Jau nuo šio pirmadienio ne vienas Panevėžio socialinių paslaugų centro globojamas senukas sulauks ne savo socialinio darbuotojo, prie kurio jau prisirišęs, bet svetimo žmogaus. P. ŽIDONIO nuotr.

Vienišiems senoliams – pasitikėjimo egzaminas

Baigiantis karantinui vieniši ir ligoti senjorai prie savo durų sulaukia jau ne vien krepšelio su maistu ir vaistais, bet ir į namus užsukančių socialinių darbuotojų.

Tačiau jau nuo pirmadienio pas daugelį Panevėžio socialinių paslaugų centro globojamų senolių pasibels ne jų ilgamečiai pagalbininkai, o visiškai svetimi žmonės. Kad socialiniai darbuotojai mažiau laiko praleistų kelyje, nuspręsta juos suskirstyti pagal teritorijas. Tokios tvarkos šokiruoti ir išsigandę senjorai skambučiais užvertė Socialinių paslaugų centrą.

Panevėžietę 85-erių Olgą Zaurienę jau dvejus metus lanko socialinė darbuotoja. Kas antrą dieną į jos namus užsukanti pagalbininkė – didelis ramstis, o kartu ir paguoda sveikatos nebeturinčiai panevėžietei. Išgirdusi, kad nuo pirmadienio ją lankys jau kita darbuotoja, O. Zaurienė susikrimto iki ašarų.

Parama senatvėje

Senjorė pasakoja per dvejus metus labai prisirišusi prie savo socialinės darbuotojos ir neįsivaizduoja, kaip galėtų savo namų duris atverti kitam, nepažįstamam svetimam žmogui.

„Kiekvienas, ypač vyresnio amžiaus, pripranta ir prisiriša prie žmogaus kaip vaikas prie savo pirmosios mokytojos. Niekada anksčiau neturėjau socialinės darbuotojos, bet mano toks amžius, kad jau reikia pagalbos. Esu po insulto, laimė, liga neatėmė kalbos ir proto, bet kairė ranka nieko neklauso“, – pasakojo O. Zaurienė.

Ji džiaugiasi gavusi pačią nuostabiausią pagalbininkę – išsilavinusią, labai paslaugią ir mokančią bendrauti. Abejoja, ar ją kas galėtų pakeisti.

„Šiais laikais reta tokių gerų žmonių. Aš savo socialinę darbuotoją Zitą vadinu mergaite ar vaikeliu, nors jai jau per penkiasdešimt. Ji visada man padeda daug daugiau, nei priklausytų. Stengiuosi jos nevarinėti, tik tiek, kiek labai reikia. Žinau, koks sunkus jų darbas, juk turbūt pasitaiko ir labai bjaurių senolių. Aš tokių, kurie mane taip šokdintų, tikrai neaptarnaučiau, o ji visada su nuotaika tą daro“, – pagyrų socialinei darbuotojai negaili O. Zaurienė.

Tapo šeimos nare

Išgirdusi, kad teks atsisveikinti su savo gerąja pagalbininke, O Zaurienė be galo nusiminė. Socialinė darbuotoja per porą metų jai tapo tarsi šeimos narys. Senjorė negali suprasti, kodėl pertvarka daroma galvojant apie sutaupymą, bet nesukant galvos, kaip jausis vieniši senukai, kuriems jų padėjėjai kartais būna ir vieninteliai žmonės, su kuriais bendrauja.

„Kiek man čia beliko gyventi, taip norisi, kad šalia būtų žmogus, kuriuo galiu visiškai pasitikėti. Galvoju, ko griebtis, nes taip prisirišau prie jos. Man be galo gera, kad šalia manęs yra toks žmogus, todėl nenoriu jos prarasti, o ir ji sutiktų toliau mane globoti“, – graudinosi O. Zaurienė.

Senjorė pasakoja visada buvusi tolerantiška ir nekonfliktuojanti, bet šįkart neištvėrė nepaskambinusi į Socialinių paslaugų centrą. Dabar šiek tiek gailisi pasikarščiavusi.„Trenkiau ragelį ir pasakiau, kad bendrausime per spaudą, buvau labai įsikarščiavusi. Taip paprastai nesielgiu, bet ši socialinė darbuotoja man tapo tokia artima, vargu ar kurį kitą žmogų galėsiu taip prisileisti. Suprantu, kad kai kada pertvarkos būtinos, bet gal reikėtų vertinti ir iš psichologinės pusės. Visą gyvenimą buvau karjeristė, dabar gailiuosi. Tikriausiai esu iš tų kvailų moterų, kurios motinystei taip ir neprisiruošė, todėl likau viena kaip pirštas“, – guodėsi O. Zaurienė.

