P. Židonio nuotr.

Vėlėms padėka – gyviesiems priminimas

Šių laikų mirusiųjų paminėjimas gerokai skiriasi nuo tolimoje ir ne tokioje tolimoje praeityje buvusių lietuviškų tradicijų. Buvo laikas, kai kapinėse ruošdavo vaišes vėlėms, o amžino poilsio vietą būtų buvę sunku net įsivaizduoti be medžių paunksmės.

Pirmosios lapkričio, vėlyviausio rudens mėnesio, dienos ypatingos. Tuo metu, atidėjus į šalį kasdienius rūpesčius, dėmesys ir laikas skiriamas tiems, kurie jau labai toli, kitame suvokime ir egzistavime, kitoje erdvėje, kitame – amžinajame gyvenime.

Pirmiausia minime pačius garbingiausius – visus šventuosius, o kitą dieną – mirusius artimuosius, šeimos narius, gimines, pažįstamus, kraštiečius, tautiečius.

Tiesa, kaip sako dvasininkas Romualdas Zdanys, minėti, prisiminti, gerbti ir visus šventuosius, ir savo mirusiuosius tinka ir reikia visada, kiekvieną metų dieną – nėra tokio laiko, kada jie galėtų nutolti.

Vis dėlto tomis lapkričio dienomis ir atminimas, ir pagarba, ir malda įgauna kitokią prasmę, tarsi labiau suartina gyvuosius ir mirusiuosius.

Šventuosius prisimename įvairiomis progomis, maldomis kreipiamės į juos, globojančiuosius, prašydami vienos ar kitos malonės.

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų, visų garbingiausiųjų diena.

Visi šventieji, juk taip pat kadaise žemėje gyvenę žmonės, savo darbais, tikėjimu, pasiaukojimais, kančiomis pelnė amžinąją pagarbą ir palaimą.

„Šventieji yra pasiekę išganymą, džiaugiasi amžinuoju gyvenimu. Kiti mirusieji, likusiųjų žemėje artimieji gal nėra pasiekę pilnatvės amžinybėje, tad mes, gyvieji, savo maldomis galime stengtis padėti, kad jie kuo greičiau pereitų į kitą lygmenį“, – sako kunigas.

Visų Šventųjų diena, Vėlinės – laikas, labai tinkantis kiekvienam pamąstyti ir apie gyvenimą, apie tai, kaip kiekvienas jį leidžia, kokiomis mintimis, darbais, poelgiais jame pasižymi.

Juk kiekvieno iš mūsų kelionė anksčiau ar vėliau turės pabaigą – ir tada visas nugyventas laikas bus tinkamai įvertintas.

Su gamtos virsmu sutampančios Vėlinės ir visa savo esme primena svarbiausias tiesas – laikinumą ir neišvengiamybę.

Vėlų rudenį mirusieji prisimenami nuo seno. Juk žmogaus gyvenimas kaip metų kaita, kaip gamta – gimstantis, augantis, žydintis, klestintis, vystantis, senstantis ir atsisveikinantis – baigiantis savąjį ciklą. P. Židonio nuotr.

Padėka vėlėms

Šių laikų mirusiųjų paminėjimas gerokai skiriasi nuo tolimoje ir ne tokioje tolimoje praeityje buvusių lietuviškų tradicijų.

O mirusieji tokiu metų laiku – vėlų rudenį – būdavo prisimenami ir labai seniai.

Juk žmogaus gyvenimas kaip metų kaita, kaip gamta – gimstantis, augantis, žydintis, klestintis, vystantis, senstantis ir atsisveikinantis – baigiantis savąjį ciklą.

Anksčiau gamtos kaita Lietuvoje būdavo gerokai svarbesnė nei dabar, juk visas gyvenimas sukosi apie žemės ūkio darbus, labai priklausančius nuo gamtos permainų. O vėlų rudenį, kai visi darbai jau baigti, ateidavo metas prisiminti ir nežemiškuosius pagalbininkus – vėles.

„Seniau manyta, kad vėlės padeda darbuotis laukuose, globoja ir sėjant, ir prižiūrint, ir imant derlių, todėl rudenį‚ darbams pasibaigus, reikėdavo vėlėms padėkoti“, – pasakoja etnologas Libertas Klimka.

Dar prieš krikščionybę taip pat vėlyvų rudenį šventose giraitėse būdavo surengiamos bendros vaišės – gyviesiems ir vėlėms, trukdavusios net tris dienas.

L. Klimkos teigimu, pirmosios kapinės mūsų krašte būdavo arti gyvenamųjų vietų. Vėliau jos tolo nuo namų, siekiant, kad mirusieji būtų atskirti nuo gyvųjų pasaulio. „Sekundės“ nuotr.

Vaišės prie kapo

Etnologas L. Klimka sako, kad pirmosios kapinės mūsų krašte būdavo arti gyvenamųjų vietų. Vėliau jos tolo nuo namų, siekiant, kad mirusieji būtų atskirti nuo gyvųjų pasaulio.

Buvo laikas, kai kapinėse, nors jose žvakučių dar nedegindavo, taip pat būdavo ruošiamos vaišės, į jas kviečiami mirusieji.

Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos ir kitų produktų labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose.

O Lietuvoje laikui bėgant vaišės persikėlė į namus. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės turėdavo būti priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir pagerbiamos.

L. Klimka pasakoja apie užfiksuotą paprotį, kai prieš važiuojant į bažnyčią Vėlinių mišioms, šeimos nariai susėsdavo prie stalo pasivaišinti – patiekalai būdavo patiekiami tokie kaip per šermenis.

„Kai kur buvo išlikęs paprotys – tik aidas, likučiai tų senųjų padėkos vėlėms papročio – leisti aplink stalą degančią žvakelę, iš rankų į rankas perduodamą per skepetaitę. Kai kiekvienas šeimos narys ją palaikydavo, žvakelė būdavo įdedama į indelį su grūdais“, – primena etnologas.

Amžino poilsio vieta po medžiu

Peržvelgdamas šių dienų mirusiųjų pagerbimo tradicijas L. Klimka teigia jaučiantis didelį širdies skausmą dėl kapinėse paplitusios mados – kirsti medžius.

Jį skaudina, kad baiminantis nukritusio lapo ar šakelės kertami medžiai vietoje, kurioje medis tiesiog būtinas, – kapinėse.

Lietuviai visada amžino poilsio atguldavo medžių paunksmėje, visos kapinės – didesnės ir mažos – būdavo supamos medžių.

„Dabar vaizdas darosi nykus. Kapinės be medžių – didžiulis nuostolis kraštovaizdžiui. Lietuvio sąmonei toks poelgis turėtų būti visai nepriimtinas. Amžino poilsio vieta tampa tarsi klajoklių kapinės – be medžių“ , – pastebi etnologas.
Mitologijos žinovas primena, jog senovėje tikėta, kad ir sielos į dausas tik per medžius gali iškeliauti.

Tik vis mažiau tų medžių lieka paskutiniajai kelionei – sieloms gali tekti blaškytis po plynus laukus.

O tuo pat metu jų kapams vis labiau primenant išpuoselėtus gėlių darželius.

Pasak R. Zdanio, minėti, prisiminti, gerbti ir visus šventuosius, ir savo mirusiuosius tinka ir reikia visada, kiekvieną metų dieną – nėra tokio laiko, kada jie galėtų nutolti. P. Židonio nuotr.

Neliko išskirtinumo

Anksčiau niekas tiek dėmesio kapinėms neskirdavo, kas savaitę jose nesilankydavo. Žinoma, prieš Vėlines, prieš Velykas sutvarkydavo, daugiamečių gėlių pasodindavo. Paskui prasidėdavo darbymetis – nebuvo kada.

„Be to, labai suvienodėjo kapinės, nebėra regionų išskirtinumo. Visur vienodi paminklai, plokštės, akmenys“, – atkreipia dėmesį L. Klimka.

Jis apgailestauja, kad negrįžtama prie medinės kryždirbystės – nacionalinio lietuvių pasididžiavimo. O kadaise kapinėse net kryžių forma atskiruose regionuose buvo skirtinga, pritaikyta prie peizažo.

Pavyzdžiui, kalvotoje Dzūkijoje vyravo labai aukšti, kaip išlakios pušys, iš tolo matomi kryžiai. Žemaičių kryžiai – kresni, kuplūs kaip ąžuolai ar skroblai.

Aukštaitijos kapinėse – laibi akmenstulpiai, su kalvio kaltomis metalinėmis saulutėmis viršuje jie derinosi prie beržų, klevų.

Dar prieš šimtą metų kiekvienas kraštas turėdavo savus akmenskaldžius, drožėjus tiems paminklams gaminti.

Apeigos su ugnimi

L. Klimkos teigimu, laidojimo papročiai vis dėlto gana sunkiai pakeičiami, žmonės nori išlaikyti savo tradicijas. Todėl įdomu, kad Lietuvoje per laidotuves visais laikais buvo atliekamos vienokios ar kitokios apeigos su ugnimi.
Net tuo metu, kai palaikai nedeginti, jie buvo pabarstomi angliukais iš apeiginio laužo.

„Gal todėl ir įsivyravo paprotys ant kapo uždegti žvakutę – tarsi sušildyti protėvių kaulelius gruodo kaustomoje žemėje“, – sako etnologas.

Palyginus senojo Lietuvos kaimo ir dabartines šarvojimo tradicijas matyti, kad ir jos pasikeitusios.

Dar ne tokioje tolimoje praeityje jokių šarvojimo salių nebūdavo – su mirusiaisiais atsisveikindavo namuose.
Kūnas juose laikytas tris dienas – kol mirusiojo dvasia būna šalia, nesitraukia toliau.

Be to, ir todėl, kad nebūdavo galimybių pranešti apie artimojo mirtį, greitai giminei suvažiuoti.

Kol žinia visus pasiekdavo, kol į laidotuves arkliukais suvažiuodavo iš plačios apylinkės – užtrukdavo.

Kai velionis būdavo pašarvojamas, su juo atsisveikinti ateidavo visi kaimo gyventojai – nesvarbu, ar su kuriuo susipykęs buvo, ar nebendraudavo, – visi ateidavo pareikšti pagarbos.

Buvo svarbus ir budėjimo paprotys. Naktimis velionio nepalikdavo vieno, artimieji budėdavo, būdavo giedama, kai kur ir duonos atsinešdavo.

Kadaise kapinėse net kryžių forma atskiruose regionuose buvo skirtinga, pritaikyta prie peizažo – Nemajūnų (Birštono r.) plokštieji dzūkų kryžiai. R. Radvilos nuotr.

Elgetų maldos paveikesnės

O štai išlydėjus mirusįjį nebuvo galima delsti – šarvojimo vietą skubėdavo išardyti. Karstas pro duris ir jau viskas, kas susiję su šarvojimu, išnešama laukan.

Ir Vėlinių laiką lydi įvairūs prietarai.

Sakyta, kad tuo metu pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti.

Šeimininkės Vėlinių dieną išsikepdavo ragaišio bandelių ir išdalindavo po vieną vargšams – tiems, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų.

Turtingesni netgi pasamdydavo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.
„Elgetų malda atrodydavo tarsi paveikesnė“, – sako etnologas L. Klimka.

Lapkričio pradžioje – net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena.
Liturgine šventųjų atminimo švente ją paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.

Pirmą kartą Vėlinių šv. Mišios paaukotos už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Kliuni miestelyje, Prancūzijoje.

Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Čia jau būta ir vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už metų derlių.