Vaikinas iš Aleksoto, patekęs į savo dievukų pasaulį

Taip galima apibūdinti kaunietį Edgarą Ulanovą, baigusį jau trečią sezoną „Žalgiryje“. Sėkmės lydimas krepšininkas galėjo tapti ir sėkmingai grojančiu muzikantu, tačiau trauka kamuoliui buvo stipresnė. Už tai Edgaras iki šiol dėkingas mamai, kuri neprieštaravo tokiam sprendimui. Su žalgiriečiu kalbamės apie pasirinkimus krepšinio aikštelėje ir už jos ribų, mėgstamiausias Kauno vietas, svarbiausius žmones ir pirmyn vedantį požiūrį.

– Edgarai, daug žinome apie jūsų laimėjimus krepšinio aikštelėje ir labai mažai apie jus patį. Papasakokite daugiau.

– Gimiau Kaune, Aleksote, čia ir praleidau savo vaikystę, susiradau pirmuosius draugus, su jais iki šiol palaikome gerus santykius. Turiu sesę, tad visą vaikystę gyvenome trise – aš, sesė ir mama.

– Esate kaunietis, kokios Kauno vietos jūsų mėgstamiausios? Ką pirmiausia pasiūlytumėte aplankyti Kaune į „Žalgirį“ atvykusiam legionieriui?

– Žinoma, labiausiai myliu Aleksotą – tai mano vaikystės vietos, kitaip ir būti negali. Kaunas man labai patinka, ypač Laisves alėja, Kauno pilis, santaka ir, žinoma, Nemuno sala. Į „Žalgirį“ atvykusiam komandos draugui rekomenduočiau aplankyti Ąžuolyno parką. Tai puiki vieta, kurioje galima pasivažinėti dviračiais, riedučiais ar atsipalaiduoti po sunkių treniruočių, praleisti laiką su šeima. Jei reikėtų pasiūlyti ir vietą, kur būtų galima skaniai pavalgyti, nusivesčiau jį į Laisvės alėjoje esančią legendinę spurginę.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado krepšinis? Ar iš karto jį pasirinkote, ar išbandėte ir kitas sporto šakas?

(Domanto Pipo, Rafaelio Achmedovo (delfi.lt) nuotr.)

– Matyt, kaip ir daugeliui vaikystėje, pirmos krepšinio pamokos buvo kieme, žaidžiant su draugais. Pamažu jis ėmė patikti, kiekvieną savaitę nepraleisdavome ir „Žalgirio“ Eurolygos rungtynių, o tai tik dar labiau sustiprino norą užsiimti šiuo sportu. Žiūrėdamas rungtynes kartu ir mokiausi – bandydavau atkartoti žaidėjų judesius ir metimus į kambaryje pakabintą krepšį.

Kurį laiką krepšinį derinau su muzika. Ketvirtoje klasėje lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu. Man neblogai sekėsi, baigiau pirmą muzikos mokyklos klasę puikiais pažymiais, tačiau širdis linko prie krepšinio. Tad po metų paprašiau mamos leidimo lankyti krepšinį ir ji sutiko. Iki šiol esu jai labai dėkingas, kad neprieštaravo mano pasirinkimui ir galėjau lankyti treniruotes Kauno sporto mokykloje.

– Ką pats patartumėte tėvams, norintiems, kad jų vaikas taptų krepšininku?

– Manau, vien tik tėvų noro neužtenka, vaikas taip pat turi to norėti. Įsitikinau, kad jei darai tai, kas patinka, kam jauti aistrą, tada ir atsiskleidžia talentas, galbūt aplanko sėkmė.

– Kuris krepšininkas vaikystėje buvo jūsų dievukas?

– Visi, kurie žaidė „Žalgiryje“ ar Lietuvos rinktinėje. Kai vykdavo rungtynės, daugiau niekas nerūpėdavo, net ir joms pasibaigus dar kelias dienas su draugais aptarinėdavome krepšininkų žaidimą.

– Ką jums reiškia žaisti „Žalgiryje“? Vaikystės svajonės išsipildymas ar pirma stotelė karjeros kelyje?

(Domanto Pipo, Rafaelio Achmedovo (delfi.lt) nuotr.)

– Žaisti „Žalgiryje“, be abejo, yra didžiausia svajonė. Kažkada apie tai net nedrįsau pagalvoti, o dabar esu komandos dalis ir labai tuo džiaugiuosi. Apie ateitį kalbėti sunku, gyvenime gali nutikti visko, yra nemažai žaidėjų, kurių karjera krepšinyje pasikeičia per dieną.

– Jums 25-eri, kaip save įsivaizdavote prieš dešimt metų? Ar esate ten, kur ir norėjote būti?

– Būdamas penkiolikos svajojau tapti profesionaliu krepšininku. Po truputį vis geriau sekėsi ir atrodė, kad toliau bus tik lengviau. Tuomet patekau į jaunių rinktinę ir pamačiau, kiek Lietuvoje norinčių žaisti krepšinį ir kokia milžiniška konkurencija. Džiaugiuosi, kad savo karjeros kelyje sutikau tinkamų žmonių, jie padėjo kopti karjeros laiptais. Jaučiuosi dėkingas visiems, ypač artimiesiems, kurių dėka esu toks, koks esu.

– Kuris krepšinio treneris jums paliko didžiausią įspūdį?

– Negaliu išskirti vieno, galiu tik pasidžiaugti, kad teko dirbti su daug gerų trenerių. Kiekvienas jų turėjo savo filosofiją, mąstymą, todėl suteikdavo naujos patirties.

– Esate vienas iš nedaugelio Lietuvos sportininkų, aktyviai bendraujančių su savo gerbėjais socialiniuose tinkluose. Ką tai duoda?

– Smagu, kad yra gerbėjų, kurie seka mano žaidimą, domisi, ką veikiu už aikštelės ribų. Man vienas malonumas su jais tuo pasidalyti, kartais pabendrauti ar nusifotografuoti. Suprantu šiuos žmones, nes ir man pačiam teko patirti tą patį.

E.Ulanovas džiaugiasi, jog yra „Žalgirio“ komandos dalis, – apie tai vaikystėje nedrįso nė pasvajoti.

– Tad koks jūs už aikštelės ribų? Kuo domitės, kaip leidžiate laisvalaikį?

– Laisvalaikis labai priklauso nuo rungtynių ir treniruočių tvarkaraščio. Jei būna rytinė ir vakarinė treniruotės, dieną miegu pietų miegą ir laikas prabėga labai greitai. Jei treniruotė būna viena, susitinku su artimaisiais, leidžiu laiką su jais arba tiesiog ilsiuosi namuose.

Domiuosi viskuo, kas susiję su sportu. Seku futbolo, krepšinio, teniso naujienas ir rezultatus. Vasarą nemažai ir pats žaidžiu, daugiausia futbolą, šiek tiek tenisą. Įgūdžius tobulinu ir žaisdamas kompiuterinius žaidimus.

– Kas per visą šį laiką – nuo berniuko, žaidžiančio krepšinį su draugais kieme, iki rinktinės kandidato – padėjo jums tobulėti?

– Pirmyn veda noras žaisti geriau nei anksčiau. Mano tikslas – nesustoti tobulėti, būti geresniam kiekvieną dieną.

– Ar turite sėkmę nešantį ritualą, tradiciją prieš rungtynes?

– Ritualų neturiu. Prieš bet kurias rungtynes stengiuosi nuteikti save kuo geriau. Tradicija galbūt tik viena – rungtynių dieną valgau makaronus su vištiena.

– Kalbant apie sportą, krepšinį, ar yra situacija, dėl kurios gailitės, manote, kad galėjote sužaisti geriau?

(Domanto Pipo, Rafaelio Achmedovo (delfi.lt) nuotr.)

– Anksčiau vis galvodavau, kad galėjau pasirodyti geriau, bet dabar dėl praeities nesigraužiu ir nemanau, kad verta. Mano nuomone, reikia stengtis dėl ateities, o praeitis tavęs nepakeis.

– Kokios jūsų įsimintiniausios rungtynės?

– Pirmosios „Žalgirio“ rungtynės Eurolygoje – išvykoje su Madrido „Real“. Neapsakomas jausmas ir nežmoniškas jaudulys matyti visus žmones, apie kuriuos kalbėjaisi su draugais, žavėjaisi jais. Tai sunku papasakoti ir neįmanoma atkartoti.

– Ar pavyks rasti laiko pailsėti šią vasarą, juk laukia rinktinės stovykla?

– Iki liepos atostogauju JAV, tiesa, ir čia leidžiu laiką aktyviai sportuodamas. Vasara yra geriausias laikas tobulėti, tad stengiuosi tai ir daryti. Su drauge ketiname pakeliauti, jei tik liks laiko, nuvyksime prie Didžiojo kanjono, būtų smagu apsilankyti Las Vegase ir San Fransiske.

Marcelio Prousto anketa

Marcelio Prousto anketa – žinomo rašytojo vardu pavadinti klausimai, populiari to meto pramoga. Sąsiuvinius su šiais klausimais bendraklasiai ir draugai duodavo pildyti vieni kitiems, iki šiol tai yra puiki priemonė pašnekovui geriau pažinti. Kelis klausimus iš M.Prousto anketos uždavėme ir Edgarui.