-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Padavimas byloja, kad po Išganytojo Motinos mirties apaštalai budėję prie jos kapo Jeruzalėje. Apaštalas Petras patyręs, jog Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę karstą, Marijos kūno neberadę – karstas buvęs pilnas gėlių.
Didžiausios Žolinės iškilmės švenčiamos bažnyčiose, kurios turi Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų titulą.
Žolinė jau šimtmečius iškilmingai minima Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bazilikoje. Atlaidai Krekenavoje tokie ypatingi, kad jų šventimo tradicija netgi įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Čia Žolinė kaskart turi savą išskirtinį ženklą, atkreipiantį dėmesį į tam laikui svarbiausius dalykus. Šių metų Žolinės temai pasirinkti maldos žodžiai: „Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie“.
Tūkstančiai maldininkų per didžiuosius Švč. Mergelės Marijos atlaidus suvažiuoja ir į Pivašiūnų miestelį Alytaus rajone. Garsėja ir Žolinės atlaidai Sintautuose, kitose Lietuvos vietovėse.
Žolinė – tai vasaros ir rudens sandūra, svarbiausių lauko darbų pabaiga. Pasak etnologų, lietuviams nuo seno ši šventė buvusi atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena, derliaus paaukojimo ir pašventinimo šventė. Jau nupjauti ir suvežti į kluonus javai, paragauta ankstyvųjų bulvių ir grybų, prisivirta uogienių.
Lietuvoje nuo seniausių laikų yra paprotys bažnyčiose šventinti vaistingąsias žoleles, gėles, javus, taip pat ir daržoves.
Ūkininkai Žolinei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus, padarydavo alaus arba giros. Po pamaldų visi svečiuodavosi, susitikdavo giminaičiai. Tokiose bendruomenės vaišėse buvo prisimenami ir mirusieji giminės nariai.
Pasak papročių tyrinėtojų, šiandien daugelis senųjų tradicijų jau pamiršta, todėl Žolinę dažnas laiko vien bažnytine švente. Būdingiausias tos dienos paprotys yra neštis į bažnyčią pašventinti įvairių vaistingųjų žolynų, darželio gėlių, rugių vainikų, pirmųjų tų metų vaisių ir daržovių.
Pašventintų daržovių valgydavo visi šeimos nariai, padalydavo su pašaru gyvuliams. Šventintų javų grūdų įberdavo į aruodus. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje už šventųjų paveikslų, užėjus griaustiniui, jais smilkydavo namus, susirgę gerdavo jų arbatą.
Iš gilios senovės ėjo ir paprotys per Žolinę susitikti giminėms, nes Dievo palaima lydi tik tą, kas santarvėje sugyvena su gentainiais ir elgiasi pagal bendrijos priimtas elgesio normas.
