Užhipnotizuotas knygų

Užhipnotizuotas knygų

Nereikalingų knygų nebūna – tuo įsitikinęs panevėžietis Jonas Valonis. Elegantiškąjį Paryžių net ir šiame technologijų amžiuje sunku įsivaizduoti be Senos pakrantėje tingiai kėdėse įsitaisiusių knygų pirkėjų ir pardavėjų, dar vadinamų bukinistais. Perskaitytų knygų knygynėlio įkūrėjas Jonas neabejoja, kad ir Lietuvoje tokios knygos turi ateitį.

Knyga – vertybė

Išgirdus žodį bukinistas, galvoje iš karto galvą šmėkšteli mintis apie filmus, kuriuose akiniuoti bibliotekininkai ir archeologai gelbėja pasaulį. Ar ir bukinistai daro tą patį? Panašiai, tačiau jie gelbėja ne pasaulį, o knygas.

Elegantiškąjį Paryžių net ir šiais laikais sunku įsivaizduoti be Senos pakrantėje tingiai kėdėse įsitaisiusių knygų pirkėjų ir pardavėjų, dar vadinamų bukinistais. Autentiškose jų dėžėse – knygos, plakatai, suvenyrai. Atidarius dėžes, jos tampa prekystaliu.

Panevėžietis Jonas Valonis knygų mylėtojams sukūrė erdvę Vilniuje – neįprastą knygyną „Mint Vinetu“.

Sąvoka „bukinistas“ kilusi iš Prancūzijos ir reiškia žmogų, kuris superka ir vėliau parduoda senas knygas. Pas bukinistą galite rasti įvairiausių knygų: ir pirktų prieš kelias savaites, ir prieš dvidešimt metų. Pasak Jono, knygynų, kuriuose parduodamos perskaitytos knygos, tikslas – atskirti knygą nuo kitų išmetamų daiktų. „Knyga juk yra vertybė“, – įsitikinęs J. Valonis.

Sujungė kavą ir knygą

Didžiausias Jono noras buvo sukurti erdvę, kur žmonės galėtų priduoti jau perskaitytas, pabodusias ar tiesiog vietos namuose ir širdyse neradusias knygas. Ne mažiau J. Valonį į priekį vedė ir noras įkurti vietą, kurioje knygų mylėtojai galėtų susiburti, bendrauti, dalytis patirtimi. Su tokia idėja prieš dešimt metų Jonas buvo inovatorius – tuomet tokių vietų kaip „Mint Vinetu“ beveik nebuvo. Pasak bukinisto, knygyno pavadinimas tarsi sulipo organiškai. Vinetu sibolizuoja seną knygą, o „mint“ – angliškai „mėta“ – arbatą.

Perskaitytų knygų knygyno koncepcija, pasak J. Valonio, atėjo labai natūraliai. Tiesiog norėjosi išspręsti klausimą, kur dėti žmonėms nebereikalingas, namuose nebetelpančias knygas.

„Tuo metu Vilniuje jau buvo keli skaitytų knygų knygynai, bet mūsų koncepcija iki šiol tokia išlikusi vienintelė. Čia susijungia kava ir knyga, renginiai, puoselėjame knygų kultūrą ir kultūrą apskritai“, – pasakoja Jonas.

Jo knygyne galima ne tik parduoti nebeskaitomas knygas, bet ir jas pačiam įsigyti. Bukinistas iš gyventojų priima visas knygas, bet ne už visas gali sumokėti. Tiesa, vietą randa visoms, mat, pasak J. Valonio, žmonės pastaruoju metu knygas mėgsta panaudoti kaip dekoracijas, interjero detales.

„Skatiname knygas perleisti kitiems, o ne išmesti“, – sako Jonas.

Jo knygyne yra ir labai įdomus stendas, kuriame sukabinti ir įvairiausi radiniai iš knygų.

