-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Buvusiam medikui ir visuomenininkui 79-erių panevėžiečiui Dariui Staugaičiui tebuvo pusantrų metų, kai jis su dviem vyresniais broliais ir mama atsidūrė už poliaračio, tikroje dykynėje, dar ir iki šiol negyvenamoje Trofimovsko saloje.
„Kas tokiam amžiuj gali būti baisu ar bloga – šalia mama ir gerai, net ir tokioje vietoje“, – po beveik aštuonių dešimtmečių apie savo pirmuosius gyvenimo metus, kai teko susidurti su šeimai ir visai Lietuvai negailestinga lemtimi, šiandien sako D. Staugaitis.
Tačiau ir jis galėtų nupiešti ne mažiau baisesnį savo vaikystės peizažą atokiausiame pasaulio pakraštyje, nei tą pačią vietą savo dienoraščiuose kadaise aprašė knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė Dalia Grinkevičiūtė. Ji į tremtį ta pačia kryptimi kaip ir D. Staugaitis iškeliavo septyniolikmetė gimnazistė, o tokiame amžiuje, pasak pašnekovo, pilna minčių galvoje ir maišto širdyje.
„Jos dienoraščiuose visa mano vaikystė. Paskui autorė už savo jaunatvišką drąsą atsiėmė kančiomis. O mes ten nieko nerašėme: aš per mažas buvau, mamai tada ne tas rūpėjo. Grįžę broliai prisiminimų knygas išleido, o aš jau to nebekartosiu“, – kalba panevėžietis ir nuo pradžių ima vyti savo tremties istoriją.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Gimė D. Staugaitis garsioje vyskupo, 1918-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio šeimoje. Šis šviesuolis buvo D. Staugaičio senelio brolis. Ir visa jų giminė buvo tikrieji Lietuvos patriotai.
Laisvės ir lietuvybės vedamas D. Staugaičio tėvas, buhalteris, kartu su šeima iš Suvalkijos patraukė gyventi ir dirbti į šalia Vilniaus ir Šalčininkų esantį Eišiškių miestelį. 1939 metais ši vieta ir visas Vilniaus kraštas buvo ką tik išsilaisvinęs iš lenkų okupacijos.
„Išvykome į Eišiškes skiepyti patriotiškumo“, – šiek tiek ironizuodamas apie šeimos pasirinkimą pasakoja sūnus.
Labai greitai Staugaičių giminės nuopelnai Lietuvai atsisuko prieš juos pačius. 1941-aisiais į namų duris pasibeldė rusų kareiviai.
„Tėvas iš ryto išvažiavo į komandiruotę Vilniuje ir po šiai dienai negrįžo. Vėliau iš kaimynų jau tremtyje sužinojome, kad buvo nužudytas, bet jo kapo taip ir neradome. O mus, mamą ir tris brolius, birželio 15 dieną areštavo ir išvežė į Naujosios Vilnios stotį. Čia po dviejų dienų pilnais vagonais iš sostinės išgabeno į Sibirą“, – pasakoja D. Staugaitis.
Kur važiuos, niekas nežinojo. Į vagonus grūdami žmonės galėjo tik numanyti, jog laukia didelis vargas. Laimė, panevėžiečio motina Emilija Staugaitienė, daug metų pragyvenusi Estijoje ir Rusijoje, mokėjo rusiškai ir suprato į namus įsiveržusio kareivio pastabą pasiimti kuo šiltesnių drabužių.
„Mano mama kilusi nuo Rokiškio rajono, augo gausioje, gana skurdžioje šeimoje. Vienu metu su tėvais ir broliais ji geresnės duonos, kaip tada buvo populiaru, išvyko ieškoti į Estiją. Ten su visu fabriku buvo perkelta į Rusiją, paskui pateko į konclagerį. Ir tik Lietuvai su Rusija mainantis kaliniais, grįžo į gimtinę. Tėvas dar gyvas jai sakydavo, jog norėtų pamatyti didžiąją Rusiją, o mama jau jos buvo atsikandusi. Bet su tremtimi nenorėdama vėl ten buvo sugrąžinta“, – pasakoja D. Staugaitis.
Rusų patarta, į Sibirą moteris pasiėmė pūkinius patalus, kurie vėliau jai labai pagelbėjo išsaugoti savo ir vaikų gyvybes.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Po ilgos ir sunkios kelionės gyvuliniuose, ankštuose, troškiuose vagonuose liepą Staugaičiai buvo išlaipinti Altajaus krašte. Čia tremtiniai pateko į senutėlį baraką išlūžusiomis grindimis, po kurias lakstė didžiulės žiurkės. Prasidėjo įvairios epidemijos, mažiausias E. Staugaitienės sūnus Darius sunkiai susirgo. Visgi net ir, kaip dabar atrodytų, neišgyvenamomis sąlygomis berniuko gyvybę išgelbėti pavyko.
