Sigitas Liobikas muša būgną. Vadokliai, apie 2001 m. Gvido Vilio nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo

Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje

Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje

Šiais metais į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įtraukta „Velykų būgnų mušimo tradicija Aukštaitijoje“, jos teikėjai yra Panevėžio kraštotyros muziejus kartu su Panevėžio rajono Vadoklių kultūros centru. Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkai jau daugiau kaip 20 metų tęsia Velykų būgnų mušimo tradicijos fiksavimą ir tyrinėjimą visoje Lietuvoje.

Nuo XIX a. su pertrūkiais įvairiose Aukštaitijos regiono parapijose: Pašvitinyje, Vadokliuose, Raguvoje, Rokiškyje ir kitur šventų Velykų rytą vieno ar dviejų būgnų garsai žadina vietos žmones, simboliškai – ir pavasario gamtą, žemę, pasveikina saulę bei iškilmingai kviečia į mišias.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyrius nuo 1991 m. vykdo gyvųjų etninės kultūros paveldo židinių fiksavimą Aukštaitijos regione. Vienas tokių židinių – 1994 m. Panevėžio rajone Vadoklių miestelyje užfiksuotas unikalus paprotys – Velykų rytą tekant saulei mušti būgną (kaip vadokliečiai sako – „Velykų būgną“).

Šv. Velykų rytas Vadokliuose. Apie 2001 m. Gvido Vilio nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo

Vadoklių miestelyje ankstų Velykų rytą iš bažnyčios išnešamas ir šventoriuje pastatomas katilo formos būgnas (timpanas). Vadoklietis Albertas Kisielis dar iš vakaro patikrina, uždeda odą ir paruošia būgną. Ryte, saulei tekant, kartu su kitais parapijiečiais paeiliui pusvalandį ar valandą prieš mišias bubina greitais judesiais tai dešine, tai kaire ranka. Kuokelės formos mušiklius pasigamina patys tokius, kokius matė anksčiau. Būgnas nenutyla ir prasidėjus mišioms – skamba kartu su varpais, kol procesija tris kartus apeina bažnyčią. Pasibaigus procesijai, būgnas grąžinamas į klėtį iki kitų Velykų.
1995 m. renkant medžiagą vadoklietis Stasys Samsonas pasakojo, kad čia Velykų būgną mušė dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Būgną mušti pradėjo Pranas Jarmulka, po jo būgnijimo tradiciją tęsė tėvas ir sūnus Antanas ir Algis Ilekiai.
Vadoklių Velykų simbolis buvo nutilęs, tačiau tradiciją atgaivino Stasys Samėnas, dabar tęsia Albertas Kisielis ir Sigitas Liobikas. Velykų būgno mušėjai sako, kad „būgną mušti reikia taip, kad jis ūžtų“, nepertraukiant ar nelėtinant ritmo. Ritmas greitas ir tikslus. Mušėjai netgi varžosi, kuris išmuš ilgiau. Velykų būgnas mušamas tam tikru tempu, iš pradžių atskirais dūžiais, kurie pereina prie tankesnio mušimo, pabaigoje lėtinant ir užbaigiant keliais dūžiais. Tempas priklauso nuo mušėjo – vienas lėtesnis, kitas – greitesnis.

„Gyvo šunį musėt’ lupe, kad tėp gerė būgnus skambu.“

E. Brajinskienė

Kiekvienas norintis gali prieiti prie mušėjų, kurie paaiškina mušimo principą ir leidžia išbandyti.
Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios būgnas pagamintas ne vienu metu. Būgnas datuotinas XIX a. Būgno korpusas pagamintas itin dailiai sujungus žalvario ar vario skardas. Būgno kojos, manoma, padarytos vietinio Vadoklių kalvio. Ant būgno viršaus užtempta šuns ar ožio oda (ne jaunesnio kaip penkerių metų), ji pritvirtinta prie lanko, šis uždedamas ant būgno, tada uždedamas dar vienas lankas, kuris prispaudžia odą. Viršutinį lanką veržiant oda tempiasi ir taip gaunamas reikiamas būgno ūžesys.
Iki šių dienų Velykų būgno mušimo tradiciją išsaugojo Panevėžio rajono Vadoklių bendruomenės žmonės. Etninės kultūros skyriaus darbuotojų surinktos medžiagos pagrindu sukurtas dokumentinis filmas „Velykų būgnai“ (D. Snicoriūtė, 1996 m.).

Albertas Kisielis ruošia būgną. Apie 2001 m. Gvido Vilio nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus darbuotojai ne tik stebėjo tradicijų kaitą Vadokliuose, bet taip pat ieškojo bei fiksavo ir kitose Aukštaitijos parapijose išlikusias Velykų būgnų mušimo tradicijas.
2004 m. Pakruojo rajone, Pašvitinyje, užfiksuota dviejų būgnų mušimo tradicija Velykų rytą. Vienas mušėjas mušė timpano formos, o kitas – paprastą, didelį, dvipusį būgną. Vėliau fiksuota Velykų būgnų mušimo tradicija ir Žemaitijoje – Kartenoje, Kuliuose, Žemaičių Naumiestyje, Akmenėje. Renkant medžiagą, kai kuriose Aukštaitijos parapijose rasti tik būgno-katilo rėmai – Ramygaloje (Panevėžio r.), Pagiriuose (Kėdainių r.), o Raguvos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje yra išlikę būgno-katilo rėmai, kurie naudojami šv. Velykų apeigoje šventinant ugnį.
Apie Velykų rytą Šeduvos bažnyčioje muštą dvipusį, didelį būgną pasakojo ir Šeduvos Baba Emilija Brajinskienė. Pateikėja pabrėžė, kad to būgno oda tikriausiai buvo šuns, nes buvo labai geras garsas ir toli jis girdėdavosi: „Gyvo šunį musėt’ lupe, kad tėp gerε būgnus skambu.“
Daugiau negu 100 metų senumo būgnas restauruotas ir 2013 m. atgaivinta būgnų mušimo tradicija šventų Velykų rytą Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje.
Daug įvairių, unikalių tradicijų galima rasti Panevėžio krašto kaimuose ir miesteliuose. Vienos turi savo natūralią raidą, kitos yra atkuriamos šiandien. Unikalų mušamo Velykų būgno gaudesį gali patirti kiekvienas, atvykęs šv. Velykų rytą į Vadoklius. Čia šią tradiciją šimtmečius saugo ir puoselėja Vadoklių Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios parapijos žmonės.

Mušami Velykų būgnai Pašvitinyje (Pakruojo r.). 2004 m. Gvido Vilio nuotraukos iš Panevėžio kraštotyros muziejus Etninės kultūros skyriaus archyvo

 

 

Lina VILIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų