Užvėrusi praeities duris, atidarė restoraną

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• Aktualijos
• 2022.02.13 13:00

Verslas ne vien tik pinigams pavaldus, jam reikia ir didelės svajonės bei tokių pat pastangų – įsitikinusi prieš pusmetį Krekenavoje šeimos restoranėlį atidariusi Rasa Marozienė.

Sunkų gyvenimą už praeities durų palikusi krekenaviškė tiki, kad su trimis savo dukromis pagaliau surado laimę.

Alkoholis – tabu

Toli nuo miesto šurmulio, mažesniame miestelyje atidaryti restoraną retas išdrįstų. Tokiam iššūkiui pasiryžusi Rasa taip pat pripažįsta, kad dažnai idėjos sukurti ypatingą maisto ir gražios aplinkos oazę kaime išsigimsta į paprastą alaus barą.

Ir dėl to, anot jos, galima kaltinti alkoholį, kuris tokiose vietose per ilgesnį laiką vis labiau ima traukti kasdienio alaus bokalo ieškančius klientus. Šie palaipsniui visiškai išstumia kultūringus lankytojus.

Todėl R. Marozienė nuo pat savo verslo projekto pradžios laikosi griežtos išimties – jos restorane niekada nebus jokio alkoholio.

„Nenorime savo aplinkoje nereikalingo triukšmo, dirbtinių linksmybių“, – patikina naujai kepta verslininkė.

Ir ne tik tai kursto jos priešpriešą žalingiems įpročiams. Net penkiolika metų ji praleido santuokoje, kurioje svarbią vietą užėmė alkoholis. Jis galiausiai ir sužlugdė Rasos santykius su pirmuoju vyru.

„Pirma mano santuoka buvo nesėkminga – vyras pasirinko gėrimą. Vieną dieną mes su vaikais susirinkome daiktus ir susiradome kitą laimę“, – šypteli R. Marozienė.

Ji pati jau daug metų nėra nė ragavusi svaigalų.

Sugebėjusi uždaryti duris alkoholiu dvokusiai praeičiai ir su trimis dukterimis išeiti tiesiog kaip stovi, R. Marozienė sako ištraukusi laimingą bilietą ir dabar džiaugiasi gyvenimu. Asmeninio archyvo nuotr.

Išėjo kaip stovi

Gimė Rasa Kėdainių rajone, bet dar pradinėse klasėse atsikraustė į netolimą kraštą – Krekenavą. Čia baigė mokyklą, netrukus ir ištekėjo. Porai vos ne pamečiui gimė trys dukrelės. Bet viltis išsaugoti šeimą seko.

„Taip praėjo 15 metų. Kai jau tikrai nebegali daugiau kentėti ir nematai jokios vilties, kad žmogus pasikeis, reikia padėti tašką“, – prisimena Rasa.

Iš subyrėjusios santuokos jai liko vaikai ir daugiau nieko. Be pinigų, be turto ir namų ji su dukromis išėjo pas mamą, taip pat gyvenusią Krekenavoje.

Rasos buvusio sutuoktinio jau nėra tarp gyvųjų. Jį, pasak moters, nužudė tas pats gėrimas.

„Pirma mano santuoka buvo nesėkminga – vyras pasirinko gėrimą. Vieną dieną mes su vaikais susirinkome daiktus ir susiradome kitą laimę.“

R. Marozienė

„Šiandien man jau nebegaila, kad gyvenimas taip pasisuko. Po viso to man gana palankiai kortos krito. Dar Lietuvoje lito valiuta buvo, kai paėmusi paskolą nusipirkau butą. Atsirado antras vyras, jis mums labai daug padėjo ir tebepadeda“, – gerų žodžių antram sutuoktiniui Audručiui negaili 51-erių krekenaviškė.

Duonos, makaronų ir konditerijos gaminių gamintojos specialybę turinti R. Marozienę praeityje dirbo valgyklos vedėja, paskui perėjo į buhalterės pareigas. Pastarasis darbas jai nebuvo mielas, bet reikėjo pinigų šeimai.

O vieną dieną Rasa suprato, kad ne viską šiame gyvenime lemia geresnis uždarbis.

Sąmoningumo pamokos

„Skyrybos manęs iš karto nepakeitė, tai įvyko palaipsniui. Anksčiau mano mąstymas buvo tik plaukti pasroviui ir per daug negalvoti apie savirealizaciją, bet požiūris pasikeitė po sąmoningumo pamokų“, – teigia pašnekovė.