Vyresnieji broliai, tada 17-metis Romualdas ir 12-metis Vitalis, buvo pristatyti prie darbų – plušėjo vietiniame tarybiniame ūkyje. Už triūsą buvo mokama tiek menkai, kad badaujantys žmonės gelbėjosi pardavinėdami atsivežtus daiktus arba mainydami juos į maistą.
Pusplikius ir jau be buvusių nešulių tremtinius kitų metų pavasarį pasiekė gandai apie laukiančią naują kelionę į Kanadą arba Jungtines Amerikos Valstijas. Šitaip NKVD stengėsi suteikę viltį suvaldyti belaisvius. Tikrasis maršrutas vedė link Lenos upės deltos pačioje Sibiro šiaurėje, netgi už poliarinio rato. Ten, kur iki šiol žmogus nekelia kojos.
„Tik dabar galiu suprasti, ką jautė mūsų mama čia išlaipinta su trim vaikais – nė nuo ko pradėti, nė ko griebtis. Gal ji akimirkomis mintyse ir nebetikėjo išgyvensianti, bet mums to niekada neparodė.“
D. Staugaitis
„Liepą mus nugabeno iki Lenos ir baržomis paleido iki Trofimovsko salos. Tai kokių 3 km ilgio ir 1,5 km pločio tundra, kur gyveno tik kiek anksčiau per prievartą atvežti suomiai. Jie ir paskui laikėsi nuošaliau nuo mūsų, gal todėl jų daug pražuvo. Saloje nebuvo nei medžių, nei kitų augalų, vien tik samanos. Už salos – tik Laptevų jūra ir Arkties vandenynas“, – pasakoja D. Staugaitis.
Trofimovskas iki šiol tebėra negyvenama Jakutijos sala, primenanti mėnulio paviršių. Bet prieš aštuonis dešimtmečius joje išgyventi turėjo apie 400 lietuvių.
„Išlipome rugpjūčio 27-ąją. Numetė lentų ir liepė statytis barakus. O rugsėjo 5-ąją iškrito pirmosios snaigės. Žmonės skubėjo kuo greičiau pasistatyti būstus artėjantiems šalčiams. Vyrai dirbo prie statybų, moterys ir vaikai rinko samanas sienoms apšiltinti“, – sako D. Staugaitis.
Tokios pastangos susiręsti bent menką pašiūrę daugelio neišgelbėjo nuo pirmosios sibirietiškos žiemos nagų. Pasak buvusio tremtinio, trečdalis į Sibiro tolybę ištremtųjų mirė nesulaukę pavasario.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Už poliarinio rato saulės šiame krašte nebūna 71 dieną, o žiemos būna labai šaltos ir speiguotos.
„Lauke temperatūra nusileisdavo iki 40 laipsnių šalčio, siausdavo baisios pūgos, ne vienas tremtinys jose pražuvo. Kūrendavome ugnį, bet naktį vanduo dubenyje vis tiek užšaldavo, o moterų plaukai barako pasieniuose iš tiesų prilipdavo. Vietoje langų būdavo įtaisomi ledo luitai. Man, vaikui, keistai skambėdavo pasakojimai apie stiklinius langus Lietuvoje. Tokių aš neprisiminiau. Nuolat dėvėjome vadinamąsias „vatufkes“ – darbui skirtą vatinę aprangą“, – prisiminimais dalijosi D. Staugaitis.
Įšalas ledo saloje pasiekdavo iki kelių šimtų metrų gylį, todėl mirusiųjų krūvos šalia barako būdavo įprastas reiškinys. Mirtis negąsdino ir mažojo Dariaus.
„Mirtis būdavo mūsų kasdienybė. Styrodavo krūvos lavonų ir laukdavo vasaros, kad būtų galima palaidoti. Buvo atvejis, kai saloje laukta ekspedicijos, tada atvarė kalinius ir šie kapojo upėje ledą bei kišo po juo mirusiųjų kūnus, kad nebūtų gėdos valdžiai“, – kalbėjo buvęs tremtinys.
Didelę dalį tautiečių nužudė šaltis, bet dar didesnę – badas ir ligos. Trofimovsko naujakuriai oficialiai buvo žuvininkystės pramonės darbininkai, bet už sunkų triūsą tegaudavo neįtikėtinai menkas maisto normas.
„Atveždavo duonos, kitų produktų, jų labai nedaug gaudavome su talonais. Vėliau, kai ledo vandenynais pradėjo plaukyti amerikiečiai, tremtinius ėmė pasiekti įvairesnis asortimentas. Tikrą morką pamačiau būdamas trylikos, kai jau buvome prasigyvenę. Kaip mažam vaikui, man pirmaisiais metais dar skirdavo ir pieno miltelių. Dėl jų mama mane metais pajaunino. Iki šiol mano pase įrašyta gimimo data metais vėlesnė nei tikroji“, – šypteli senjoras ir priduria, kad už vargo prailgintą jaunystę sumokėjo metais atitolusia pensija.