„Ko tik jose nerandame! Kaip skirtukus žmonės naudoja keisčiausius dalykus. Randame ir atvirukų, ir nuotraukų, ir meilės laiškų, ir tualetinio popieriaus ar iškvėpintų servetėlių. Tie radiniai apie buvusius knygų savininkus gali daug papasakoti. Įdomesnius pakabiname“, – šypsosi J. Valonis.

Kartą į knygyną atėjusi mergina pamatė stende savo mamos jaunystės nuotrauką ir labai nustebo – jos mama gyvena Klaipėdoje, o knyga kažkokiu būdu pasiekė net Vilnių.

Knygos hipnotizuoja

Paklaustas, kas yra tie senųjų knygų mylėtojai, Jonas sako, jog nupiešti vieną paveikslą būtų labai sunku – juk skaitymo malonumą atranda nuo mažiausiųjų iki garbaus amžiaus senjorų.

Daugelį knygyno lankytojų J. Valonis jau pažįsta, žino, ko jie ieško, ką mėgsta. Pavyzdžiui, viena moteris čia apsilanko bent du tris kartus per savaitę. Kaskart vaikšto ir žiūrinėja į knygas, skrupulingai išdėliotas lentynose. Staiga sustoja ir stovi tarsi įbesta apie 15–20 minučių.

„Pirmiausia pagalvojau, kad jai kažkas atsitiko. Apsimetu, kad tvarkau lentynas, o išties akies kampu stebiu jos veidą. Akys atmerktos, mirksi, lyg ir beveik šypsosi, veidas sveikai paraudęs. Tiesiog žiūri į lentyną. Knygos hipnotizuoja. Dabar nebekreipiu dėmesio į jos tokią reakciją“, – pasakoja bukinistas.

Nesėkmės veda į priekį

Pasak J. Valonio, žmonės knygyne ieško pačios įvairiausios literatūros – populiarūs tiek garsių šiuolaikinių rašytojų kūriniai, tiek mažiau žinomi filosofijos ar psichologijos darbai.

Per dieną čia pasikeičia apie 200 knygų. Iš viso knygyne jų yra apie 10 tūkst. – nuo ką tik išleistų iki mūsų laikus pasiekusių dar iš 19 amžiaus. J. Valonis tikina, jog kartais žmonės parduoti atneša tokių perskaitytų knygų, kurios yra tiesiog graibstomos – jų gali nelikti vos per penkias minutes.

„Vertinga knyga yra skaitoma knyga. O vertingiausios tos, kurios yra kiekvieno žmogaus lentynose.“

J. Valonis

J. Valonis nė neabejoja, jog perskaitytų, nenaujų knygų knygynėliai ir Lietuvoje turi perspektyvą. Juk ir jo paties idėja, virtusi apčiuopiamu kūnu, jau atšventė dešimtmetį. Jonas išduoda paslaptį, kaip „Mint Vinetu“ pavyksta būti mažiems tarp didelių ir dargi taip drąsiai rodyti kryptį.

„Reikia būti inovatoriumi savo srityje norint joje išsilaikyti ir surasti daugiau vietos sau. Ir čia viskas pasiekiama tik sunkiu darbu“, – sako knygų gelbėtojas.

Jonas neslepia, jog kelio pradžioje ir jam nepavyko išvengti tam tikrų nesėkmių, netikėtumų ar net nusivylimų. Tačiau tai netapo kliūtimi drąsiai svajoti ir veikti. Atvirkščiai, visos pamokos davė neįkainojamos patirties. „Tai ir turi daryti nesėkmės, bet tampytis jas iš paskos tikrai nėra prasmės“, – sako Jonas.

Vertybės – žmonių lentynose

Anot Jono, nuo senų laikų žmonės su knyga kuria savitą ryšį. Ir kiekvieno kasdienybėje ji užima skirtingą vietą.

