-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tik duokit man temą, užveskit ant kelio“, – apie save sako humoro jausmo nestokojantis 72-ejų A. Orla.
Panevėžyje gyvenantis Antanas smagiam pokalbiui apie jo praeitį, nuotykius ir dabartinį gyvenimą pakviečia į Šilagalį.
Čia, netoli magistralinio kelio, turi jaukią sodybą. Ją A. Orla paveldėjo iš tėvo. Vienkiemyje šeimininkas su žmona dažnai lankosi, pavasarį čia laukia sodo ir daržo darbai.
Tačiau ne vien jie miestiečius atvilioja į kaimą. Iki karantino Antanas į Šilagalį važinėdavo repetuoti su jo muzikantais.
Panevėžietis treji metai priklauso kaimo kapelai „Šmaikšts“ ir čia virkdo savo armoniką.
Pandemijai sustabdžius kultūrinę veiklą, A. Orla neištvėrė negrojęs ir armoniką traukė internete. Kovo 11-osios proga jo kolegos pasiuntė muzikinį senjoro sveikinimą, kuriame šis rėžė kalbą ir apie laisvę.
„Nėra net kalbos, kuo skiriasi laisvas muzikavimas ir kažkur už storų sienų bijant, kad tik niekas neišgirstų, ko nereikia“, – sako muzikantas.
A. Orlos tėvukas irgi buvo muzikantas, grodavo kaimo vakaruškose, o senatvėje prisijungė prie šilagaliečių liaudies muzikantų.
„Vaikystėje labai mėgdavome trypčioti aplink tėvuką ir klausytis jo grojančio. Norėjome mokėti taip groti“, – prisimena Antanas.
Užaugo A. Orla mažame Vadaktėlių kaime, didelėje šešių vaikų šeimoje. Iš pastarųjų liko tik trys.
Lengva, pasak Antano, niekada nebuvo. Muzikantas pamena pirmuosius kolūkių metus, kai į juos suvaryti žmonės dirbo beveik už dyką. Visko trūko, nuolat lydėjo nepriteklius.
„Mama augino vaikus, o tėtis dirbo statybininku kolūkyje. Nieko neuždirbdavo, bet šiek tiek prisidurdavo, sutikdavęs kam kokią krosnį pamūryti“, – pasakoja panevėžietis.
Abu jo tėvai kilę iš bajorų giminių: mama – nuo nemažo Sidabravos dvaro, o tėvas – iš Pasvalio rajono. Sūnaus žodžiais, pastarasis buvo plikbajoris – nusigyvenęs bajoras.
„Tais laikais bajoro titulą su žemėmis duodavo ir už tarnybą kare. Bajorui privalu buvo turėti namus, odinius batus ir herbą. Nesvarbu, kad visiškas skurdžius jis, bet tituluotas“, – aiškino A. Orla.
Taigi, mėlyno kraujo išsigynęs Antanas teigia augęs kaip tikras kaimietis. Lankė tuometę Vadaktėlių mokyklą, kur žiemą nuo speigo net rašalas užšaldavo, mat sienos buvo vos ne popierinės.
Tačiau ir tokiame mažame kaime gyvybės netrūko. Jo mažoje klasėje mokslus krimto 16 vaikų.
Nuotraukų albumuose likusi vaikystė A. Orlos nelepino – kolūkiniais metais iš paskos nuolat sekė nepriteklius. P. Židonio nuotr.
Bebaigdamas mokslus, Antanas išdrįso į rankas paimti ilgai jį viliojusį tėvo muzikinį instrumentą – ir pavyko. Sūnus savarankiškai išmoko groti akordeonu, paskui armonika, o armijoje – dar ir rusišku bajanu. Nuostabu, kad muzikantas, prisijaukinęs ne vieną instrumentą, iki šiol taip ir neperprato muzikinio rašto.
„Natos man iki šiol kaip nežinoma užsienio kalba. Pažįstu pagrindinius muzikos ženklus, bet groju iš klausos“, – neslepia niekada su profesionalais nesimokęs A. Orla.
Tokia smulkmena neužgesino jo noro pabandyti ir užsidirbti iš muzikavimo.
„Po armijos susitaupęs pinigų, dar tėvas kiek pridėjo, nusipirkau „moskvičiuką“. Su keliais draugais susikraudavome į jo bagažinę instrumentus ir važiuodavome groti į vestuves. Į žvaigždes nesilygiavome, bet šaunūs bernai jautėmės“, – šypteli senjoras, per savaitgalį vestuvėse uždirbdavęs tais laikais didelius pinigus – 60 rublių.
Nuo 1974-ųjų ištisą dešimtmetį Antanas su bičiuliais linksmino vestuvininkus. Anų laikų puotas dabar muzikantas prisimena su gilia nostalgija.
Vestuvėse skambėdavo tik gyva muzika. A. Orla su savo grupe grodavo ne tik liaudiškas dainas, bet ir estradines, tuo metu populiarius hitus.
„O kiek mes repetuodavome, kad tik kviestų į vestuves! Net žemaitiškų dainų ir „pašposijimų“ visokių buvau išmokęs to krašto publikai“, – pasakoja Antanas.
Nuo tokio darbo savaitgaliais muzikanto pečiai ir rankos net kiauri likdavo – sunkus akordeonas nubrozdindavo odą, nuo krūvio visą kūną skaudėdavo.
„Mūsų saksofonininkui gal lengviau būdavo, jo instrumentas bent lengvesnis. Bet ir jis namo grįždavo ištinusiomis lūpomis“, – juokiasi A. Orla.
Iš vestuvių muzikantai grįždavo nutrintais pečiais, rankomis, ištinusiomis lūpomis. P. Židonio nuotr.
Gerai, guodžiasi Antanas, kad tais vestuvių laikais jis dar nebuvo vedęs. Pačiam norėjosi kuo ilgiau pasidžiaugti laisve, o ir antrosios pusės nesuprastų sutuoktinių, namo grįžtančių ištinusiomis lūpomis.
„Dabar vestuvėms žmonės per daug pinigų išleidžia. O ar verta? Grodamas vestuvėse mačiau ir visai jauniklius, kurie tuokėsi. Ne viena tokia pora paskui išsiskyrė. Todėl iki dabar manau, kad skubėti su tokiais dalykais nereikia. Meilė turi būti antroje vietoje, nes tas karštis, aistra praeina. Svarbiausia – bendri interesai“, – auksinę darnios šeimos taisyklę perprato A. Orla.
Visgi pats vedė ne taip ir vėlai – 26-erių. Tačiau tais laikais jau buvo laikomas senberniu.
Muzikanto žmona – karininko laipsnį turėjusi bankininkė, buhalterė. Panašumų su pokštininku muzikantu vyru lyg ir nedaug, bet pora taikiai gyvena iki šiol.
Antanas džiaugiasi dukra ir vienu anūku. Daugiau vaikų jam, užaugusiam dideliame brolių būryje, nesinorėjo.
Atskira publika vestuvėse panevėžiečiui atrodydavo ir senoliai, savo akimis matę tremtį. Muzikantams atsargiai užtraukdavus baliuje „Lietuva brangi“, šie žmonės pravirkdavo.
„Tėvukas sovietmečiu mums kartodavo, kad vieną dieną Lietuva bus laisva ir atgausim visas atimtas savo žemes. Mes, jaunimas, matėme šviesų komunizmo rytojų ir tėvo kalbomis netikėjome. Tad ir su dainomis atsargiai reikėdavo – jei apie laisvę dainuodavome, pirma įvertindavome publiką“, – prisipažįsta panevėžietis.
Nors Antanas ragavo komjaunuolio duonos, sako nebuvęs tas tikrasis valdžios pakalikas. Per visas šventes ėjo į bažnyčią, meldėsi, tik to meto situacija vertė veidmainiauti ir vaidinti paklusnų tarybinį žmogų.
„Turėjau ir barzdą, 7 metus augintą, ilgus plaukus. Nors į tokius išsiskiriančius vyrukus tada įtariai žiūrėdavo, nebuvau pakliuvęs į saugumo taikiklį, nesėdėjau kalėjime“, – pasakoja A. Orla.
Daugiau tokios represijos, anot jo, jautėsi Kaune, ypač po Romo Kalantos susideginimo. O panevėžiečiai stengėsi tyliau maištauti ir ieškoti individualybės.