Tremtiniai, prižiūrėtojų akimis, nebuvo žmonės. Net pačių sužvejotą žuvį valgyti buvo draudžiama. Jei kas būdavo nutvertas, be teismo gaudavo 10 metų kalėjimo. Darbininkus stebėdavę komendantai geriau leisdavo laimikiui per potvynius tonomis grįžti į vandenis, nei bent vieną jų atiduoti bado kamuojamiems tremtiniams.
„Jei mums būtų leidę valgyti žuvį, tiek nebūtų išmirę žmonių. Kartu ištremtas vienas gydytojas tremtinius saloje vadino šešėliais – žmonės vaikščiojo sirgdami, be gyvybės. Jis įtikino valdžią, kad bent žirnių padaigintų, nes kitaip Rusija nebeturės darbininkų, jis virė maumedžio spyglių arbatą – žmonėms labai trūko vitaminų, jie viduriavo, byrėjo dantys“, – įstrigo D. Staugaičiui, kuriam buvo lemta grįžus į Lietuvą ir pačiam tapti mediku.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Mama nuolat dirbo ir rūpinosi mumis, prie mokslų tremtyje nebegrįžo. Tiesiai į darbus buvo išsiųsti ir broliai. O aš visą vaikystę braidžiau po salą, rinkau laukinių žąsų kiaušinius. Aštuonerių pradėjau lankyti pradinę mokyklą saloje“, – prisimena D. Staugaitis.
Jis iki šiol saugo mokyklinę nuotrauką, kur stovi keli mokiniai ir jų mokytoja – lietuvė. Pamokos vykdavo rusiškai, tačiau tremtinių vaikai mokydavosi ir vokiečių kalbos. Šios raidės panašios į lietuvių, tad tai buvo vienintelė proga pamatyti savo tautai artimesnį raštą. D. Staugaitis pripažįsta, kad visą vaikystę ir jaunystę lietuvių buitinę šneką tegirdėdavęs namuose, jis vėliau rimtai susidūrė su gimtosios kalbos rašybos problemomis.
Vyresnes klases D. Staugaitis baigė jau kitoje, už 100 km esančioje Jakutijos saloje Muchtujos mieste (dabar Lenskas). Jis žinomas savo deimantų kasyklomis, prieš 20 metų ši vieta buvo visiškai nuplauta bei sugriauta rekordinio Lenos upės potvynio. Dabar miestas vėl atstatytas.
„Pats mačiau tas kasyklas ir deimantus, bet nešlifuoti jie – tik akmenys“, – sako buvęs tremtinys.
Panevėžietis giliai atsidūsta prisiminęs, kaip troško grįžti į nepažintąją Lietuvą – ankstyvoje vaikystėje iš jos išvežtas tikrųjų namų nė neprisiminė.
Mama, pasak D. Staugaičio, niekada neprarado vilties išvysti gimtinę, o ir kiti lietuviai tiek idealizuodavo ją, kad Sibire užaugęs jaunuolis Lietuvą įsivaizdavo kaip išties ypatingą, nuostabų kraštą. Jis kvepėjo ir Kalėdom, ir Velykom, kurias tremtiniai Sibire šventė minėdami namus.
Tačiau kai būdamas jau aštuoniolikos kartu su visa šeima pagaliau sulaukė bilieto namo, susidūrė su kitokia realybe.
„1954 metais po Stalino mirties persikraustėme į pietų Jakutiją, kur galėjome turėti daržus, ūkio. Čia ir kitoks klimatas buvo, augo miškai. Baigiau vidurinę mokyklą ir mus reabilitavo, – kokia tai buvo džiaugsminga naujiena, D. Staugaitis niekada nepamirš. – Bet mama įspėjo, kad tremtyje jau gyvenome gerai, įsitvirtinome, pripratome prie jos sąlygų, o Lietuvoje vėl bus sunku. Galvojau, lauks mūsų čia su gėlėmis, bet tikrovė pasirodė esanti visai kitokia.“
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Į Lietuvą grįžę tremtiniai negalėjo nė savo gyvenamosios vietos įregistruoti, Sibiro abiturientas Darius visose aukštosiose mokyklose sulaukdavo tik patyčių, kad tokių žmonių niekam Lietuvoje nereikia.
„O dar mano tas vardas, jis visiems užkliūdavo, nes buvo retas, lietuviškas ir kvepėjo patriotizmu. Ir Sibire, ir grįžus norėta tiek mano vardą, tiek pavardę surusinti, bet neleidau“, – sako D. Staugaitis.
