Panevėžietei Vidai Kulikauskienei esperanto kalba – ne tik didžiausias pomėgis, bet ir gyvenimo būdas. Su šia kalba moteris apkeliavo daugybę šalių. P. Židonio nuotr.

Už vilties kalbą – bilietas į Sibirą

Panevėžietė programuotoja Vida Kulikauskienė turi sūnėnų ir dukterėčių visame pasaulyje. Tik tokia giminystė kilusi ne iš kraujo, o kitokio ryšio – esperanto kalbos. Stalino režimo laikyta šnipų kalba šiandien toli gražu nėra mirusi, kaip dažnam gali atrodyti.

Vaikystėje namų bibliotekoje rastas mažas esperanto žodynas panevėžietei Vidai Kulikauskienei tebuvo smagus žaidimas su nauja kalba. Dabar jai tai gyvenimo būdas, leidžiantis keliauti ir rasti draugų visame pasaulyje.

Dar pirmam amžiuje prieš Kristaus gimimą romėnų rašytojas Publijus Siras sakė, kad kalba – sielos veidrodis.

„Tas, kuris tikisi“ – taip pažodžiui į lietuvių kalbą galima išversti žodį „esperanto“. Ja kalbantieji tvirtina nešantys viltį ir taiką pasaulyje.

„Anglų kalba – komercijos, esperanto – draugų kalba“, – dar priduria beveik tris dešimtmečius gyvuojančio Panevėžio esperantininkų klubo „Revo“ vadovė V. Kulikauskienė.

Bendrovės „Panevėžio energija“ 56-erių programuotoja šia plačiausiai pasaulyje vartojama dirbtine kalba susidomėjo nuo vaikystės.

Iš Naujamiesčio kilusi pašnekovė prisimena, kaip dar būdama 12–13 metų tarp tėvo knygų aptiko seną, žalios spalvos, nedidelį esperanto kalbos žodynėlį. Jį, gerokai apsitrynusį, Vida saugo iki šiol kaip brangų prisiminimą, nuo kurio prasidėjo jos didžiausias gyvenimo pomėgis.

„Mano teta kalbėjo esperantiškai, tėtis kažkiek mokėjo. Jis nebuvo koks nors mokytojas, tik kaimo elektrikas, bet labai apsiskaitęs žmogus, turėjo daugybę visokiausių knygų“, – pasakoja V. Kulikauskienė.

V. Kulikauskienė nuo 2013 metų vadovauja 30 esperantininkų vienijančiam Panevėžio klubui „Revo“. P. Židonio nuotr.

Paprasčiau nebūna

Vaikystėje išmokti pirmieji esperantiški žodžiai Vidai buvo daugiau smagus žaidimas. Tėtis parodė, kaip paprasta naują kalbą mokytis, ir dukra greitai susidomėjo įdomiu užsiėmimu.

„Ši kalba tuo ir yra išskirtinė, kad ją išmokti labai paprasta. Tėra vos 16 taisyklių ir jokių išimčių. Gramatikai perprasti užtenka trijų mėnesių ir žmogus pradeda kalbėti. Aišku, kaip ir kiekvienoje kalboje dar reikia sukaupti žodžių bagažą, bet kiek mums jo reikia įprastam bendravimui“, – sako V. Kulikauskienė ir vieną paskui kitą ima berti žodžius esperanto kalba.

„Laikraštis“ – „gazeto“, „sekundė“ – „sekundo“, „žurnalistas“ – „ĵurnalisto“ ir t. t.

„Visi būdvardžiai esperanto kalba baigiasi galūne „-a“, visi daiktavardžiai – „-o“. Jei norime vartoti moterišką giminę, prie žodžio pridedame „-ino“: „gaidys“ – „koko“, „višta“ – „kokino“, „jautis“ – „bovo“, karvė „bovino“, – vardija pašnekovė.

Netgi žodis „moteris“ padarytas iš „vyro“ ir esperantiškai skamba „virino“. Šiuolaikiniame pasaulyje tokia daryba galėtų būtų palaikyta ir diskriminacine, tačiau kalba kurta juk XIX a. pabaigoje.

