-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vien šiemet iki vasaros pradžios Panevėžio apskrityje jau būta 1228 tokių iškvietimų. Visi jie bylojo apie grėsmės akivaizdoje atsidūrusius vaikus.
„Šiaip sau mūsų tikrai niekas nekviečia. Esame kviečiamos tuomet, kai vaikams iškilęs pavojus, kai jie patiria smurtą“, – patikino budinti specialistė, socialinio darbo magistrė Laura Kavaliauskaitė.
Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriui vadovaujanti Žaneta Ginaitė atkreipė dėmesį, kad vaikų problemoms visuomenė tampa vis jautresnė. Matydami, kad vaikams nesaugu jų pačių šeimose, žmonės skuba apie tai pranešti.
„Per karantiną mažiau pranešimų gauname iš mokyklų, dienos centrų ar vaikų gydytojų. Priežastis toji, kad dauguma vaikų nelanko mokyklų, mokosi nuotoliniu būdu, o taip bendraujant pedagogams sunkiau įžvelgti vaiko problemą“, – teigė Ž. Ginaitė.
Kita vertus, anot jos, karantinas, gyvenimas daug rečiau išeinant iš namų, ne vienai šeimai tapo kantrybės, gebėjimo bendrauti, pakantumo išbandymu. Jo nepakeliantieji kelia kumščius.
„Dažniausiai tenka vykti į alkoholį vartojančias ir vaikus auginančias šeimas. Tokiuose namuose dažniausi konfliktai“, – konstatavo vedėja.
L. Kavaliauskaitė (kairėje) ir A. Žiaugrytė pripažino, kad augdamos, lankydamos mokyklą, vėliau ir studijuodamas net neįsivaizdavo tokių sąlygų, kokias randa nuvykusios į šeimas. D. Baronienės nuotr.
Apskrities vaiko teisių skyriaus duomenys byloja, kad vien šiemet fizinį smurtą patyrė 89, psichologinį 9, o seksualinį – net 17 vaikų. Nepriežiūrą, kuri irgi įvardijama smurtu, patyrė 13 vaikų.
„Apie išžaginimo atvejus pranešimų nesame gavę, tad manome, kad jų ir nebūta. Mums buvo pranešta apie tokius atvejus, kai vaikai versti žiūrėti pornografinius filmus, kai jiems matant suaugusieji tenkino lytinę aistrą, kai vaikai suaugusiųjų buvo nederamai liečiami ar iš jų pačių buvo reikalaujama tokių veiksmų“, – vardijo Ž. Ginaitė.
„Yra, pavyzdžiui, sakę, kad prisivalgė mėsos, bet net nežinojo, kas yra toji mėsa.“
L. Kavaliauskaitė
Skaudžiausia, anot vedėjos, kad seksualinį smurtą dauguma vaikų yra patyrę iš savo dėdžių, motinų sugyventinių, patėvių ir net senelių. Patirtis rodo, kad apie tokias klaikias, nevaikiškas patirtis pirmieji dažniausiai sužino su vaikais dirbantys pedagogai ar socialiniai darbuotojai.
Pasak Ž. Ginaitės, į vaiko teisių specialistų akiratį dažniausiai pakliūva seksualiai išnaudoti vaikai nuo 10 iki 17 metų. Apie mažesnius seksualinį smurtą patyrusius vaikus Panevėžio apskrityje skyrius kol kas negauna informacijos.
Į iškvietimus gelbėti vaikų iš Panevėžio važiuoja penkios pagal slankųjį grafiką budinčios specialistės. Jos visada vyksta dviese.
Tokį darbą dirbančios Laura Kavaliauskaitė bei Aurėja Žiaugrytė pripažino, kad augdamos, lankydamos mokyklą, vėliau ir studijuodamos neįsivaizdavo tokių sąlygų, kokias randa nuvykusios į šeimas. Nei jų klasės draugai, nei kaimynai, pažįstami, giminės taip varganai, netvarkingai, galbūt ir klaikiai negyveno. Tokių sąlygų joms nenupiešė netgi profesoriai, dėstę socialinius, teisės mokslus ir rengę šiam darbui.
„Nuvykusios pas problemines šeimas paprastai matome jų namuose modernų televizorių, tėvai būna apsirūpinę gana brangių modelių telefonais“, – apie tokių šeimų prioritetus užsiminė A. Žiaugrytė.
Tačiau neretas atvejis, kai tokiuose namuose vaikams nėra net duonos riekės – girtiems tėvams nerūpi, ar jų vaikai bent pavalgę.
„O ypač graudu, kad vaikai neretai slepia tokias problemas, pasakoja, kaip sočiai valgė. Kai paklausiam, ką valgė, neretai neturi ką pasakyti. O yra, pavyzdžiui, sakę, kad prisivalgė mėsos, bet net nežinojo, kas yra toji mėsa“, – pasakojo L. Kavaliauskaitė.
Budinčios vaiko teisių apsaugos specialistės pas skriaudžiamus vaikus dažniausiai vyksta iškviestos policijos pareigūnų. Tačiau sulaukiama ir kaimynų, o kartais netgi pačių vaikų pagalbos skambučių. Kaimynai praneša apie girtuoklystes, sklindantį triukšmą, vaikai dažniausiai paskambina išsigandę jų namuose vykstančių muštynių.
„Ir tuos atvejus, kai suaugusieji mušasi patys, o vaikų nemuša, vertiname kaip tokius, kur vaikai patiria smurtą. Smurtas – tai jų patiriama baimė, išgyvenimai, kančios, nerimas“, – kalbėjo L. Kavaliauskaitė.
Anot specialistės, girtaujančioje, besimušančioje šeimoje augantys vaikai dažnai tampa uždari, nemoka tinkamai reikšti jausmų, patys tampa agresyvūs.
„Literatūroje rašoma, o ir pačios matome, kad smurtą patiriančių vaikų elgesys ilgainiui tampa autodestruktyvus. Tai reiškia, kad jie ima nebelankyti mokyklos, negrįžta į namus, ima vartoti psichotropines medžiagas, patys pradeda smurtauti“, – konstatavo A. Žiaugrytė.
Kad tėvų jau padaryta žala vaikui būtų kuo mažesnė, su patyrusiais smurtą toliau dirba įvairių sričių specialistai: psichologai, socialiniai darbuotojai, medikai.
Kaip smurto rūšį specialistai įvardija ir vaikų nepriežiūrą, jų apleistumą. Nepriežiūra yra tokia smurto prieš vaikus forma, kai už juos atsakingi asmenys – tėvai, įtėviai, globėjai – vaikų neapskalbia, tinkamai nepamaitina, nesudaro sąlygų išsimiegoti, neužtikrina jiems saugios aplinkos.
„Koks gali būti saugumas, kai, pavyzdžiui, naktį, namuose, kur auga vaikai, girtaujama ar šūkaujama?“ – sako Ž. Ginaitė.
Anot Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovės, saugios aplinkos neužtikrinimas yra ir tai, kada vaikui nesuteikiama reikalinga medikų, psichologų pagalba, kai mažai bendraujama su vaiku, nesidomima jo interesais, jis neišklausomas.
„Apleistumą patiria nebūtinai varganų šeimų vaikai. Neretai neprižiūrėti auga ir pasiturinčių, daug dirbančių ir daug keliaujančių šeimų vaikai, auginami auklių“, – pabrėžė vedėja.
Ž. Ginaitės teigimu, vaikų problemoms visuomenė tampa vis jautresnė.
A. Žiaugrytės ir L. Kavaliauskaitės pareiga nuvykus į iškvietimą ir išsiaiškinus, kad vaikui šeimoje nesaugu, užtikrinti jam saugią aplinką. Anot jų, vaikų paėmimas iš šeimos, kur jiems nesaugu, yra viena sunkiausių pareigų.
„Tačiau mes puikiai suvokiame, kad gelbstime vaikus“, – sako L. Kavaliauskaitė.
Tokiais atvejais vaikai nuvežami į saugią aplinką, paprastai pas senelius ar kitus giminystės ryšiais pažįstamus žmones. Pas ką važiuoti, visada atsiklausiama pačių vaikų.
Beje, valstybės tikslas, kuriam tarnauja vaiko teisių apsaugos specialistai, – sudaryti sąlygas vaikams augti su juos pagimdžiusiais, kitaip sakant, biologiniais tėvais. Tad visų, kas dirba vaikų gerovei, pareiga – padėti šeimai tvarkytis, gyventi taip, kad vaikai turėtų sąlygas augti su tikrais tėvais.
„Nuoširdžiai džiaugiamės tais atvejais, kai nuvažiavus kartą į šeimą, daugiau ten vykti nebetenka. Gavusi pagalbą šeima tvirtėja, vaikus augina taip, kad naktinių iškvietimų nebereikia“, – sakė L. Kavaliauskaitė.
Jos kolegė A. Žiaugrytė pridūrė, kad liūdina tie atvejai, kai, gavusios pagalbą, pasižadėjusios gyventi blaiviai, rūpintis vaikais, šeimos vėl ima girtuokliauti, vėl jų vaikai patiria smurtą, o jų gynėjos vėl skubiai lekia vaikų gelbėti nuo jų pačių artimųjų.
Anot specialisčių, nebūna nakties, savaitgalio, valstybinės šventės, kurie praeitų nesulaukus tokių iškvietimų. Būta atvejų, kai per budėjimą teko vykti į 6, 7 iškvietimus. Važiuoja budėtojos dviese, pačios vairuoja Vaiko teisių tarnybos automobilį. Į įvykį joms privalu nuvykti per valandą.
Vėliau, nustačiusios, kad vaikai išgyvena smurtą, tuo pačiu automobiliu į saugią aplinką veža vaikus.
„Kai vienoje šeimoje auga po 5, 6 ar daugiau smurtą patiriančių vaikų, nuvežti juos į saugią vietą padeda policininkai“, – pasakoja A. Žiaugrytė.
Pačios specialistės teigė, kad nuvykusios į smurtaujančias šeimas pačios smurto nėra patyrusios. Tačiau įžeidinėjimų – taip.
„Išgirstame ir tokių žodžių, kai sako: gerai, ir pasiimkit tuos vaikus, pailsėsim nuo jų, o paskui mums parvešit“, – teigė L. Kavaliauskaitė.
Skaudžiai abi specialistės mena atvejus, kai nuvykusios į vadinamąjį eilinį iškvietimą pas smurtu garsėjančią šeimą, randa vaikų jau susidėtus daiktus – keletą drabužėlių, šlepetes, dantų šepetuką.
„Tokiais atvejais vyresnieji vaikai susideda daiktus ir sau, o tai, kas bus reikalinga, surenka mažiesiems broliukams ir sesėms“, – pasakojo A. Žiaugrytė.
Į klausimą, ar yra metų laikų, mėnesių, dienų, kai iškvietimų būna daugiausia, specialistės pastebi, kad tokios dienos ateina tuomet, kai šeimos gauna socialines pašalpas ar vaiko pinigus. Tuomet skubama numalšinti svaigalų troškulį, po to seka priekaištai, barniai, muštynės.
„Anksčiau man atrodydavo, kad daugiausia iškvietimų gauname per pilnatį, bet dabar taip nebemanau. Mus kviečia nuolat, esant visoms mėnulio fazėms“, – pastebi L. Kavaliauskaitė.
Vaiko teisių apsaugos specialistės neabejoja, kad iškvietimų daugės sušilus orams. Dažnas šiltojo sezono neįsivaizduoja be alaus ar stipresnių gėrimų, o jų išgėrus – prasideda bėdos.
Citata:
„Yra, pavyzdžiui, sakę, kad prisivalgė mėsos, bet net nežinojo, kas yra toji mėsa.“ L. Kavaliauskaitė
Nuotr.
Ž. Ginaitės teigimu, vaikų problemoms visuomenė tampa vis jautresnė.
Kavaliauskaitė (kairėje) ir A. Žiaugrytė pripažino, kad augdamos, lankydamos mokyklą, vėliau ir studijuodamas net neįsivaizdavo tokių sąlygų, kokias randa nuvykusios į šeimas. D. Baronienės nuotr.