Visur išvytą jį galiausiai į mokslus priėmė tik Marijampolės žemės ūkio technikumas. Buvęs tremtinys čia įgijo zootechniko specialybę.
„Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera“, – dabar šypsosi panevėžietis.
Po studijų jis trejiems metams buvo pašauktas į karinę tarnybą Pamaskvėje. Čia netikėtai prireikė specialisto medicinos punktui, nes vienintelis felčeris buvo demobilizuotas.
„Sako: „Tu zootechnikas, žinai apie gyvulius, suprasi ir apie žmogaus sveikatą.“ Taip pusantrų metų pradirbau medicinos punkto vedėju ir įgijau mediko stažą. Su tokiu bagažu, kad ir tremtinys, jau galėjau Lietuvoje stoti į tuometį medicinos institutą. Aišku, teko ir stojamuosius egzaminus laikyti – po šešerių metų nuo vidurinės mokyklos nebebuvo taip lengva. O po mokslų 1971 metais atvykau dirbti gydytoju į Panevėžį ir čia likau“, – pasakoja Aukštaitijos sostinėje bene visiems žinomas ir gerbiamas gydytojas. Jis svarsto, kad mokslas tremtyje buvo vienintelis variklis, vedęs lietuvius į priekį, suteikęs viltį išgyventi ir grįžti. Todėl didžioji dalis iš Lietuvos inteligentijos kilusių tremtinių, D. Staugaičio žiniomis, baigė aukštąsias mokyklas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
„Mes išgyvenome visi“, – po daug metų vėl prisimindamas sunkią vaikystę sako D. Staugaitis.
Jau Lietuvoje mirė jo mama Emilija, brolis Romualdas. Dariui dar liko brolis Vitalis, su šeima įsikūręs Kaune.
Pats vedė dar Marijampolės technikume sutiktą Eleną. Ji taip pat su šeima buvusi tremties sąrašuose, bet nuo klaikios lemties sugebėjo pasislėpti.
Regis, kad ir kokias negandas pasiunčia likimas, jis vis tiek galop už jas atlygina. Okupuotoje Lietuvoje buvę atstumti, vėtyti ir mėtyti jaunuoliai galop surado vienas kita, sukūrė šeimą, susilaukė dviejų vaikų: Žibutės ir Valdo.
D. Staugaitis 1989-aisiais, praėjus beveik penkiasdešimčiai metų nuo tada, kai su šeima gyvuliniame vagone buvo išvežtas iš tėvynės, ryžosi pamatyti savo vaikystės namus – Trofimovską. Šį kelionė buvo itin jaudinanti. Juk kitaip ir negalėjo būti.
„Vienaip ten jautėmės būdami tremtiniai, visai kitaip – kai grįžom aplankyti senų vietų. Giliausiame sapne nebūtume patikėję, kad kada nors ten iškelsime trispalvę, giedosime Lietuvos himną“, – sako panevėžietis.
Su likimo broliais Sibiro pakrašty jis savo rankomis statė paminklą čia mirusiems tautiečiams, kasė iš vasarą atšilusios tundros palaikus bei karstuose juos gabeno namo, į Lietuvą.
„Toje saloje ir dabar niekas negyvena. Likę tušti dar mūsų statyti vienas ir dar kito pusė namų. Juose mes nakvojome. Kai kilome malūnsparniu iš tos vietos, negalėjau sulaikyti ašarų. Tik dabar galiu suprasti, ką jautė mūsų mama čia išlaipinta su trim vaikais – nė nuo ko pradėti, nė ko griebtis. Gal ji akimirkomis mintyse ir nebetikėjo išgyvensianti, bet mums to niekada neparodė“, – atsidūsta buvęs tremtinys.
Kiekvieną birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, D. Staugaitis su išgyvenusiais prie Laptevų jūros susitinka Rumšiškėse, prie tikros jurtos, vienintelės tokios šalyje. Tik tokias jis ir tematė visą savo jaunystę.
Komentarai
-
- panevėžietė
- 09:35 2020.06.15
Rodyti visus komentarus (1)Kuo geriausios sveikatos tam šviesiam,geram žmogui.Vertėtų jauniems paskaityti,pamatyti ir suprasti-ką teko žmonėms išgyventi ir nepalūžo.Siekė mokslo,vargo ir tikėjo ateitimi.Dabar gi tris mėnesius „pakarantinuoti“ dejuoja dėl uždarytų naktinbarių,koncertų, nulūžusių nagų ar nuaugusių plaukų.Labai gaila,kad jaunimas nemoka vertinti tai ką turi.Tokie,kaip buvęs gydytojas Staugaitis yra pavyzdys – žmogus gali labai daug-tik reikia norėti ir stengtis.