-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kai mirė žymus dailininkas ir daugelio panevėžiečių piešimo mokytojas, jo anūkui Lukui tebuvo vos septyneri. Šiuo metu Vokietijoje gyvenantis Lukas šiuo metu į Panevėžį atvyko specialiai dėl senelio šimtmečiui Dailės galerijoje surengtos parodos.
L. Naruševičius atsimena ne tik paskutinius senelio gyvenimo metus, bet ir tas šviesias dienas, kai tapytojas mokė vaiką dailės pradžiamokslio.
„Tuo metu dažnai lankydavausi jaukiuose, tvarkinguose senelių namuose Panevėžyje. Labiausiai patikdavo įslinkti į senelio dirbtuves, kur būdavo tikra laisvė vaikui.“
L. Naruševičius
„Tuo metu dažnai lankydavausi jaukiuose, tvarkinguose senelių namuose Panevėžyje. Labiausiai patikdavo įslinkti į senelio dirbtuves, kur būdavo tikra laisvė vaikui: aplink daug dažų, popieriaus ir niekas nesaugojo, kad tik neišsitepliotum. Čia galėdavom daryti, ką norėdavome. Visuose namuose ant kiekvieno kampo būdavo kreidelių, pieštukų ir kitų priemonių piešti“, – prisimena 23-ejų Lukas.
Nutaikęs laisvą minutę, žinomas dailininkas dažnai ir patį anūką pamokydavo dailės pradmenų. Įduodavo vaikui kreidelių, tik prie aliejinių dažnų neprileisdavo.
L. Naruševičius juokiasi, kad tos pamokos su seneliu, talentingu mokytoju, taip ir liko vaikystėje. Jiedu su broliu į meną nepalinko, tapo puikiais IT specialistais ir dabar visą dėmesį skiria kompiuterių sričiai.
„Neseniai baigiau studijas ir gavau gerą darbo pasiūlymą Vokietijoje, ten dabar ir gyvenu“, – pasakoja Lukas.
L. Naruševičius juokiasi, kad senelio pamokos taip ir liko vaikystėje. Jiedu su broliu tapo puikiais IT specialistais, į meną nepalinko ir jų tėtis – iškilaus dailininko sūnus.
Ir kiti K. Naruševičiaus palikuoniai nepaveldėjo meno gyslelės.
„Mes – tai jau antrosios senelio santuokos linija. Apie pirmą jo šeimą nieko nežinau, mes nebendraujame“, – paaiškina anūkas.
Luko tėtis Šarūnas Naruševičius gimė dailininkui su antrąja žmona, 16-ika metų jaunesne prancūzų kalbos mokytoja. Kadaise jai, dar paauglei, mokykloje K. Naruševičius dėstė piešimą.
Pasak Luko, senelis iki mirties labai mylėjo žmoną ir buvo rūpestingas tėvas.
„Mano tėtis taip pat netapo menininku, jis studijavo žemės ūkio technikume elektriko specialybę – tada tai buvo madinga profesija. Paskui pasuko į verslą ir ilgai tuo užsiėmė, gyveno Panevėžyje. Prieš kokius septynerius metus nusprendė pakeisti įtemptą gyvenimą ir emigravo į Norvegiją“, – pasakoja L. Naruševičius.
Anot jo, tėtis dabar įsikūręs atokiame kaimelyje, fjorde, prie pat vandenyno. Luko mama tebegyvena Panevėžyje. Čia ją Lukas dažnai aplanko, kaip ir tėtį Norvegijoje.
„Tėvas irgi labai norėjo atvažiuoti į senelio šimtmečiui skirtą parodą Panevėžio dailės galerijoje. Sutrukdė situacija dėl koronaviruso – jis neturi galimybės tiek laiko izoliuotis. Man šiek tiek paprasčiau tuo klausimu – izoliacija laukia grįžus į Vokietiją“, – sako L. Naruševičius.
Paklaustas, kaip vokiečiai reaguoja į augančius pandemijos mastus, Lukas pastebi, kad jie saugosi labiau nei lietuviai, supranta naujų taisyklių svarbą. Tiesa, šios šalies valdžia esą sprendimus priima lėčiau nei Lietuvos, bet gal ir efektyviau.