Ją išgalvojo ir, kaip sako Vida, labai logiškai sudėliojo Lenkijoje gyvenęs litvakas Liudvikas Lazaras Zamenhofas. Šis akių gydytojas jau nuo dešimties metų svajojo sukurti kalbą, kuria susikalbėtų viso pasaulio žmonės.

Tuo metu buvo pati panašių idėjų karštligė – dirbtinai kalbas kūrė daugybė ne tik lingvistų, bet ir kitų profesijų atstovų.

„L. L. Zamenhofas buvo žydas, jis matė savo aplinkoje daug kitataučių, kurie negalėjo susikalbėti skirtingomis kalbomis. Taip mažo berniuko galvoje gimė mintis sukurti bendrą kalbą. Būdamas mokinys, jis ėmėsi šio darbo ir kūrė pirmuosius esperanto žodžius, darybos metodiką“, – apie dirbtinės kalbos kilmę pasakoja panevėžietė.

Iš visų po truputį

Nematydamas perspektyvų sūnui ateityje išgyventi iš kalbos mokslų, L. L. Zamenhofo tėvas privertė jį pirmiausia baigti mediciną ir slapta sudegino sūnaus pirmuosius užrašus kuriant esperanto kalbą.

Pastarasis, tapęs akių gydytoju, savo projektą turėjo ruošti iš naujo. Naujai kalbai kūrėjas pavadinimą davė pagal savo slapyvardį – Dr. Esperanto.

„Gal ir gerai, kad tėvas sudegino tuos vaikiškus sąsiuvinius, nes brandus L. L. Zamenhofas jau kitaip matė šį darbą ir galėjo sukurti dar geresnę bei paprastesnę kalbą. Jis pirmąją esperanto kalbos knygą „Unua Libro“ („Pirmoji knyga“) išspausdino 1887-aisiais, po maždaug 10 metų trukusio triūso“, – priduria V. Kulikauskienė.

Esperanto kalba sudėta iš įvairiausių Europos kalbų. Joje kažką savo gali rasti tiek lietuvis, tiek ispanas, tiek prancūzas, tiek ir kitų šalių gyventojai.

Kartą Vida su bičiuliu iš Vokietijos pabandė atlikti eksperimentą ir surinko iš esperanto kalbos žodžius, skambančius lygiai taip pat, kaip ir lietuvių ar vokiečių kalbose. Joms pavyko rasti daug bendro tarp jų gimtosios ir dirbtinės šnekų.

„Labai paprastos, protingos sandaros žodžiai. Užtenka nors kiek matematinės logikos ir viską netrukus perpranti. Nėra griežtos sakinio tvarkos. Šią kalbą mokantis natūraliai tam atsiveria gebėjimai“, – aiškina esperantininkė.

Jos nuomone, kitokios, savos kalbos kūrimas glūdi tikriausiai kiekvieno žmogaus viduje. Dažnas vaikas vaikystėje pabando su draugais susigalvoti slaptą bendravimo būdą, kurio niekas kitas nesuprastų.

Programuotoja įmonėje dirbanti esperantininkė nemėgsta laiko leisti tuščiai – ji išmoko tapyti. P. Židonio nuotr.

Šnipų kalba

Į Panevėžį esperanto kalba, pasak Vidos, atėjo su žydais tarpukariu, apie 1923 metus. Ja daugiausia čia ir kalbėjo šios tautos atstovai, paskui prisijungė inteligentai ir kiti smalsuoliai.

Tačiau atėjus sovietmečiui, esperanto kalba buvo uždrausta. Stalino režimas ją laikė šnipų bendravimo priemone.

„O kaip kitaip buvo galima vertinti kalbą, kurios nesupranti, bet kiti ja bendrauja su visu pasauliu? Už esperanto kalbą žmonės būdavo net į Sibirą tremiami“, – pasakoja V. Kulikauskienė.

Tačiau iš tiesų L. L. Zamenhofo sukurtos kalbos tikslas buvo kilnus – tiesiog suprasti vieniems kitus ir bendrauti. Apie tai, kad ši bendruomenė taiki, liudija ir jos speciali vėliava su balta ir žalia spalvomis, šone – žalia žvaigždė.