„Knyga yra fundamentalu. Savitas ryšys? Žinoma, jis yra. Bet turbūt klausiate, ar knygos skaitymas mąžta, ar didėja? Na, kuo sąmoningesnis žmogus, tuo labiau jis rinksis tai, kas išlieka per amžius“, – neabejoja J. Valonis.

Ar nuolat skubėdami, lėkdami galime pajusti tą ryšį su knyga, kalba, žodžiu? Jonas įsitikinęs, jog jis turi būti kuriamas savarankiškai. O viskas priklauso nuo to, kokią dalį laiko mes skiriame.

„Niekas nepaims ir neįbruks knygos į rankas. Skaitymas ir mokėjimas skaityti yra dovana. To nesupratęs visada liksi užribyje. Jau nekalbu apie kalbą, žodį. Paklausykite gražiai, taisyklingai kalbančio žmogaus – kaip viskas švaru ir aišku, kokia blaivi jo sąmonė ir akys! Kas nenorėtų toks būti? Tai pasirinkimas, tad nesuklyskite“, – sako Jonas

Anot J. Valonio, kurgi slypi tikroji knygos vertė ir kokia ji galėtų būti, įvardyti labai sunku.

„Vertinga knyga yra skaitoma knyga. O vertingiausios tos, kurios yra kiekvieno žmogaus lentynose“, – sako bukinistas.

Vien tam, kad rašytų eilėraščius

Perskaitytų knygų knygyno įkūrimas nebuvo atsitiktinis J. Valonio žingsnis. Meilė knygoms, literatūrai, kalbai jį lydėjo nuo mažų dienų.

„Skaičiau visada, kiek save menu. Jokio lūžio nebuvo. Vaikystėje pasakas, paauglystėje nuotykinę literatūrą. Praėjus keletui metų po mokyklos baigimo atradau ir privalomos literatūros knygas, kurių mokykloje vengiau. Ne tas galvoje tada buvo“, – dabar šypsosi bukinistas.

Kalba, anot Jono, irgi visada domino. Neatsitiktinai pasirinko studijuoti anglų filologiją. Tačiau studijų nebaigęs pradėjo dirbti tuometinėje Panevėžio televizijoje. Vėliau ir vietos laikraščio „Panevėžio balsas“ redakcijoje.

„Rašyti norėjau visada. Kartais rašydamas straipsnius kurdavau ir eilėraščius“, – prisimena J. Valonis.

Bene pirmuosius savo eilėraščius išdrįso parodyti tuo metu redakcijoje dirbusiai šviesaus atminimo Panevėžio poetei Elenai Mezginaitei.

Tad ir dabar, be to, jog plačiai skleidžia meilę knygoms, J. Valonis dar ir pats kuria eiles. Paklaustas, koks yra jo ir kūrybos santykis, Jonas tik šypteli: „Atsakysiu Aido Marčėno eilėmis: „Ir jei veikia gyvenime ką nors naudingo, tai vien tam, kad rašytų eilėraščius.“

Jonas sako, jog labai džiaugiasi, kad turėjo galimybę augti Panevėžyje. Su šypsena veide prisimena laiką praleistą dabartinėje Juozo Miltinio gimnazijoje, kurią baigė, Ramygalos gatvės daugiabutį, kuriame gyveno, Molainius.

Tačiau jam visada įspūdį darydavo panevėžiečiai kažką aktyviai veikiantys kitur, matomi ir girdimi, kalbantys savo darbais. J. Valonis tiki, jog kažkam ir jo asmeninė patirtis bei istorija gali būti paspirtis imtis veikti.

Panevėžyje gyvena Jono mama, tad šis karts nuo karto grįžta jos aplankyti į savo gimtąjį miestą. „Tiesą sakant, dabar esu pasaulio pilietis, bet tikrai neužmiršęs iš kur esu kilęs“, – sako J. Valonis.

Galerija

Komentarai

  • Pijokas: Kas tie eilerasciai?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų