-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kiaušinių margintoja atvirauja, kad darbavimasis gremžtuku ant nudažyto kiaušinio jai – tarsi meditacija, kai ištirpsta laikas, o mintys išskaidrėja.
B. Daunoravičienė ne kartą buvo kviečiama stoti į tautodailininkų gretas, tačiau ji kuklinasi tokia nesijaučianti – tik prieš Velykas, kaip pati sako, pažaidžia su margučiais.
Tas „žaidimas“ trunka jau daugiau kaip tris dešimtmečius.
O jos darbai džiugina ne tik namiškius, bet ir yra apkeliavę ne vieną parodą.
Kaip pasakojo panevėžietė, meno pajautimą ir gebėjimą imtis pačių smulkiausių darbų tikriausiai paveldėjo iš močiutės. Tai ji įskiepijo svarbiausias šeimos vertybes, perdavė savo sukauptą išmintį.
„Gyvenome kartu su močiute, todėl turėjau didžiulę dovaną semtis iš jos patirties. Ji nugyveno 102 metus, tad iš jos gavau labai daug“, – apie svarbiausią savo mokytoją pasakojo B. Daunoravičienė.
Margučių dailintoja atvirauja, kad kiaušinių skutinėjimas jai – lyg meditacija, kai išsitrina laiko ribos. P. ŽIDONIO nuotr.
B. Daunoravičienės močiutė buvo bene garsiausia mieste verpėja.
Auksines rankas turėjusi moteris gebėjo suverpti pačius ploniausius siūlus, iš kurių vėliau buvo mezgamos Orenburgo skaros – be galo plonos, lengvos, tarsi ažūrinis voratinklis.
Birutė svarsto, kad gebėjimą suverpti pačius ploniausius tarp pirštų slystančius siūlus paveldėjusi ir ji.
Kai baigusi mokyklą atėjo dirbti į „Lino“ gamyklą, jai buvo leista pasirinkti – verpti ar austi. Birutė nedvejojusi nusekė močiutės pėdomis.
Tiesa, ilgai šiame darbe neištvėrė – ilgas rankų mirkymas atsiliepė sveikatai. Maždaug dešimtmetį B. Daunoravičienė dirbo vienos profesinės mokyklos bibliotekoje, bet galiausiai grįžo į pirmąją darbovietę.
Tik šįkart ne prie staklių, o į čia įkurtą nedidelį etnografinį muziejų, kurio eksponatais bei sklaida Birutė ir turėjo rūpintis.
Kartą prieš Velykas ji sumanė surengti margučių parodą ir ši pranoko visus lūkesčius.
Į parodą savo margučius sunešė ne tik „Line“ dirbusios moterys, bet ir pati muziejaus vedėja. Ir ne bet kokius, o skutinėtus.
„Moterų išradingumas buvo neišpasakytas, tad ir man nesinorėjo atsilikti. Ten dirbęs dailininkas, atėjęs apžiūrėti parodos, iš karto atkreipė dėmesį į mano margučius. Aš visada kuklinausi, nepasitikėjau savo jėgomis, tad kai iš paties menininko išgirdau pagyrimą, tai buvo savotiškas paskatinimas nesustoti“, – pamena pašnekovė.
Kodėl būtent skutinėjimo technika, B. Daunoravičienė negali rasti atsakymo.
Panevėžietė juokiasi, kad galbūt miestiečiai neturėjo vaško, tad išrado skutinėjimo techniką. Ji pati taip pat bandė kiaušinius marginti vašku, tačiau niekaip nesugebėjo prisijaukinti šio marginimo būdo.
„Neišėjo, nors tu ką. Atrodo, su vašku daug paprasčiau – tekšt, tekšt, bet niekaip nepavyksta dailiai išmarginti. O skutinėjant atrodo, kad pati ranka žino, kur brėžti“, – šypsosi B. Daunoravičienė.
Jos šeimoje taip pat skutinėjimo tradicijos nebuvę – tiek močiutė, tiek vėliau ir mama kiaušinius margindavo tik natūraliai – svogūnų lukštais, žolelėmis, medžio žieve.
Birutės Daunoravičienės per daugiau kaip tris dešimtmečius sukauptoje margučių kolekcijoje – vienas už kitą įstabesni meno kūriniai ant kiaušinių. P. ŽIDONIO nuotr.
Pavyzdžiui, žalią spalvą išgaudavo iš šieno ir įvairių džiovintų žolelių pakratų, rugiagėlės kiaušinius nudažydavo melsva spalva, o kad margučiai būtų juodos spalvos, dar prieš porą savaičių iki Velykų užmerkdavo juodalksnio žievių ir surūdijusių vinių.
„Dabar dažų pasirinkimas toks didelis, kad galima ir paklysti gausoje“, – mano margintoja.
Jos mėgstamiausios spalvos – raudona ir tamsios: juoda, ruda ar violetinė.
Mat tamsesnė ir sodresnė spalva išryškina skutinėjimo meną.
Norintieji išbandyti šią technologiją, pirmiausia turėtų išsivirti kiaušinius. Birutė pataria: kad jie būtų kuo stipresni ir nesutrūktų verdant, svarbu nepagailėti druskos.
Tuomet reikia pamerkti į dažus – svarbu, kad kiaušinio ir dažų temperatūra labai nesiskirtų, nes antraip lukštas suskeldės.
