P. Puzino gatvė. P. Židonio nuotr.

Viena gatvė – du Puzinai

Viena gatvė – du Puzinai

Sovietmečiu Panevėžyje buvusi Marytės Margytės gatvė dabar vadinama dailininko Povilo Puzino vardu. Įdomu, kad prieš karą ji taip pat buvo Povilo Puzino gatvė – tik tokiu pačiu vardu tuomet įamžintas ne dailininko, o kito asmens atminimas.

Panevėžyje ryškius veiklos pėdsakus paliko du žmonės, turėję vienodą vardą ir pavardę – Povilo Puzino.

Įdomiausia, kad, kaip sako Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, jokiais giminystės ryšiais šiedu miesto šviesuoliai nebuvo susieti. Jų giminė, gyventas laikas ir veiklos – visiškai skirtingi.

Šiuos du Puzinus sieja tik jų indėliai į Panevėžio gyvenimą ir gatvelės miesto centre pavadinimas.

Gerokai ankstesniais laikais gyvenęs Povilas Tadas Puzinas – bajorų veikėjas ir mecenatas – miestui ypač nusipelnė. Šis žmogus daug nuveikė atstatant Panevėžį po 1881 metų gaisro, jo dėka atsirado vėliau garsiąja Berniukų gimnazija tapusi Panevėžio realinė mokykla, jis rūpinosi tiltų statyba, kelių gerinimu, telefono linijos tiesimu.

To meto panevėžiečiai matė ir vertino veiklaus žmogaus pastangas ir dar 1896 metais, pačiam P. T. Puzinui tuo metu atliekant tremties bausmę, miesto dūma pasiūlė tuomet vieną pagrindinių Panevėžio gatvių pavadinti jo vardu. Iki šio sprendimo gatvė vadinosi Žalioji, o pirmą kartą miesto plane ji minėta 1871 metais.

Tačiau carinei valdžiai, matyt, nepatiko pasiūlyta ištremtojo pavardė ir, Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininko Donato Pilkausko duomenimis, gatvė P. Puzino vardą gavo tik 1919 metais, jau nepriklausomoje Lietuvoje.

Ji taip vadinta beveik keturiasdešimt metų, iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, bet 1947 kovo 21 dieną Povilo Puzino gatvė pervadinta Marytės Margytės gatve.

Tik 1990 metų rugpjūtį gatvei vėl duotas Povilo Puzino vardas. Nors gatvei grįžo prieškarinis vardas, tačiau tai reiškia, kad šį kartą šitaip pagerbtas kitas Puzinas – dailininkas, Panevėžio berniukų gimnazijos mokytojas, Kristaus karaliaus katedros ir Marijonų koplyčios dekoratorius, paveikslų tapytojas.

J. Zikaras prie savo namo P. Puzino gatvėje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

J. Zikaras prie savo namo P. Puzino gatvėje. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Prestižinė gatvė

„Ši gatvė turi gana įdomią istoriją. Joje gyveno daug garsių žmonių – gydytojų, menininkų. 1924 metų spalį į namus Puzino gatvėje įsikėlė ir skulptorius Juozas Zikaras – viena garsiausių iš Panevėžio krašto kilusių asmenybių“, – pasakoja muziejininkas D. Pilkauskas.

Šioje gatvėje buvo garsi Vitalijaus Gusevo klinika, gyveno ir dirbo gydytojai Juozas Vileišis, Antanas Didžiulis, dantų gydytojos Michalina Didžiulytė-Ševelienė ir Vanda Didžiulytė-Albrechtienė, grįžusios iš užsienio, čia priiminėjo ligonius.

P. Puzino gatvėje namą buvo pasistatęs ir žinomas fotografas Jonas Žitkevičius, taip pat šioje gatvėje buvo populiari Prano Petrausko siuvykla, garsiojo prekybininko Prano Vanago namas ir kt.

