-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tai, kas sovietmečiu buvo viešai deklaruojama, neatspindėjo to, ką žmonės matė, jautė ir iš tikrųjų manė. Už sistemos sukurto oficialaus fasado visada slypėjo nematomoji jos pusė.Tą visuomenės padalijimą į dvi puses – nematomą ir oficialią – didžiąja dalimi lėmė iki šiol dar visame pasaulyje analizuojamas sovietmečio reiškinys: siekis sukurti komunizmą
„Tai vienintelis kartas visuomenėje, kai buvo totaliai suvisuomenintos gamybos priemonės, kai žmogus buvo visiškai priklausomas nuo valstybės ir valdžia norėjo keisti žmogaus prigimtį“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė.
Šios teorijos pradininkais laikomi Karlas Marksas ir Frydrichas Engelsas. Jie XIX amžiuje išplėtojo mintį, kad proletariatas, darbininkai gali jėga į savo rankas paimti valdžią nuvertę senąją ir prievarta pakeisti visuomenę.
Idėja, pasak E. Juškienės, tapo tokia populiari, kad ją pasigavo daugelis. Tarp jų – ir Leninas, pabandęs įgyvendinti tai Rusijoje.
Deja, viena Rusija neapsiribota. „Proletariato“ sumanymai it maras ėmė sklisti vis toliau už jos ribų. Šio užkrato kelyje atsidūrus ir Lietuvai, jai taip pat teko susidurti su žiauriais komunizmo kūrimo metodais.
„Ilgus dešimtmečius trukusi sovietų okupacija deformavo lietuvių tautos socialinę organizaciją, prislopino jos gyvybingumą, sustabdė ir iškreipė natūralų jos evoliucionavimą“, – sako E. Juškienė.
Televizija, spauda anuomet skleidė vienokias žinias, o žmonės tarpusavyje kalbėjo visai ką kita. Todėl, mano istorikė, daugybė gyvenusiųjų sovietmečiu iki šiol turi savo nuomones apie tą laikmetį, kurios nebūtinai sutampa.
„Mes visi jį interpretuojame savaip galbūt dėl to, kad tuo metu stovėjome ant skirtingų socialinių laiptelių, skirtingai matėme, skirtingai jautėme, skirtingai savo kailiu pajutome šią sovietinę pertvarką kuriant komunizmą“, – nesistebi E. Juškienė.
Pasak muziejininkės, galima išskirti tris požiūrius į sovietinio komunizmo kūrimo epochą.
Pirmasis – pavergtos tautos pasakojimas. Buvome okupuoti, gindami laisvę žuvo daug lietuvių, būta daug ašarų, skausmo, netekčių.
Tačiau, E. Juškienės aiškinimu, gana gajus liko ir „visi dirbome Lietuvai“ požiūris, pirmiausia atsispindėjęs buvusių komunistinių veikėjų, tokių kaip Algirdas Mykolas Brazauskas, Lionginas Šepetys, atsiminimuose. Esą buvo tokie laikai, kokie buvo, ir visi dirbo taip, kaip galėjo.
Trečias požiūris savitai atkartoja pirmąjį, tik išvirkščiąja puse. Jo besilaikantieji mano, kad sovietmečiu mes, kaip tauta, pernelyg prisitaikėme, daugelis net kolaboravome su okupantais, kai galėjome daugiau priešintis. Kitaip tariant, nepadarėme visko, ką galėjome.
„Anot mokslininkų, vyravo tam tikros veiklos formos, kuriose vyko apsisprendimai, pasirinkimai, susitarimai, konfliktai, mąstymo turinys, tai yra socialinė struktūra, socialinės pozicijos persipina su tam tikrais kultūros elementais, ir tokiu būdu reiškėsi visuomenė“, – sako E. Juškienė.
Pasak jos, iš kitos pusės, mokslininkai mano, jog sovietinę sistemą galima laikyti atskiru reiškiniu kaip savotišką sociologinę laboratoriją, kuri iškėlė ir patikrino tokias visuomenės savybes, kurios iki tol dar neegzistavo.
Tai, kad valdant sovietams, visuomenė buvo visiškai priklausoma nuo valstybės, netrukdė žmonėms džiaugtis gyvenimu. Š. Faino fotografijoje – Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto (dabar Vilniaus universitetas) dėstytojai ir studentai Spalio revoliucijos demonstracijoje 1952 metais. LIETUVOS CENTRINIO VALSTYBĖS ARCHYVO nuotr.
E. Juškienės teigimu, tiesa tokia, kad sovietinės okupacijos metais Lietuva išbandė visą pasipriešinimo formų diapazoną – nuo ginkluotos kovos iki individualaus neginkluoto pasipriešinimo. Užslėpta, nematoma visuomenės pusė reiškėsi iš esmės visose gyvenimo srityse: politikoje, ekonomikoje, švietime, gyvensenoje.
