P. Židonio nuotr.

Velykų būgnas dunda ir Panevėžyje

Velykų rytą į Kristaus prisikėlimo Mišias kviečiantis garsusis Vadoklių būgnas jau dunda ir Panevėžyje.
Pasklidus garsui apie atokiame Panevėžio rajono kaime šimtmečius puoselėjamą išskirtinę tradiciją, į Vadoklius pradėjo plūsti ekskursijos norinčiųjų būgną pamatyti ir išbandyti.
Dabar jau ir vadokliečiai visur kviečiami atvažiuoti parodyti savo krašto garsenybės.

Velykų būgną atvežus į Panevėžio Rožyno progimnaziją, sulaukta tiek juo besidominčiųjų, kad suplanuotą edukaciją vadokliečiams teko pakartoti. Ir maži, ir dideli vis ėjo ir ėjo jo mušti, garsu drebino mokyklos sienas.
„Jei geras oras, mušamo Vadoklių būgno garsas sklinda keturis, o gal ir daugiau kilometrų. Jis į Mišias sukviečia Vadoklių parapijai priklausančių Mikėnų, Alančių, Karvedžių, Klebonų ir kitų aplinkinių kaimų žmones“, – pasakoja Vadoklių kultūros centro vadovė Eugenija Zakarkienė.
Visgi panevėžiečiams parodyti atvežtas ne tas tikrasis Vadoklių būgnas, kuriam jau gali būti apie du šimtus, o gal net daugiau metų.
Į edukacijas vežama neseniai pagaminta ir taip pat Vadokliuose saugoma garsiojo būgno kopija.
O senasis būgnas, pasak E. Zakarkienės, visus metus neliečiamas stovi miestelio bažnyčioje pagarbiai apdengtas dangčiu, vietinių vadinamu sarkofagu.
Dangtis nuimamas tik kartą per metus – ruošiant būgną Velykų rytmečiui.
Tuomet nuo būgno nuimama ir oda, padžiovinama bei vėl pritaisoma prie katilą primenančio korpuso.
Po Lietuvą keliaujantis šio būgno pakaitalas jaunesnis kokiais dviem šimtais metų. Jį vadokliškiams pagamino ir veršelio oda aptraukė šiaulietis tautodailininkas Albertas Martinaitis.
Toliausiai šiam instrumentui teko nukeliauti į Vilniaus knygų mugę. Joje Vadoklių velykinis būgnas buvo vienas akcentų, reprezentavusių Panevėžio rajoną.

P. Židonio nuotr.

Net saulę šokdina

Besirūpinantis, kad Vadoklių senolis būgnas gerai skambėtų, šio miestelio veterinarijos gydytojas bei ugniagesys Vidmantas Skurdenis teigė tikslių žinių, kada ir iš kur jų kaime atsirado tokia brangenybė, neturintis.
Manoma, kad tai gali būti karo grobis, atimtas iš turkų. Spėjama, kad mušamas būgnas kaitino karių kraują, žadino kovos dvasią.
Kita legenda byloja, kad vienas vadoklietis, vaidinęs Rygoje veikusiame cirke, galėjo būgną iš ten parsigabenti.
Kada jis pradėtas mušti Velykų rytą, taip pat nežinoma.
Pasak V. Skurdenio, prieš šimtmečius valstiečiams neturint laikrodžių, būgno garsai ir primindavo Vadoklių parapijos žmonėms, kad laikas į Prisikėlimo mišias.

Muša ir klebonas

Vadokliuose užaugę E. Zakarkienė ir V. Skurdenis pasakoja, kad šios senos tradicijos nenutraukė net sovietmetis.
Anot jų, parapijiečiai be šio būgno gaudesio turbūt nebeįsivaizduotų Velykų.
„Mūsiškis iš kitų tuo ir skiriasi, kad mušamas ima ošti ir gausti. Po juo laikant ranką justi, kokia stipri vibracija sklinda. Atkreipėme dėmesį, kad kai mušamas Vadoklių būgnas, ritmingai ima šokti pati saulė“, – šypsosi V. Skurdenis.
Ankstų Velykų rytą prie būgno stoja dviese – Sigitas Liobikas ir Albertas Kisielis. Pakeisdami vienas kitą, jiedu ritmingai muša gerą valandą iki Mišių.
Pasak V. Skurdenio, šis atsakingas darbas tikrai ne iš lengvųjų.
Jei kas iš atėjusių į bažnyčią paprašo leisti pamušti, tokia teisė suteikiama.
Atėjęs aukoti šv. Mišių, būgną pamuša ir pats Vadoklių bažnyčios klebonas Ričardas Banys.
Bet štai kai velykinė procesija eina tris kartus apie bažnyčią, būgną muša tik jau etatiniais vadinami būgnininkai. Ir tai daro ypač iškilmingai.
Pasibaigus procesijai ir prasidėjus Mišioms, būgnas nutyla iki kitų metų Velykų.

Nacionalinė vertybė

Vadoklių Velykų būgnas šalyje ypač išgarsėjo prieš penkerius metus, kai 2019-aisiais ši tradicija įrašyta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
„Taip įvertinti gavome ir įpareigojimą skleisti žinią apie savąjį būgną. Mūsų pareiga išlaikyti būgno mušimo tradiciją, ja sudominti jaunimą, tai ir darome“, – sako E. Zakarkienė.
Garsas apie Vadoklių būgną jau pasklidęs kur kas plačiau nei Velykų rytą girdimas jo dundėjimas.
Dėl jo į Vadoklius važiuoja ekskursijos, vadokliečius pristatyti būgną kviečiasi bendruomenės. Besidomintiems smalsu, iš ko, kada, kaip sumeistrautas toks išskirtinis instrumentas, kas jį muša, ar sunku tai daryti, kodėl mušamas tik Vadokliuose.
„Aukštaitijos būgnus turi ir juos Prisikėlimo rytą muša dar Rokiškio ir Pakruojo rajono Pašvitinio parapijų žmonės. Panašų būgną turi ir mūsų kaimynai ramygaliečiai, tačiau jų būgnui reikia remonto, tad jis kol kas tyli“, – paaiškino Vadoklių kultūros centro vadovė.
O per šias Velykas Vadoklių būgno kopija dundės ir Šilų bažnyčioje.
Vadoklių, Lėno bei Šilų parapijas aptarnauja tas pats kunigas R. Banys, tad šįsyk būgno garsais nutarta pradžiuginti Šilų žmones.

Sakralus būgnas

E. Zakarkienė pabrėžia: Vadoklių būgnas yra sakralus, tarnaujantis išskirtinai bažnyčiai.
Kol neturėjo specialiai jam pagaminto gaubto, senasis būgnas būdavo saugomas šventoriuje stovinčiame ūkio reikmėms skirtame pastate.
Bet ir tada, saugant nuo drėgmės ir pelių, būdavo nuimama būgno oda, ją parsinešdavo namo ir saugiai padėdavo vienas iš būgno mušėjų.
Būgno oda ne kartą keista, naudotos gerai išdirbtos šunų arba ožių odos. Šiuo metu senasis būgnas aptrauktas ožio oda.
„Pas mus Vadokliuose Velykų rytą bažnyčios varpais skambina moteris, o štai būgną muša tik vyrai. Kai eidamas procesijoje praeini pro tą mušamą būgną, jauti, kaip širdis šokinėja“, – šypsosi E. Zakarkienė.