Audėjų šeima iš Panevėžio Lietuvos šimtmečio proga žada nuausti šimto metrų tautinę juostą, kurioje bus įausti ne tik tautiškos giesmės žodžiai, bet ir iškiliausių asmenybių vardai ir pavardės. V. BULAIČIO nuotr.

Valstybingumo šimtmetį įprasmins šimto metrų tautine juosta

Valstybės atkūrimo šimtmetį švenčianti Lietuva gali didžiuotis kūrybingais ir darbščiais žmonėmis. Panevėžiečių audėjų šeima miesto gimtadienio proga mylimai valstybei žada padovanoti netradicinę dovaną – savo rankomis austą šimto metrų tautinę juostą, kurioje bus įaustas ne tik Lietuvos himnas, bet ir labiausiai per šimtmetį savo šaliai nusipelniusių tautiečių pavardės.

O dabar tautinių juostų margumynu, dailiais jų raštais bei netradiciniais kaklaraiščiais ar varlytėmis galima pasigrožėti Panevėžio „Šaltinėlio“ bibliotekoje.

Kaip pasakojo parodos „Išaudžiau juostą Lietuvai“ autorė Violeta Valentonytė, prieš devynerius metus, kai ji nusprendė atsiduoti tik audimui, būta ir bemiegių naktų. Anksčiau austi mokėjo kone kiekviena moteris, o šiais laikais tai kone egzotika.

Senosios kartos audėjos su laiku atgula amžino poilsio, o jaunimas nenori imtis šio nelengvo darbo. Rankų darbo gaminių paklausa nuolat auga, tad audėjai tenka suktis itin greitai. Tautinių juostų pageidauja ne tik įvairūs folkloro kolektyvai, tai populiariausia jubiliejų, vestuvių dovana. Ypač vertinami individualiai konkrečiam žmogui nuausti gaminiai. Tad ir šiai parodai pasiruošti panevėžiečių šeimai prireikė nemažai laiko.

„Audimas – mūsų duona kasdieninė. Labai norėjome suspėti išausti šimto metrų juostą Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, tačiau matome, kad nespėsime. Tikrai pažadu, kad ją padovanosime per miesto gimtadienį“, – tvirtina V. Valentonytė.

Audėja džiaugiasi, kad didžiausi jos padėjėjai – vyras Algirdas ir dukra Urtė. Dukrą įkalbinti austi nebuvo sunku – už pagalbą prie staklių mama atsilygindavo didesniais kišenpinigiais, o su vyru susitarti sekėsi kiek sunkiau. Tačiau dabar jie visi trys kaukši prie staklių. Ir kai visai nepažįstami žmonės pradeda žavėtis audinių raštų gražumu ir spalvingumu, V. Valentonytė mėgsta pajuokauti, kad taip yra dėl to, jog prie staklių jie visi tiesiog linksminasi.

„Kai Lietuva šventė tūkstantmetį, gavau užsakymą padaryti tūkstantį juostelių – knygų skirtukų Seimui. Turėjau dar ir kitų užsakymų. Vyras, matydamas, kad niekaip nespėsiu, pasisiūlė padėti. Iš pradžių jam buvo patikėta užduotis ruošti siūlus, o dabar jau sėda ir prie staklių. Nors dirbant kartu būna visko, tačiau esame linksmi žmonės, todėl taip puikiai sekasi austi“, – sutuoktinio įsitraukimu džiaugėsi tautodailininkė.

Galerija

Dirba visa šeima

Kaip juokauja jauniausia šeimos audėja Urtė Salikaitė-Pranskūnienė, jų šeimoje tėtis yra direktorius, mama – darbų vykdytoja, o ji – reklamos ir komunikacijos specialistė. Nors pati baigė muzikos pedagogikos studijas, puikiai groja trimitu, tačiau savo gyvenimą Urtė sieja su audimu. O bibliotekoje surengta paroda – jos jau antroji.

„Kaip ir daugelis jaunų žmonių, buvau išvažiavusi dirbti ir į užsienį. Bet esu didelė Lietuvos patriotė, tad grįžau atgal. Man patinka darbuotis prie staklių. Nors kartais ir atrodo, kad mesiu šį darbą, bet vėl grįžtu. Net mano vyras ruošiasi mokytis austi, tik kol kas vis pritrūksta laiko“, – šypsosi U. Salikaitė-Pranskūnienė.

Anot jos, išmokti austi nėra sunku. Daug sunkiau pamatyti savo klaidas, tinkamai derinti siūlus. Be to, šiam darbui reikia daug atidumo, kruopštumo ir kantrybės. Autentiškų juostų pavyzdžių audėjai ieško senose knygose ar internete, o kai kada ir improvizuoja. Pasak Urtės, reikia prisitaikyti ir prie besikeičiančių šiuolaikinės visuomenės poreikių.

„Daug ilgiau trunka pats pasiruošimas, nei audimas. Austi gali kiekvienas, iš pradžių gal neišeis taip gražiai, bet stakles padaužyti gebės tikrai kiekvienas“, – įsitikinusi jaunoji audėja.

Dabar populiariausi gaminiai – vardinės juostos bei nedideli suvenyrai ar varlytės, kaklaraiščiai – tai, kas galėtų būti originali ir netradicinė dovana. Dažniausiai tokių dovanų ar lauktuvių ieškoma svetur gyvenantiems tautiečiams. Patys audėjai taip pat mėgsta pasipuošti savo rankų darbo gaminiais.

„Mano vyras iš pradžių spyriojosi, bet dabar mielai dėvi kaklaraiščius ir varlytes. Tokie darbai – vieninteliai ir unikalūs, tad nieko nuostabaus, kad juos kartais išgraibsto daug greičiau nei spėjame nuausti, net pailsėti dažnai nėra kada“, – šypsosi Urtė.