„Matydami aktyvaus ginkluoto rezistencijos sąjūdžio žūtį, netekę vilties sulaukti paramos iš Vakarų, žmonės ėmė suprasti, kad sovietinis režimas įsigali ilgam. Daugeliui šis režimas buvo svetimas, nekenčiamas, bet neturėdami kitos išeities jie buvo priversti vienaip ar kitaip prisitaikyti, kad išgyventų“, – konstatuoja istorikė ir prisimena jai itin patinkančią Panevėžio mokytojų seminarijos mokinės, politinės kalinės Onos Bujevičiūtės-Padvarietienės knygoje „Sumokėta jaunyste“ išsakytą mintį apie gyvenimą socializme: „Mūsų ankstesnis auklėjimas ir moralė dabar tik trukdė išgyventi.“
Sovietinė sistema egzistavo kaip prievarta sukurtas ir palaikomas socialinis mechanizmas, kuris ilgainiui pradėjo vis dažniau strigti.
Sovietų Sąjungos XXII Komunistų partijos suvažiavime buvo priimta komunizmo sukūrimo programa, pagal kurią 1980-aisiais jau turėjome gyventi komunizme. Tačiau devintasis dešimtmetis atėjo, o komunizmo vis dar nebuvo, ir reikalai ėjo vis prastyn. Teko suktis šį laikotarpį pervadinant „brandžiu socializmu“ – viena iš stotelių kelyje į tikrąjį komunizmą.
„Paradoksas, kad būtent iš tos inteligentijos vėliau išaugo jėga, galiausiai „padėjusi“ Sovietų Sąjungai žlugti.“
E. Juškienė
Žinoma, ir sovietmečiu žmonės pirmiausia gyveno, džiaugėsi savo jaunyste, neabejoja E. Juškienė. Net jei būdavo priversti žygiuoti paraduose, nešti transparantus su jiems visiškai nepriimtinais šūkiais.
Ištverti disonansą tarp to, ką yra verčiami daryti, ir to, ką jaučia, padėdavo liaudies išmintis ir humoro jausmas, pogrindyje ar šiaip uždaruose bendraminčių rateliuose virsdavęs tokiais populiariais anuomet anekdotais su ryškiu antisovietiniu prieskoniu.
Nors pasakojami tie anekdotai būdavo puse lūpų, neprarandant budrumo, nes saugumas juk irgi nesnaudė.
„Būkime atviri: po ginkluoto partizanų nuslopinimo tais sovietiniais metais narsiai kovojusiųjų su režimu nebuvo daug, – sako E. Juškienė. – Kaip ir nebuvo daug žmonių, kurie tikrai palaikė tą komunizmo idėją, šventai tikėjo, kad jis bus. Daugumą sudarė žmonės, vienaip ar kitaip žinoję, jautę, matę, kas vyksta, bet priversti tai slėpti.“
Toks elgsenos dvilypumas per penkiasdešimt okupacijos metų gana giliai įsišaknijo.
„Man labai įdomūs XX amžiaus 6–7 dešimtmečiai, kai žmonės iš tarpukario, iš savo tėvų atsinešė nepriklausomos Lietuvos tradicijas, suvokimą, bet minimu laiku susidūrė su visai kita žiauria realybe. Jų elgesio transformavimasis buvo skausmingas“, – pasakoja E. Juškienė.
Susidūrimai tarp dviejų skirtingų gyvenimo sovietmečiu pusių, anot istorikės, buvo kone kasdienybė. Greta propagandinių, ideologinių, režimą šlovinančių plakatų miestuose (tarp jų ir Panevėžyje) periodiškai atsirasdavo laisvės Lietuvai reikalaujantys užrašai, iš po nakties suplazdėdavo trispalvės.
Gamyklose darbuotojai buvo varu varomi į komunistų partijos susirinkimus, kuriuose beprasmiškai švaistydavo laiką, tačiau nedrįsdavo prieštarauti. Nes kažkuo neįtikus sistemai, atsiprašinėti neretai tekdavo net per spaudą – esą gailiuosi, supratau savo klaidą, – ir nepamiršti ditirambų valdžiai, pačiai geriausiai ir teisingiausiai pasaulyje.
Vis dėlto režimo pastangos įveikti krikščionišką gyvenimo sampratą Lietuvoje žlugo – pernelyg svarbus buvo Katalikų bažnyčios vaidmuo lietuvių gyvenime.
„Per visą sovietmetį ji išliko vienintele visų antisovietinių jėgų atrama“, – pripažįsta ir E. Juškienė.
