir į ilgalaikius ugdymo tikslus. Turime savęs paklausti, kokios visuomenės mes norime, kokias savybes ir vertybes turime diegti ateinančioms kartoms“, – sako I. Bagušinskaitė. Ji įsitikinusi, kad net ir padidinus atlyginimus, mokytojų darbas nepagerės, jei klasės nesumažės ir neatsiras naujesnių, modernesnių metodų: vaikai sparčiai keičiasi ir jų mokymas turi eiti koja kojon su laiku.
„Vaikai yra labai smalsūs ir aktyvūs, bet juos iš visų pusių spaudžia lūkesčiai. Kažko iš jų tikisi valstybė, kažko mokykla, mokytojas, tėvai“, – mano Indrė.
„Matau protestuojančius, gyvenimo kokybe nepatenkintus pedagogus ir palaikau jų siekį keisti darbo sąlygas. Kita vertus, reikia sutelkti dėmesį ir į ilgalaikius ugdymo tikslus.“
I. Bagušinskaitė
Būsimoji lauko ir miško pedagogė I. Bagušinskaitė sutinka, kad neteisinga manyti, jog tik vaikštant laukais ir pievomis dvyliktoje klasėje galima išlaikyti egzaminus ir įstoti į aukštąją. Lietuvoje, merginos nuomone, mokyklas riboja stiprūs rėmai ir jiems įveikti nepakanka vien pasakų pasaulio.
„Didžiausias mokytojo iššūkis ir turėtų būti suderinti tą nuostabiąją pedagogiką su tradicine švietimo sistema. Net jei ir studijavau alternatyviąją pedagogiką, nereiškia, kad mano mokymas būtų – vėjai. Aš sulietuvinsiu savo studijas“, – planuoja būsima pedagogė.
Ji neslepia šiek tiek bijanti ateiti į mokinių klasę, kai visi taip kritikuoja šiuolaikinius mokinius dėl drausmės. Bet jos smalsumas ir užsidegimas toks, kad naujokė net neketina atsisakyti savo gyvenimo tikslo – mokyti.
Juk iki jo panevėžietė ėjo ne vienerius metus. Baigusi tuometę Saulėtekio vidurinę mokyklą, Indrė įstojo į naują ir negirdėtą medijų filosofijos specialybę Kauno technologijų universitete. Jei, anot jos, vaikystėje ir buvo kokia suaugusiojo gyvenimo vizija, tai dvyliktoje klasėje ji pasiklydo tarp didžiulės studijų pasiūlos.
Tik filosofija panevėžietė mėgavosi neilgai. Netrukus ją metė dėl kelionių, kurios ir parodė tikrą pašaukimą.
Per kelerius sustabdytų studijų metus pašnekovė išmaišė visą Europą ir dar toliau. Jos kelionės trukdavo ilgiau nei agentūrų siūloma savaitė.
„Kelionėse praleisdavau mėnesį ir ilgiau. Tiek laiko reikėdavo pažinti svetimą kraštą, jo kultūrą. Neužtekdavo atsistoti prie kokio Eifelio bokšto, nusifotografuoti, padėti pliusiuką kelionių sąraše ir pirmyn. Mane tos kelionės mokė“, – pasakoja I. Bagušinskaitė.
Klajodama mergina susidomėjo pedagogikos koledžu Danijoje ir lengvai į jį įstojo. Čia, anot jos, nėra svarbūs pažymiai, didesnį svorį turi paties stojančiojo motyvacija. O panevėžietės užsispyrimas buvo nepalaužiamas.
„Jau žinojau, kad noriu būti mokytoja ir niekas kitas. Dėl to apsidžiaugė ir mano mama, kuri kantriai laukė, kada pagaliau atrasiu save“, – šypsojosi pašnekovė.
Į šį pasirinkimą, anot jos, vedė ir buvę mokytojai. Pati studijuojanti pedagogiką mergina jau gali puikiai atskirti, kas jai besimokant mokykloje buvo gerai, o kur padaryta klaidų. Tačiau padėkos žodžių studentė labiausiai negaili savo auklėtojai ir anglų kalbos mokytojai Reginai Beinartaitei.
„Jos į mokinius žiūri kaip į lygiaverčius žmones“, – pagrindinį pedagogikos principą įvardijo Indrė.
Tarptautiniame alternatyviosios pedagogikos koledže, be Indrės, mokosi ir daugiau lietuvių. Tautiečiai vis dažniau atranda šią aukštąją mokyklą.
Ten besimokantys studentai bendru sutarimu gali imti ir nutraukti kuriam laikui studijas auditorijoje. O pertrauką išnaudoti kelionei ar savanorystei Afrikoje.
Tikima, kad bet kokia patirtis, net ir juodžiausias darbas, būsimajam pedagogui yra tikras turtas. Studentai mokslui ir pragyvenimui užsidirba patys, dažnai grupėmis susiranda sau veiklos. Indrei teko padirbėti šiltnamiuose ir net valytoja turtuolių namuose.
„Dirbau trumpai, bet ta patirtis davė labai daug. Suvoki socialinius skirtumus, kitokį požiūrį. Tai man pravers mokytojaujant. Studijos, kelionės ir gyvenimas leido suprasti, kad visi esame mokytojai vieni kitiems“, – įsitikinusi I. Bagušinskaitė.
O paklausta, ar sugebės įveikti tradicinės mokyklos kliūtis, mergina rėžia, kad yra labai užsispyrusi, kaip ir visi lietuviai. Jie Danijos koledže iš visų kitų išsiskyrė drąsa rizikuoti, ryžtu ir iniciatyva.