„Penkiakampė žvaigždė simbolizuoja penkis pasaulio žemynus. Visuose juose esperanto kalba labai plačiai išplitusi. Tiesa, aš dažnai girdžiu klausimą: „Ar ši dirbtinė kalba dar gyva?“ – šypteli panevėžietė, patikindama, kad esperantininkų labai daug ir jų vis daugėja.

Tikslaus jų skaičiaus, pasak V. Kulikauskienės, niekas nesuskaičiuotų. Mat vieni ją išmoksta ir nenaudoja, kiti, priešingai – labai aktyviai pasitelkia bendraudami tiek gyvai, tiek internetu per socialinius tinklus.

Pusšimtis šalių, tūkstančiai dalyvių

Panevėžio esperantininkų klubas dabar vienija trisdešimt narių. Didžioji dalis jų į draugijos susitikimus renkasi jau daug metų. Vida jiems vadovauja nuo 2013-ųjų.

„Mes truputį keistuoliai. Mus vienija ne tik kalba, bet ir bendrumo ryšys, išskirtinumas. Tai ne tik pomėgis – tai gyvenimo būdas“, – tvirtina V. Kulikauskienė.

Nuo pat 1905 m. skirtingose pasaulio valstybėse kiekvienais metais rengiami pasauliniai esperanto kongresai. Juos sustabdęs buvo tik I bei II pasauliniai karai, o dabar – COVID-19 pandemija.

„Į pasaulinius esperantininkų kongresus susirenka 3000–4000 žmonių iš 50–60 skirtingų šalių. Mes ten bendraujame, klausomės paskaitų, vykstame į ekskursijas. Šią vasarą, deja, pasaulinis kongresas atšauktas, taip pat neįvyko toks pat renginys tarp Baltijos šalių“, – pasakoja Panevėžio esperantininkų vedlė.

Savam mieste ji prieš dvejus metus buvo surengusi kaimyninių šalių esperanto kalbos mylėtojų susitikimą. Dalyvavo keli šimtai svečių iš 20-ies valstybių ir visi lengvai susikalbėjo tarpusavyje.

„Kiekvienais metais, mėnesiais ir net savaitėmis vyksta kažkokie mūsų pasaulinės bendruomenės renginiai. Bendrauja ištisos esperantininkų bendruomenės – renkasi šią kalbą mokantys medikai, mokslininkai, žurnalistai, tikintieji. Dėl pandemijos jie dabar organizuojami virtualiai. Taip šiemet jau apsilankiau daugelyje kitų kraštų“, – juokiasi net vidury nakties į internetinius susitikimus kokioje nors Australijoje keliaujanti panevėžietė.

V. Kulikauskienė sako, kad draugų esperantininkų neturi tik Antarktidoje. P. Židonio nuotr.

Kitokios atostogos

Bet ir gyvai V. Kulikauskienė su esperanto kalba jau išmaišė visą Europą, o draugų džiaugiasi turinti visame pasaulyje.

„Pažįstamų nėra tik Antarktidoje“, – šypsosi panevėžietė.

Mokant esperanto kalbą keliauti, anot Vidos, paprasčiau ir pigiau. Esperantininkai vieni kitiems padeda.

„Mano visos atostogos būna esperantiškos – baigiu darbus, susiplanuoju ir pirmyn. Keliauju už savo lėšas, bet 200–300 eurų užtenka, pavyzdžiui, savaitę praleisti Slovakijoje. Jei čia vyksta kongresas, jo organizatoriai suteikia pigią nakvynę, maitinimą, kartais išvykas, ekskursijas. Ir pasitobulini, ir pakeliauji“, – džiaugiasi V. Kulikauskienė.

Tokie pat, anot jos, ir Panevėžio esperantininkų klubo nariai. Yra senjorė, kuri visus metus taupo pensijos pinigus, kad paskui galėtų dalyvauti kongresuose.

Dauguma šios bendruomenės narių pasaulyje dalyvauja projekte, į kurį registruojasi esperantininkai, galintys sutikti ir pas save priimti tokius pačius svečius iš užsienio. Pastarieji iš šeimininkų gauna nakvynę, maitinimą, ekskursijų.

Programoje dalyvauja ir pati Vida.