„Suprantu, kad kai kada pertvarkos būtinos, bet gal reikėtų vertinti ir iš psichologinės pusės.“

O. Zaurienė

Sutrumpins kelionę

Panevėžio socialinių paslaugų centro Pagalbos namuose skyriaus vedėja Edita Vilniškienė tikino su įstaigos kliente jau išsiaiškinusi. O. Zaurienę ir toliau lankys ta pati socialinė darbuotoja. Tokia išeitis – tik dėl to, kad šioji palikta dirbti tame pačiame mikrorajone.

„Ši močiutė skambino ir man, kalbėjome, kad dabar vienoje teritorijoje yra keturios darbuotojos ir iš jų galima išsirinkti vieną. Iš tų keturių viena darbuotoja ir yra ta, kuri ją iki šiol lankė. Kiek perdėliojome grafikus ir močiutei sugrąžinome jos socialinę darbuotoją“, – teigė E. Vilniškienė.

Tačiau jau nuo šio pirmadienio visos socialinės darbuotojos, namuose lankančios senolius, dirbs teritoriniu principu. Iki šiol jos prižiūrimų asmenų turėdavo įvairiose miesto vietose, važinėdavo iš vieno mikrorajono į kitą. Neseniai Socialinių paslaugų centre atlikus auditą paaiškėjo, kad darbuotojai kelyje per mėnesį praleidžia iki 30 valandų ir dar daugiau.

„Kai kurie darbuotojai kelyje sugaišdavo ir 40–50 valandų per mėnesį. Pavyzdžiui, vienas klientas gyvena Rožyne, kitas – Beržų gatvėje, trečias – Dariaus ir Girėno. Arba viename name yra kokie keturi ar penki klientai, kuriuos lanko skirtingi darbuotojai. Keliavimas pas prižiūrimą asmenį nėra tiesioginis darbas su žmogumi, todėl nukenčia paslaugų teikimas“, – tvirtino E. Vilniškienė.

Išsigandusiųjų būriai

Socialinių paslaugų centro telefonai jau kaista dėl išsigandusių vienišų senolių. Visi skambinusieji, kaip ir O. Zaurienė, piktinosi dėl keičiamų socialinių darbuotojų. Tačiau, anot E. Vilniškienės, po pokalbio beveik visi tokiems pokyčiams nebesipriešino.

„Suprantame ir mūsų klientus, kurie labai nenori įsileisti kito žmogaus, nes jau yra pripratę prie savo darbuotojų. Bet čia tik vienintelis atvejis, kai moteris kategoriškai atsisakė kitos darbuotojos. Ji mūsų paslaugas gauna tik dvejus metus. Kitą moterį viena ir ta pati socialinė darbuotoja aptarnauja jau dešimtmetį, bet po ilgo pokalbio net ji sutiko pakeisti darbuotoją. Ta pirminė reakcija gal visad būna tokia“, – kalbėjo E. Vilniškienė.

Jos teigimu, su senolių laukiančiais pokyčiais po truputį supažindina ir jais besirūpinantys darbuotojai: ne tik paaiškina ir nuramina, bet ir kartu apsilanko su nauju darbuotoju.

„Prašome klientams paaiškinti pasikeitimus, nuraminti, pagelbėti, kad būtų kuo mažiau streso. Suprantame, kad tų skambučių dar tikrai bus, nes tvarka keičiasi tik nuo pirmadienio. Jei pasitaikys koks išimtinis atvejis, spręsime individualiai“, – patikino skyriaus vedėja.

Iš viso Panevėžio socialinių paslaugų centre 35 socialiniai darbuotojai namuose prižiūri apie 350 pagyvenusių ir ligotų žmonių, kurie neturi artimųjų ar šie negali pasirūpinti senoliais. Apie 320 asmenų reikalinga nuolatinė pagalba buityje, likusiesiems – tik periodiškai. Socialinių darbuotojų suteikiama pagalba labai plati: nuo dokumentų tvarkymo, lydėjimo pas gydytoją iki maisto gamybos ir namų tvarkymo.