„Slapta siūdavausi platėjančias kelnes, įliemenuotus švarkus su specialiais skeltukais. Oficialių siuvyklų kostiumai juk buvo visi kaip ant vieno kurpalio. Todėl eidavome pas privačius siuvėjus Kranto gatvėje, juos tais laikais saugumas gaudydavo už savarankišką veiklą. Taip pat ir mezgėjus, kitus savarankiškus amatininkus“, – sako Antanas.
Natų nepažinęs savamokslis muzikantas groja tik iš klausos. P. Židonio nuotr.
A. Orla – taip pat amato žmogus. Muzika jam buvo pomėgis ir papildomas uždarbis, o darbo valandas jam oficialiai 10 metų skaičiavo Vilniaus statybos trestas, kur Antanas dirbo su metalo konstrukcijomis. Paskui dar teko paplušėti ir kolūkiuose.
„Niekada negalvojau stoti mokytis muzikos, nes jos nesimokiau mažas. Mano svajonė buvo dirbti kranininku. Bet šitos specialybės studijuoti neturėjau galimybės, tad įstojau į santechniką. Tiesą sakant, stodamas pirmą kartą tokį žodį ir išgirdau“, – juokiasi senjoras.
Paklausus, kas čia per specialybė, jaunam vaikinui buvo tiesiog parodytas radiatorius. Pamanęs, kad juos tai tikrai mokės sukabinti, studentas vėliau suprato, kad santechnika tuo nesibaigia: teko lankstyti vamzdžius, kilnoti sunkius svorius. Toks fizinis krūvis darbe A. Orlą paskatino ieškoti švaresnės profesijos.
„Vėliau, dirbant statybose, labai nusibodo vaikščioti nuolat purvinam ir įstojau mokytis inžinieriaus mokslų. Baigęs dirbau statybų inžinieriumi Daukniūnuose, bet neilgai. Tais laikais kiekvieno kolūkio pirmininkas jautėsi tarsi karalius, nors dažnas nebuvo nė mokslų baigęs, tad netrukus iš ten išėjau“, – prisimena Antanas, perėjęs į kolūkinį verslą, kurį prieš nepriklausomybės atgavimą buvo bandoma gana aktyviai vystyti.
Taip muzikantas atsidūrė Kupiškio rajone, kur buvusioje dvarvietėje iš klijų ir popieriaus „virė“ musgaudžius. O vėliau, jau po 1991-ųjų, kibo į savo verslą – atidarė automobilių remonto dirbtuves.
„Pradžioje turėjome daug azarto verslauti, užsidirbti. Bet po kurio laiko supratome, kad tai ne taip paprasta“, – atsimena vyras, savo verslą iškeitęs į Panevėžio cukraus fabriką, kur ir sulaukė pensijos.
„Pensijos laukti nereikia – ji pati ateina“, – atsidūsta Antanas.
Būnant paaugliu, anot jo, labai norisi sulaukti pilnametystės. O kai perlipi penkiasdešimtmetį, laikas paspaudžia greičio pedalą. Po šios nevaldomos mašinos ratais, pasak A. Orlos, lenda ir sveikata, ir jėgos.
O tokiame amžiuje didžiausias malonumas, pasak pašnekovo, yra muzika. Ji senam žmogui – tarsi meditacija.
„Neturiu nei kompiuterio, nei interneto – neišmokau tuo naudotis ir nebeišmoksiu. Man užtenka radijo, televizijos, laikraščių, iš ten viską sužinau. O visa kita tuščios kalbos – visai neįdomu, kas kuo giriasi, dalijasi“, – teigia panevėžietis.
Didelis jo žinių lobis – knygos. A. Orlos namuose didelė biblioteka įvairiausios literatūros. Šeimininko mėgstamiausia – istorija. Jis detaliai gali nupasakoti savo gimtųjų Vadaktėlių kilmę ir apie tolesnius šito kaimo metus bei čia priklydusius šviesuolius, kaip kad rašytojas Vaižgantas.
„Sentimentai vaikystės kaimui liko. Tėvų namai nugriauti dar sovietmečiu vedant melioraciją, jų nė kvapo neliko. Bet mėgstu vaikščioti to krašto miškais, tik paskutiniu metu pasiklystu – viskas pasikeitę dėl tų masinių kirtimų“, – atsidūsta muzikantas.