Tuo labiau kad Sovietų Sąjungoje buvome vienintelė tokia katalikiška šalis, o aukščiausia bažnytinė vadovybė buvo užsienyje, sovietams nepasiekiama. Taigi tikintieji ir toliau lankėsi bažnyčiose, kaip buvo pratę, klausėsi katalikiškų radijo stočių iš užsienio ir platino antisovietinę spaudą, pogrindyje aktyviai veikė vienuolijos.
„Tad ir valdžios argumentai, esą mes skraidome į kosmosą ir jokio Dievo ten nematėme, taip pat nepadėjo įbrukti žmonėms ateizmo“, – šypsosi istorikė.
Sovietų Sąjungoje galiojo planinė komandinė sistema, kur centralizuotai veikianti ekonomika iš viršaus nustatė limitus, kūrė reguliavimo taisykles, į kurias reikėjo tilpti kiekvienam, net jei būdavo prasilenkiama su realybe.
Dėl to sugalvotas ir liūdnai pagarsėjęs socialistinis lenktyniavimas.
Bet nors gamybos pramonė, kitos sritys vertėsi per savo darbuotojų galvas vis didindamos produkcijos apimtis, šalyje nuolat trūko elementarių dalykų, primena E. Juškienė. Pavyzdžiui, milžiniška valstybė nesugebėdavo apsirūpinti reikiamu kiekiu grūdų – juos importuodavo iš Kanados. Realūs ekonominiai rodikliai, planai, suprantama, būdavo įslaptinami: anot istorikės, nuo 1961 metų norint Lietuvoje paskelbti tokius duomenis reikėdavo kreiptis į atitinkamas statistikos institucijas leidimo.
„Nuo 8-ojo dešimtmečio vidurio praraja tarp planų ir realybės buvo tokia, kad planus ir jų įvykdymą visai liautasi skelbti“, – priduria E. Juškienė.
Sovietų valdžios pastangos nuslėpti nuo žmonių realybę kartais pasiekdavo neregėtas absurdo aukštumas. Tarkime, vienos įstaigos partiniame susirinkime konstatuota, jog negalima taikstytis su tuo, kaip neatsakingai ir neatsargiai kartais kolegos per seminarus, paskaitas lektoriams užduoda klausimus. Tokius reikia smerkti ir duoti jiems atkirtį!
Kaip pasakoja istorikė, visiškai praleisti pro akis tokį dviveidiškumą liaudis negalėdavo. Tad išsiliedavo anekdotais ir humoristiniais pasakojimais aktualiomis temomis. Kad ir tokiais.
Viename komunistų partijos suvažiavime žmogus paklausė, kodėl parduotuvių lentynose nėra produktų, nors jų pagaminama daug. Jam nebuvo atsakyta.
Kitame suvažiavime jau klaususiojo kolega atsistojo pasiteirauti. Sako, neklausiu, kodėl nėra produktų – man įdomu, kur dingo draugas, kuris uždavė tokį klausimą.
Iš tikrųjų tuščios parduotuvių lentynos niekam nekeldavo juoko. Ypač žinant, jog visa pagaminta produkcija keliaudavo į Sovietų Sąjungos gilumą.
„Dažnai to meto laikraščiuose galima perskaityti, jog dėl prekių trūkumo buvo kaltinami parduotuvių vedėjai – neva neužsakė prekių. Bet priežastys buvo gilesnės“, – pasak E. Juškienės, situaciją komplikuodavo ir vadinamasis „blatas“, spekuliacija.
Tad nenuostabu, jog įprastu reiškiniu buvo tapusios vagystės iš gamyklų. Pačiai istorikei moterys, dirbusios Panevėžio mėsos kombinate, yra pasakojusios, kaip dirbantieji siuvosi apsiaustus su specialiomis kišenėmis, kad būtų patogiau išnešti pavogtas prekes.
Per televiziją, kitas informavimo priemones sovietmečiu skleista propaganda netrukdė žmonėms matyti realybę tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų,– tai yra, labai tolima režimo ideologiniams melams. PB ARCHYVO nuotr.
Anot E. Juškienės, labiausiai sovietmečiu bijota užsiminta apie tris Lietuvos istorijos aspektus: Vytauto Didžiojo laikais pasiektą teritorinės ekspansijos kulminaciją, dvarų kultūros klestėjimą ir Lietuvos Respublikos laikų pasiekimus.
„Visi rašomi mokslo darbai turėjo prasidėti sovietinės santvarkos pašlovinimais, Lietuvos istorijos vadovėliai vis plonėjo… Buvo daug ir kitų neteisingų dalykų, kuriuos žmonės matė, bet turėjo tylėti“, – kalba ji.