P. Puzino gatvėje likę ir įdomių, svarbių pastatų – ypatingą vietą užima kalėjimas, statytas 1892 metais.

Muziejininkas senojoje miesto spaudoje ieškojo rašinių apie įvykius bei permainas P. Puzino gatvėje ir rado jų nemažai – tai rodo, kad ši gatvė mieste buvo išties reikšminga.

Ir joje virė įvairiaspalvis gyvenimas. Ano meto laikraščiuose nuomonės apie tą gatvę – nuo liaupsių iki kritikos.

Štai 1929 metų „Panevėžio balse“ P. Puzino gatvė ne kartą pavadinama tiesiausia ir švariausia gatve Panevėžyje.

O po poros metų – 1931-aisiais jau atsiranda straipsnių apie tai, jog toje gatvėje vėlų vakarą ar naktį dažnai užpuolami ir apiplėšiami praeiviai.

Toje gatvėje nuolat būdavo sutinkami išmaldos prašytojai. Spaudai atkreipus dėmesį, jog P. Puzino gatvėje nuolat elgetauja ir Lietuvai nusipelnęs žmogus, knygnešys Jonas Pakatinskas-Pakatiliukas, miesto valdžia šiam žmogui paskyrė 20 litų pensiją.

Keitė veidą

Iš spaudos sužinome, jog 1934 metų kovą Panevėžio gatvės skendo – dauguma jų buvo apsemtos, o P. Puzino gatvė ties kalėjimu tapo visai nepereinama.

Gatvė buvo ir tvarkoma. Štai 1928 metais miesto sodas, kur dabar Sausio 13-osios skveras, iš P. Puzino gatvės pusės buvo aptvertas gražia tvora, o gatvėje išklotas platus šaligatvis.

1933 metais P. Puzino gatvė pratęsta iki Nevėžio upės.

O 1937 metais buvo vedama kanalizacija Respublikos, Puzino, Plukių gatvėse.

Daug įvykių prabėgo P. Puzino gatve nuo to laiko, kai ji pirmą kartą pavadinta pramonininko, Panevėžio statytojo vardu. O pats P. T. Puzinas iš Panevėžio 1890 metais buvo ištremtas į Sibirą ir atgal niekada nebegrįžo.

P. Puzino gatvė. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

P. Puzino gatvė. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.

Modernus ūkininkas

Iš šių laikų aukštumų įdomu pažvelgti į carinių laikų Panevėžį, į tą metą, kai gyveno P. T. Puzinas.

Žinoma, kad jis Panevėžyje įsikūrė, kai Kauno gubernatoriaus buvo paskirtas Panevėžio apskrities bajorų maršalka. Panevėžio kraštotyros muziejaus duomenimis, 1879 metais Panevėžyje įvedus miesto nuostatus ir išrinkus miesto dūmą, P. T. Puzinas tapo jos nariu – per rinkimus net daugiausia balsų gavo.

Dabar pristatomas kaip svarbus ano meto visuomenės veikėjas, pramonininkas P. T. Puzinas gimė 1839 metais Sukniškio dvare – vietovėje netoli Karsakiškio.

Jis mokėsi Panevėžio gimnazijoje, vėliau, nuo 1859 studijavo Maskvos universitete, Fizikos-matematikos fakultete.

Po mokslų grįžęs į Lietuvą, 1864-aisiais apsigyveno iš tetos paveldėtame Didžiųjų Grūžių dvare.

Šis dvaras Pasvalio rajone, prie Kalneliškių kaimo ir dabar ta vietovė taip pat to kaimo vardu vadinama.

Jaunasis paveldėtojas tvarkėsi puikiai, buvo naujoviško ūkininkavimo puoselėtojas – turėjo daug įvairių sumanymų, įgyvendindavo juos sėkmingai. Dvaro ūkyje įrengė plytinę, įveisė medelyną.