O tuomet jau galima imti į rankas rėžtuką ir skutinėti. Vienam kiaušiniui išmarginti panevėžietė užtrunka tris valandas, o kitam – ir dvigubai ilgiau.
„Kai pradedi skutinėti, net nepastebi, kaip laikas pradingsta. Kai akys silpsta, raštai smulkėja“, – šypsosi kūrėja.
Atrodo, kad margutis – tik mažas niekutis, tačiau jame užkoduotas mūsų tautos charakteris ir visa išmintis, tikėjimas, atėję iš mūsų senolių.
B. Daunoravičienė
Kasmet B. Daunoravičienė numargina bent dešimtį kiaušinių – vienus padovanoja, o kiti tampa jos vis pilnėjančios kolekcijos dalimi.
Kaip pasakojo margučių meistrė, tam, kad kiaušiniai galėtų išstovėti daugybę metų, pagal visas muziejininkų rekomendacijas reikėtų su medicininiu švirkštu atsargiai ištraukti turinį ir prileisti parafino.
Tačiau tokiems žaidimams, kaip ji pati sako, neturi kantrybės.
Daugelis Birutės kolekcijos puošmenų – lyg barškučiai – su jau išdžiūvusiu kiaušinio vidumi.
Tiesa, prieš kelis dešimtmečius vienas jos gražuolių vidury nakties su baisiu trenksmu sprogo, iš lovų išversdamas šeimininkus. Tąkart reikėjo gerokai pasistengti, kol pavyko išvalyti sekciją ir išvėdinti namus.
Velykoms ruoštis margintoja pradeda likus bent trims savaitėms iki namiškius į būrį sukviečiančios šventės. P. ŽIDONIO nuotr.
B. Daunoravičienės margučiai išsiskiria geometriškai tiksliais raštais. Svarbiausi elementai – brūkšneliai, kryžiukai, lankeliai, trikampiukai, žvaigždutės, taškeliai.
Itin daug gyvybės medžio motyvų.
Anot pašnekovės, anksčiau ji bandė idėjas pirmiausia suguldyti ant popieriaus, o tik paskui perkelti ant kiaušinio, tačiau tai nepasiteisino – ant išgaubto kiaušinio ornamentas vis tiek išeidavo kitoks, o ir pats kiaušinis ne visuomet simetriškas.
Dabar tarsi pati ranka, kažkieno nematomo vedžiojama, braižo įvairiausius vaizdinius.
„Atrodo, kad margutis – tik mažas niekutis, tačiau jame užkoduotas mūsų tautos charakteris ir visa išmintis, tikėjimas, atėję iš mūsų senolių. Manau, kad visi raštai plaukia iš pasąmonės, iš mūsų prigimties ar genų“, – įsitikinusi panevėžietė.
Lygiai tokie patys simboliai sutinkami ir ant lietuviškų austinių juostų, medžio drožiniuose, namų stogų ar langinių puošyboje.
Šią jos teoriją tarsi patvirtina iš kitų šalių atsivežti ar dovanoti margučiai iš Laplandijos, Indijos, Lenkijos, įvairių Lietuvos kampelių. Nuo veltų iki akmeninių.
Brangiausias B. Daunoravičienės pirktas margutis kainavo 20 litų.
„Jeigu tenka keliauti, lauktuvių parsivežti ieškau būtent margučių, o ne magnetukų ant šaldytuvo“, – šypsosi margintoja.
Šias Velykas, kaip jau tapo tradicija, Birutė sutiks savo namuose su vaikais ir anūkėmis.
Pasak B. Daunoravičienės, kol močiutė buvo gyva, visa šeima šventes sutikdavo pas ją. Vėliau rinkdavosi jos mamos namuose.
Senjorė atvirauja, kad ji yra tikra senamiestietė, o jos anūkai – jau penktos kartos panevėžiečiai. Senamiesčio gatvėje esantys gimtieji namai visuomet buvo tarsi šeimos lopšys, kuriame užaugo kelios kartos.
Iki šiol ji pamena, kad ir močiutė, ir mama Velykoms pradėdavo ruoštis iš anksto, atidėdamos gardesnį kąsnelį.
Jų šeimoje gražiausia pavasario šventė buvo neįsivaizduojama be šaltienos, virto veršienos kumpio ir firminių mamos keptų sausainėlių.
„Per Velykas visuomet eidavome pasivaikščioti prie Nevėžio. Pavasariais čia eidavo didžiausi ledai, būdavo tokių metų, kad ledai nuklodavo visą Skaistakalnio parko pievą“, – prisiminimais dalijasi B. Daunoravičienė.
Be abejo, per Velykas buvo būtina laistytis vandeniu – tikima, kad tai garantuos gerą derlių. O vaikams labiausiai patikdavę suptis.
„Viename namo gale gyveno mūsų šeima, o kitame – dėdės, tai yra brolio. Dėdė visuomet per Velykas pastatydavo sūpynes. Buvo tikima, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo sėkmingesni metai bus“, – pasakojo senamiestietė.
O jeigu norima, anot pašnekovės, kad namus nuo piktos akies ir nelaimių saugotų gerosios dvasios, po namų slenksčiu ar kieme reikėtų pakasti nuo Velykų užsilikusius margučius.