Prieš penkerius metus vidurinėlė, dabar jau 25-erių dukra Monika pakvietė mamą į festivalį, kuriame svečiai mokėsi gyventi čia ir dabar, bandė suprasti savo tikruosius poreikius.

Tada, pasak verslininkės, jai ir atsivėrė akys. Rasa kitaip ėmė matyti gyvenimo prasmę ir kokybę.

„Vieną dieną supratau, kad ne pinigai svarbiausi. Jei renkiesi, kas patinka, finansinė nauda savaime ateina“, – patikina R. Marozienė.

Prieš keletą metų ji su pussesere ėmėsi pagal užsakymus namuose gaminti tortus, užkandžius. Maisto ruoša Rasai patiko nuo vaikystės.

„Nuo mažens gaminau saldainius, kepiau sausainius. Dabar vaikai tikriausiai nebeturi tokių pomėgių“, – juokiasi verslininkė.

Kai jau ėmė trūkti erdvės pradėjus savarankišką verslą, moterys ėmė galvoti apie restoraną. R. Marozienei norėjosi turėti didelę virtuvę, kur plušėtų ir kitus džiugintų visa šeima.

Malūnininko name

Taip ir gimė Rasos restoranas „Laimė kartu“.

„Pavadinimas reiškia, kad tikriausia laimė ateina, kai būname drauge: aš su dukromis ir vyru, mūsų lankytojai su šeimomis čia ateina pietauti. Tiesa, iš pradžių pavadinimas buvo sugalvotas tik „Kartu“, bet paskui pabijojome būti suprasti kaip kartumo skonį siūlanti vieta“, – pasakoja verslininkė.

Skanėstams gaminti krekenaviškė pasirinko savo miestelį. Jo centre nusipirko 1936 m. statytą namą ir jame ėmė kurtis.

„Visos namo istorijos nežinau. Regis, jo pirmasis šeimininkas buvo malūnininkas, nes yra šalia nebeveikiantis ir išardytas vandens malūnas. Paskui tą namą nacionalizavo sovietai. Buvo čia ir fotoateljė, ir knygynas, dar ir man teko juose lankytis. Po to pastate buvo įrengti butai, juose gyveno žmonės. Bet nebūdami tikri savininkai, jie labai apleido visą pastatą“, – prisimena R. Marozienė.

Vėliau, anot jos, buvusio malūnininko paveldėtojai atsiėmė namą, leidę jo gyventojams pasilikti. Kol galiausiai visai nustekentas jis jau buvo bandomas parduoti už gana didelę kainą.

Kai nesulaukiant pirkėjų dėmesio kaina nukrito iki 15 tūkst. eurų, R. Marozienė istorinį pastatą ir nutvėrė.

Turėjusi drąsos miestelyje atidaryti išskirtinės virtuvės restoraną, kuriame nėra alkoholio, R. Marozienė (kairėje) jame sukasi su visa šeima – dukterimis ir sutuoktiniui. P. Židonio nuotr.

Sveiko maisto gerbėjos

Iš pradžių naujakurius džiugino tik tai, kad namas iš tokių pačių plytų kaip garsioji Krekenavos bazilika. O viduje reikėjo kapitalinio remonto.

„Visiškai kiaurą namą nusipirkome 2018 m. Teko ji daug remontuoti. Pirmą aukštą baigėme. Nėra čia kokio nors dizainerio kurto stiliaus, parinktų spalvų – viską darėme, kas patiems patiko. Profesionalų pagalbos prireikė tik iškabai. Dabar jau rengiame antrą aukštą“, – pasakoja Rasa.

Ji planuoja virš restorano atidaryti vyriausios dukros Martynos masažo saloną.

Atidarydama restoraną R. Marozienė dėl šios vietos neturėjo abejonių. Drąsos suteikė pradžia be konkurencijos. Tik vėliau Krekenavoje atsidarė dar viena greitojo maisto kavinė.

O Rasa pasirinko vegetarišką kryptį. Anot jos, tokį sprendimą lėmė vidurinėlė dukra Monika, kuri jau nuo mokyklos vegetarė ir kurį laiką buvo veganė. Tokių mitybos principų, pasak mamos, ji ėmėsi perskaičiusi daug informacijos apie gyvulinio maisto įtaką žmogaus sveikatai.

„Šiais metais ir aš pabandžiau vegetarišką virtuvę. Socialiniame tinkle priėmiau iššūkį ištverti 22 dienas be jokio gyvulinės kilmės produkto. Nepasakyčiau, kad kentėjau, tad iki šiol dar vis ir toliau laikausi vegetarizmo“, – prisipažįsta R. Marozienė.

Kūno svorio, anot jos, toks išbandymas smarkiai nepakeitė. Bet, pasak moters, suteikė organizmui lengvumo, energijos. Tiesa, šios Rasai esą niekad ir taip netrūksta.

irmojoje santuokoje daug skausmo patyrusi Rasa dėkingam savo antrajam vyrui Audručiui – jos pagalbininkui ir ramsčiui. Asmeninio archyvo nuotr.

Žinios iš Anglijos

Tokios pat aktyvios ir R. Marozienės dukros. 25-erių Monika, baigusi mokyklą, galvojo apie lietuvių kalbos studijas, bet galiausiai pasuko į Angliją, kur nusprendė kolegijoje studijuoti maisto gamybos mokslus, paskui ir universitete. Metus kaip konditerė praktikavosi Airijoje.

Mama spėja, kad jos pačios pavyzdys paskatino dukrą rinktis tokią kryptį.

„Jaunimas visada turi įdomių idėjų. Monika nemažai naujų žinių atsivežė iš užsienio“, – teigia daržoves savo restorano virtuvėje glėbiais naudojanti virėja.

Su visomis trimis dukromis restorane dirbanti Rasa lankytojų sulaukia ir iš savo krašto, ir iš gerokai toliau. Ateina ir pačios Krekenavos gyventojai, dirbantys seniūnijoje, kitose įstaigose.

Pirmaisiais mėnesiais lankytojai buvo labai aktyvūs. Paskui klientų srautai apmažėjo. Šeimininkė viliasi, jog dėl šaltojo metų laiko.

Darbo visai šeimai

„Mes čia kas dieną būname: ar atsidarę, ar užsidarę. Tenka ilgai padirbėti, kitą kartą ir pavargsti. O nuovargis versle nėra geras dalykas, ima stigti kūrybingumo, fantazijos“, – pastebi krekenaviškė.

Ji pati su Monika pluša restorano virtuvėje. Dukros Martyna ir jaunėlė 23-ejų Mantvilė priima svečius prie baro.

Mažoji šeimos atžala klientams kartais dar ir padainuoja. Mergina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja muzikos terapijos magistrantūros mokslus.

„Mantvilė kuria dainas, jas pati atlieka. Yra gana sėkmingai dalyvavusi garsiame televizijos projekte“, – džiaugiasi mama.

Neišsiskiria iš darbščių moterų kolektyvo ir Rasos vyras. Jis dirba autobuso vairuotoju, bet stengiasi, kad žmonai versle nieko netrūktų.

„Jis labai remia mus. Nuperka įrangos, indų restoranui, atlieka remonto darbus. Net indų ateina plauti, kai turi laiko – aišku, čia tereikia viską sudėti į indaplovę“, – priduria sutuoktinė.

Vyras nuolat stebi skelbimus, važinėja į sendaikčių turgus, ieškodamas kažko mielo ir naudingo. Rasa džiaugiasi daiktais iš antrų rankų, nes taip ne tik pigiau, bet ir mažina vartojimą pasaulyje.

„Jau kartais prašome tų puodų daugiau nebepirkti. Visko užtenka“, – juokiasi žmona.

Rūta ir dukra Monika – geriausios draugės: kartu ir dirba, ir pramogauja. P. Židonio nuotr.

Svarbiausia – nepritrūkti energijos

Svarbiausia, anot Rasos, kad tik energijos nepritrūktų. Todėl ji randa laiko ir pomėgiams. Su dukromis kartais vis dar važiuoja į ugdymo stovyklas, mokosi asmenybės tobulėjimo paslapčių. Rasa labai mėgsta slidinėti.

„Labai sunku iš galvos išstumti restoraną. Vis galvoji, ar visko užtenka, ar reikia ko užsakyti“, – pripažįsta R. Marozienė, nelaikanti savęs itin verslia.

„Aišku, kai užsidirbi, tai džiugu. Kainos juk auga, reikia mokėti už elektrą, vandenį – negali vien tik svajoti“, – atsidūsta Rasa.

• Sekundė
• Ingrida NAGROCKIENĖ
• #Gyvenimas
• #Krekenava
• #savaitgalio tema
• #svajonė
• #Verslas