Garsiojo Panevėžio dailininko palikuoniui labai svarbu, kad Panevėžys saugo senelio atminimą. Anūkas stengiasi kiekvienais metais pamatyti K. Naruševičiui atminti skirtuose pleneruose dalyvaujančių menininkų darbus.
„Ir vaikystėje mačiau, kaip pas senelį ateidavo kiti menininkai, jo mokiniai, vykdavo parodos. Tada jau supratau, kad jis ypatingas žmogus mūsų šeimoje“, – atsimena Lukas.
Vokietijoje gyvenantis L. Naruševičius į Panevėžį atvyko specialiai dėl senelio, dailės patriarcho šimtmečiui skirtos parodos ir jai paskolino šeimos saugomus garsaus menininko paveikslus.
Panevėžio dailės patriarchu laikomas K. Naruševičius gimė Panevėžio rajone, Dūdonių kaime. Besimokydamas Panevėžio berniukų gimnazijoje, surengė pirmąją asmeninę kūrybos parodą. Karo metais studijavo tapybą Vilniaus dailės akademijoje, Vilniaus universitete – lietuvių kalbą ir literatūrą bei meno istoriją.
Po karo menininko mokslus nutraukė sovietų represija – metus panevėžietis kalėjo KGB kalėjimuose.
„Toks buvo metas, kai valdžiai nepatiko išsiskiriantis, aukštesnes pareigas užimantis, talentingas, valdžiai nepaklūstantis žmogus. Dėl kokių tiksliai priežasčių senelis buvo suimtas, nebepasakysiu“, – apie liūdnų akimirkų neišvengusio senelio praeitį kalba Lukas.
Grįžęs į laisvę, tapytojo diplomą K. Naruševičius gavo tik 1970 m.
Nuo 1949 metų dailininkas dirbo Panevėžio miesto mokyklose piešimo mokytoju, įkūrė kelias dailės studijas. 1967-aisiais kartu su Aloyzu Jočiu Panevėžyje įkūrė Vaikų dailės mokyklą ir čia pats dirbo iki pat Lietuvos nepriklausomybės.
„Senelis buvo ne tik menininkas, bet ir mokytojas bei visuomenininkas. Rūpinosi ne vien saviraiška, jis ir kitiems padėdavo. Įkūrė ir kurį laiką vadovavo Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio sekcijai“, – pasakoja anūkas.
Parodose, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, K. Naruševičius dalyvavo nuo pat 1962 metų. Pačiam Lukui labiausiai patinka senelio nutapyta Palanga. Lietuvos pajūrio vaizdas suteikdavo jūros gaivos jo namams Vilniuje, kur labai trūko gamtos.
„Man visi senelio darbai gražūs. Žiūrėdamas į jo paveikslus, jau skiriu, kur yra ankstyvesnės kūrybos etapas, kur vėlyvesnės“, – sako L. Naruševičius.
Jis svarsto, jog senelio kūrybos kelyje turbūt įsimintiniausi buvo 1990-ieji. Vėliau menininko sveikata ėmė silpti, puolė ligos, bet dailininkas, Luko teigimu, iki pat paskutinio oro gurkšnio nepaleido teptuko.
„Į gyvenimo pabaigą senelis labai sirgo, beveik apako ir dėl to išgyveno, nes sunku buvo piešti. Bet vis tiek jis dailės neapleido“, – prisimena L. Naruševčius.
K. Naruševičiaus meninis palikimas tebesaugomas jo dirbtuvėse Panevėžyje, A. Smetonos gatvėje. Sūnaus šeima iškilaus tapytojo darbus paskolina parodoms. Šiuo metu maždaug 30 akvarele, pastele ir aliejiniais dažais kurtų K. Naruševičiaus skolintų paveikslų eksponuojama Panevėžio dailės galerijoje. Retrospektyvinė paroda „Esantis“ primena, kad prieš 16 metų mirusio mokytojo, dailininko, Panevėžio garbės piliečio kūryba gyvena toliau per jo mokinius, sekėjus.
Pats senelio pėdomis nepasekęs Lukas svarsto, kad galbūt likimo bus lemta, kad jo arba brolio atžalos paveldės polinkį į meną.