Ji stebėjo, kaip iš Brazilijos esperantininkų asociacijos siųstas vaikinas mėnesį nemokamai keliavo po Europą su čia surastais naujais draugai.

„Brazilijoje apskritai dabar labai populiarėja esperanto kalba. Brazilai labai nemėgsta anglų kalbos ir uoliai ėmė mokytis esperanto, ypač jaunimas. Matau smagią tendenciją, kad šią kalbą atranda vis daugiau jaunų žmonių visame pasaulyje“, – sako Vida.

Sūnėnas vyresnis už tetą

V. Kulikauskienė užaugino dukrą Dovilę ir sūnų Saulių. Jis į mamos pomėgį net žiūrėti nenorėjo – jam užteko anglų kalbos ir dabar tokiais gebėjimais naudojasi emigracijoje Didžiojoje Britanijoje.

O dukra, matydama, kokius kelius atveria esperanto kalba, ją pramoko ir pati. Dabar keliauja kartu su mama.

„Jaunimas žaibiškai išmoksta esperanto kalbą – per kelis mėnesius. Mūsų bendruomenėje yra tokia programa „Prakalbėk“. Pabaigę pradinius esperanto kalbos kursus, naujokai kalbasi su patyrusiais esperantininkais. Šita kalba kaip kalnai – arba prilimpa, arba ne“, – patikina Vida.

Besimokantieji esperanto kalbos vadinami dukterėčiomis ir sūnėnais, o jų mokytojai – tetomis ir dėdėmis. V. Kulikauskienė – tarp pastarųjų. Ji juokiasi, kad kartais pačiai tenka kalbėtis net su aštuoniasdešimtmečiu sūnėnu.

„Esperantiškai kalbu kiekvieną dieną. Mes susirašinėjame laiškais, per socialinius tinklus, susiskambiname“, – teigia Panevėžio klubo pirmininkė.

Ji ir pati prisipažįsta dar turinti, ko išmokti. Kalba gyvas dalykas – ją nuolat papildo nauji žodžiai.

Tenka pasitobulinti žinias bendraujant išskirtinių sričių temomis.

„Esperanto kūrėjas L. L. Zamenhofas paliko kalbos vystymą esperanto lingvistų komisijai. Kaip neliečiamas testamentas liko tik pati kalbos daryba, struktūra, o žodžių atsiranda vis naujų. Daug jų kuria prancūzų kalbininkai“, – sako panevėžietė.

Žurnalistė esperanto kalba

V. Kulikauskienė, be lietuvių ir esperanto kalbų, laisvai kalba rusiškai, šiek tiek angliškai, prancūziškai ir vos vokiškai.

„Kuo daugiau moki kalbų, tuo lengviau. O esperanto greičiau leidžia tai padaryti. Lengviausiai kalba įveikiama žaidimų pagrindu: mokantis ne tik sausą gramatiką, bet ir tai, kas pačiam įdomu, malonu“, – pataria Vida ir prisipažįsta iš tiesų esanti tikrų tikriausia matematikė.

Bet programavimą, matematiką ir esperanto kalbą, anot programuotojos, vienija tai, kad visose jose tenka tobulintis visą gyvenimą – galo nebūna.

Beje, panevėžietė yra dar ir esperanto kalbos žurnalistė. Jos vadovaujamas klubas anksčiau Panevėžyje leido žurnalą šia kalbą, tik dėl laiko stokos tokia veikla nutrūko.

Vida straipsnius esperantiškai rašo kitų šalių spaudai. Dabar jos įžvalgų laukia švedai.

„Šitas pomėgis man jau duoda daugiau grąžos, nei aš jam – pastangų“, – džiaugiasi V. Kulikauskienė.

Taip pat ji labai mėgsta šokti, patinka sportuoti, tapyti ir lipdyti iš molio.

„Lengviau atsakyti, ko aš nemėgstu“, – juokiasi panevėžietė.

O paklausta, ar randa laiko šeimai, teigia, kad ir jos sutuoktinis jau po truputį ateina į esperantininkų bendruomenę. Kas dieną namuose girdėdamas šią kalbą, jau pradeda ją suprasti. O ir iš kitų šalių atvykus svečių pas žmoną, nemalonu būti pašaliniu tyleniu.