Pastatė net keramikos fabriką, gamindavusį labai dailius, įvairiais raštais puoštus indus, vazas, koklius. P. T. Puzino įkurtoje trimetėje mokykloje jaunimas buvo mokomas keramikos specialybės.

Dvarininkas moderniai pertvarkė dvarą, ūkį, užveisė vaismedžių medelyną. Aplinkiniuose kaimuose ir miesteliuose steigė krautuves, kredito bendroves, rūpinosi dvaro darbininkų reikalais.

Šio žmogaus rūpesčiu buvo pastatyti tiltai per Mūšą, Lėvenį, Pyvesą.

Mokyklos statytojas

Panevėžiečiams P. T. Puziną turėtų priminti jo rūpesčiu pastatytas tiltas per Nevėžį, sujungęs Respublikos ir Stoties gatves – miesto kelią į geležinkelio stotį.

Aktyvaus, veiklaus žmogaus iniciatyva visoje apskrityje buvo gerinami keliai, jų šalikelės apsodinamos medžiais, tiestos telefono linijos.

Ypač didelis jo nuopelnas atstatant 1881 metų gaisro nuniokotą Panevėžį. O bene svarbiausias jo palikimas – Panevėžio realinės mokyklos, dabar čia J. Balčikonio gimnazija, įkūrimas ir pastatymas.

Pats P. T. Puzinas buvo Mokyklos statymo komiteto pirmininkas ir svarbiausias visų klausimų sprendėjas. Ir net labai rūpestingas, nesavanaudiškas.

Kol dar vyko mokyklos statybos darbai ir mokiniai negalėjo rinktis į klases, P. T. Puzinas leido jiems naudotis savo namu – nuo 1882 metų jo namuose pradėjo veikti dvi pirmosios realinės mokyklos klasės.

Dar vieną nesavanaudišką žingsnį žengė mokyklos statytojas – kad pagerėtų susisiekimas ir tuometė Bajorų, o dabar Respublikos gatvė būtų pratęsta iki dabartinės Vasario 16-osios gatvės, jis miestui padovanojo dalį nuosavo sklypo.

Vėliau jo iniciatyva Bajorų gatvė buvo pratęsta į kitą pusę – iki Nevėžio upės ir pastatytas tiltas.

P. T. Puzinas Panevėžyje buvo labai gerbiamas, o jo dalyvavimas miesto gyvenime akivaizdus. 1880 metais jis įkūrė apskrities bajorų susirinkimą, buvo Panevėžio savitarpio kredito bendrovės valdybos narys, 1878–1889 metais – Panevėžio apygardos garbės teisėjas.

Tačiau niekas neišgelbėjo nuo valdžios rūstybės, kai P. T. Puzinas 1889 metais kartu su Panevėžio realinės mokyklos kapelionu Aleksandru Dambrausku – Adomu Jakštu, kurio vardu irgi pavadinta viena Panevėžio gatvių, pradėjo protestuoti prieš realinės mokyklos mokinių katalikų varymą melstis į cerkvę.

1890 metais teismo sprendimu P. T. Puzinas dešimčiai metų ištremtas į Sibirą, jam atimtos ir bajoro teisės. Tremties metus panevėžietis praleido Irkutske. Po tremties jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl apsigyveno Ukrainoje, Vinicoje ir ten 1911 metų gruodį mirė.

A. Dambrauskas-Jakštas buvo ištremtas į Kretingos vienuolyną, o ten išbuvęs tris mėnesius išvežtas į Rusiją, į Vologdos srityje esantį Ustiužnos miestą.

Nuo Panevėžio iki Niujorko

O dabar P. Puzino gatvė saugo kito šiuo vardu vadinto Panevėžio šviesuolio – dailininko tapytojo – atminimą. Šis P. Puzinas Panevėžyje gyveno vos keletą metų, bet ilgam paliko prisiminimą apie save.

Laikmečio permainos jam taip pat neleido gyventi Lietuvoje – teko trauktis į Vakarus.

Rygoje, lietuvių išeivių šeimoje 1907 metais gimusiam ir po 60 metų Niujorke mirusiam P. Puzinui Panevėžys buvo pirmosios jo darbovietės, realizuotų sumanymų ir idėjų miestas.

Jo jaunystė prabėgo Rygoje – 1920 metais baigė Rygos lietuviškąją mokyklą, mokėsi Kultūros meno mokykloje, o 1932 metais baigė Rygos dailės akademiją.

Atvažiavęs į Lietuvą, P. Puzinas, kaip Lietuvos pilietis, 1933–1935 metais atliko karinę prievolę.

Ir tik po to lemtis jį atvedė į Panevėžį – pakeitęs iš Panevėžio išvykusį mokytoją Vytautą Kairiūkštį, P. Puzinas nuo 1937 metų įsidarbino Panevėžio berniukų gimnazijoje piešimo mokytoju.

Po kelerių metų išvyko į Kauną, kur pradėjo dėstyti Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute.

Povilas Puzinas. Autoportretas. 1957 m. Vilniaus dailės galerija

Povilas Puzinas. Autoportretas. 1957 m. Vilniaus dailės galerija

Palikimas miesto bažnyčiose

Nors ir neilgai gyvenęs Panevėžyje, P. Puzinas paliko ilgalaikį atminimą – 1939 metais freskomis ir paveikslais dekoravo Panevėžio katedrą, paveikslais – Panevėžio marijonų noviciato koplyčią, Smilgių bažnyčią.

Pagal jo idėją Kristaus karaliaus katedros sienų apačia tapyta tamsesnėmis spalvomis, kylant į viršų spalvos šviesėja, lubos – dangaus spalvos. Menininkas ant drobės Šventojo Rašto tema nutapė aštuonias dekoracijas.

Tuo metu leistame miesto laikraštyje „Panevėžio garsas“ neprisistatęs meno žinovas rašė: „Kiek esu matęs bažnyčių Lietuvoje, galiu sakyti, Panevėžio katedros dekoravimas bus meniškiausias… Čia P. Puzino nuopelnas, dailininkas parodė didelį sugebėjimą ir atsidėjimą prasmingai atlikti aiškiai taip sudėtingą darbą.“

Tekste minimi ir dailininko pagalbininkai – tėvas ir sūnus Čižauskai, Palaima, Gasanauskas, Menčinskas.

P. Puzinas išgarsėjo ir kai 1940 metais gavo antrąją Taupomųjų kasų premiją – 1500 litų svarbiame konkurse už tapybos darbą „Rudens nuotaika“.

„Panevėžio garsas“ taip pat pažymėjo šį įvykį ir tuomet rašė: „Panevėžiečiams dailininkas yra pažįstamas kaip Panevėžio Katedros dekoratorius, o šiuo metu jojo kūryba yra tebevykstančioje Darbo Rūmų Kultūrinio klubo patalpose parodoje“. „P. Puzino troškimas – sukurti lietuviškąjį, atpalaiduotą nuo svetimybių peizažą įsikūnijo jo premijuotame veikale „Rudens nuotaika“. Tai nėra Kupiškis, Šeduva ar kuris nors kitas miestas, bet tai yra visa Lietuva“.

P. Puzino gatvė. P. Židonio nuotr.

P. Puzino gatvė. P. Židonio nuotr.

Į Lietuvą grįžo kūriniai

Baigiantis karui, P. Puzinui teko trauktis į Vokietiją, o nuo 1947 metų jis apsigyveno JAV. Ten taip pat neatitolo nuo meno, kūrybos, dėstė dailės, meno mokyklose, įsteigė privačią dailės studiją.

1967 metais dailininkas mirė.

Po poros metų neparduoti dailininko kūriniai atiteko M. K. Čiurlionio galerijai Čikagoje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 metais dalis kūrinių perduota Lietuvai, kita dalis Latvijai.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų