-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tam lėšų Savivaldybė rengiasi prašyti valstybės.
Užtvankos statytojai mena, jog daugiau nei prieš keturis dešimtmečius užtvenkiant marias netrūko rezonansinių skandalų. Miestui ir rajonui susipykus, po marių vandeniu atsidūrė transformatorinė ir Dembava liko be elektros.
O šįmet planuotam remontuoti Nemuno gatvės tiltui teks palaukti geresnių laikų – jam lėšų valstybės kišenėje neatsirado.
Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo pavaduotojo Dariaus Linkono teigimu, Nemuno gatvės tilto remontui prašyta dalies finansavimo – apie milijono eurų. Sulaukusi neigiamo atsakymo, Savivaldybė laimę bandys kitąmet.
Pinigų iš valstybės bus prašoma ir J. Biliūno gatvės tilto bei užtvankos kapitaliniam remontui.
„Rajonas mane perdavė prokuratūrai. Prokuratūra nusikaltimo sudėties nenustatė, mat prieš tvenkinio užpildymą vandeniu visi apie tai buvo informuoti.“
A. Šlivinskas
Pasak D. Linkono, iš visų miesto tiltų prasčiausia esančių J. Biliūno ir Nemuno gatvėse būklė.
„J. Biliūno gatvės tilto būklė prastesnė nei Nemuno gatvės, bet remontuoti reikia abu tiltus, abiejų prasta situacija“, – teigia vedėjo pavaduotojas.
Jei ir kitais metais Savivaldybei nepavyktų gauti finansavimo tiltams remontuoti, gali būti svarstoma darbus pradėti savomis lėšomis.
Savivaldybė jau turi ir Respublikos gatvės tilto rekonstrukcijos projektą, bet iš kur gautų lėšų jo remontui, kol kas nežinoma. Šis tiltas – trečias tvarkymo eilėje, o ketvirtas – vadinamasis Savitiškio gatvės. Šiemet pastarojo tilto remonto projekto dar net neplanuojama užsakyti.
Dabar remontui ruošiami J. Biliūno gatvės užtvanka su tiltu baigta statyti 1979 metais ir sukėlė nemenką ginčą tarp miesto ir rajono. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Realiausią galimybę sulaukti remonto turintis J. Biliūno gatvės tiltas kadaise buvo moderniausias Panevėžyje. Užtvanka su tiltu baigta statyti 1979 metais. Tuomet užtvenktos 85 ha marios, kurių tūris siekia net apie 2 mln. kubinių metrų vandens. Buvo numatyta, kad vanduo techniniams reikalams bus skirtas šiaurės rytų pramoninio rajono įmonėms – visų pirma „Ekranui“. Pastatyti mieste užtvanką buvo ilgamečio Vykdomojo komiteto pirmininko Broniaus Kačkaus idėja. Jo teigimu, svarbiausias tikslas buvo aprūpinti vandeniu „Ekrano“ gamyklą. Pasak B. Kačkaus, Sovietų Sąjungos elektroninės pramonės ministras Aleksandras Šochinas dažnai lankydavosi Panevėžyje ir mėgo šį miestą. Jis priekaištavo, kad miestas brangiai „Ekranui“ parduoda vandenį, kurį gamykla naudojo įrenginiams šaldyti. Tad B. Kačkus pasiūlė šalia gamyklos statyti užtvanką ir perpumpavimo stotį. Pasak jo, pats ilgą laiką dirbo Cukraus fabrike, kuris naudojo daug upės vandens.
„Turėjau labai gerą patirtį, kaip tuo naudotasi“, – sako buvęs miesto vadovas.
Jo teigimu, tuo metu užtvanka prie Cukraus fabriko buvo medinė ir arčiau nei dabartinė gelžbetoninė, esanti Savitiškio gatvėje.
„Pamenu, bijojome, kad jos nenuneštų potvyniai, tai pavasarį prieš ledonešį kviesdavo kareivius, kad išsprogdintų ledus“, – apie patirtį Cukraus fabrike pasakoja B. Kačkus.
Bronius Kačkus. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Užtvankos „Ekrano“ pašonėje statyba, pasak B. Kačkaus, nebuvo lengva, ypač sudėtinga buvo sklendžių, kurios uždaro vandenį, gamyba. Tam reikėjo gauti tinkamo plieno. Ten, kur dabar plyti marių vanduo, buvo krūmais apaugęs laukas, bet gyvenamųjų namų šioje vietoje nebuvo.
Pastačius modernią užtvanką J. Biliūno gatvėje ir šalia „Ekrano“ gamyklos atsiradus išvaizdžiam telkiniui, vanduo įmonei nekainavo. Be to, netgi buvo geresnės kokybės nei geriamasis.
„Tuo laiku iš vandentiekio bėgo kietas vanduo – dar nebuvo valymo stoties – ir užnešdavo šaldymo įrenginių paviršius. Tad reikėdavo juos valyti“, – pasakoja B. Kačkus.
Anot jo, marios galėjo būti ir mažesnės, nes gamyklai nereikėjo tiek vandens, tačiau galvota ir apie telkinį panevėžiečių poilsiui. Be to, tuomet apskaičiuota, kad ši vieta būtų tinkama ir irklavimo sportui, tik anuomet šita idėja nebuvo įgyvendinta.
Kartu su užtvanka statytas ir J. Biliūno gatvės tiltas. Taip padarytas apvažiavimas aplink miestą.
B. Kačkaus nuomone, abu objektus, tarnaujančius jau daugiau nei keturis dešimtmečius, tikrai metas tvarkyti. Per tiek laiko dalis mechanizmų ir konstrukcijų nusidėvėjo.
I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Buvęs vykdomojo komiteto kapitalinės statybos skyriaus viršininkas Algimantas Šlivinskas pamena, kad objektas buvo įdomus visų pirma dėl savo unikalumo. Tokio statinio anais laikais būta nestandartinio. Pasak A. Šlivinsko, anuomet užtvankos nebuvo galima statyti – Maskva tokio dalyko būtų neleidusi. Tad statinys įvardytas kaip priešgaisrinis tvenkinys. Skydus ir kitas dalis gamino tuometė miesto Autokompresorių gamykla. Statybos darbus atliko Panevėžio melioracijos statybos valdyba. Darbai, kiek pamena A. Šlivinskas, kainavo 1,4 mln. rublių. O pats tiltas buvo statomas iš kitų lėšų ir jį rentė Kelių statybos valdyba Nr. 5.
A. Šlivinsko teigimu, per tokias statybas neapsieita ir be įvairių istorijų. Jis gavo komandą paleisti vandenį – reikėjo pripildyti tvenkinį. Tai turėjo būti atliekama savaitgalį, kai gamykla naudojo mažiau vandens. Tačiau miesto ir rajono partijos komitetai nesutarė ir rajonui nesutikus iškeldinti transformatorinės, pildant tvenkinį, ją užsėmė.
Dėl to šiltnamiai Dembavoje negavo elektros, pradėjo leipti daržovės.
„Rajonas mane perdavė prokuratūrai. Prokuratūra nusikaltimo sudėties nenustatė, mat prieš tvenkinio užpildymą vandeniu visi apie tai buvo informuoti“, – pasakoja A. Šlivinskas.
Prie suformuotų marių atsirado ir paplūdimys, jam smėlį sunkvežimiai gabeno žiemą per ledą – toks privažiavimas buvo patogesnis.