Su šiuo reiškiniu, istorikės teigimu, susijusi ir kita itin sudėtinga sovietmečio tema – inteligentijos sluoksnio formavimasis.
Jis vyko ilgai, komplikuotai. Inteligentija buvo priklausoma nuo valdžios, sovietizuota. Ribas peržengę asmenys vadinti disidentais, su kuriais buvo susidorojama, jie smerkti.
O kad tokių incidentų būtų kuo mažiau, komunistai nuolat rengė susitikimus su kūrybine inteligentija.
„Jiems rūpėjo, kaip suvaldyti atminties kultūros lauką, kaip diegti ideologines komunizmo kūrimo nuostatas“, – E. Juškienė pasakoja tą puikiai atspindintį atvejį, kai 1985 metais vykusioje nomenklatūros prižiūrėtoje respublikinėje Dainų šventėje skambėjo tik trys lietuvių liaudies dainos, tačiau liaudiškumo, tautiškumo elementai aktyviai naudoti propagandoje.
Tačiau užgesinti Lietuvoje visada liepsnojusios inteligencijos ugnies sistemai nepavyko net represijomis.
„Paradoksas, kad būtent iš tos inteligentijos vėliau išaugo jėga, galiausiai „padėjusi“ Sovietų Sąjungai žlugti“, – pastebi pašnekovė.
Kalbėdama apie sovietmečio Lietuvos inteligentiją, E. Juškienė sakė negalinti nepaminėti Juozo Miltinio.
6-ojo dešimtmečio pradžioje Panevėžio dramos teatro vyriausiasis režisierius taip pat buvo užkliuvęs sovietinei valdžiai.
„Dėl to, kad stengėsi apsaugoti teatrą nuo aktyvaus dalyvavimo politikoje. Kai kurie istorikai mano, kad jei ne Stalino mirtis, Juozas Miltinis būtų atsidūręs lageryje“, – teigia E. Juškienė.
Kultūra nuolat tarsi balansavo ties kažkokia riba.
Tais laikais buvo smerkiama Kazio Sajos kūryba, tačiau 1975-aisiais Panevėžyje pastatytas spektaklis pagal jo alegorinę pasaką „Devynbėdžiai“ sulaukė didžiulio pasisekimo.
Visą lietuvių aktorių žvaigždyną pristatęs kino filmas „Niekas nenorėjo mirti“ – pirmoji sovietinė juosta, parodžiusi, kaip tuomet vadinta, „miškinių“ gyvenimą, – Lietuvoje sukėlė priekaištų bangą, neva pernelyg išaukštinami partizanai.
„Kadangi viskas buvo laiminama Maskvoje, kūrėjai paskubėjo filmą peržiūrai išvežti ten“, – pasakoja istorikė.
Tenykščiai funkcionieriai, turbūt neįsigilinę į mūsų istorijos peripetijas, filmą priėmė. Lietuvos valdžiai beliko susitaikyti.
Aptikti sovietmečio bibliotekoje tarpukariu leistą knygą paprastam mirtingajam buvo neįmanoma. Tarp ideologiškai nepriimtinų autorių, E. Juškienės teigimu, buvo ir Panevėžio kraštietė, vaikų rašytoja, Panevėžio mokytojų seminarijos mokytoja Bronė Buivydaitė.
Tiesa, priduria muziejininkė, draudimai tik skatino norą kitais keliais gauti paragauti uždraustų vaisių. Ir ypač – užsieninių.
„Viskas, kas sklido pro geležinės uždangos plyšius, buvo nepagrįstai idealizuojama. Sovietinių represijų slopinama kritinė mintis buvo bejėgė realiai pažvelgti į šį susižavėjimą“, – mano, kad ne viskuo, kas buvo Vakaruose, buvo verta žavėtis, istorikė.
Kitas sovietmečiu itin populiarus reiškinys buvo valstybės mastu skatinta patyčių kultūra kitaminčiams. Tačiau valdančiųjų girtavimai, kiti prasižengimai kruopščiai slėpti – komunistų partijoje tokių dalykų juk tiesiog negalėjo būti.
„Moralinis veidas turėjo būti švarus“, – sako E. Juškienė.
Tad nors sovietmečiu problemų būta apstu, apie jas viešai nekalbėta. Spaudoje geriausiu atveju buvo galima perskaityti apie kokius nors nedorėlius, išlaužiusius medelius, bet ne apie tai, kad vienoje gražiausių Panevėžio vietų – Skaistakalnio parke – veikiančios lėktuvų variklių remonto dirbtuvės siaubingai teršia gamtą. O tokio masto nutikimai, kaip Černobylio avarija, visuomenės informavimo priemonių išvis nepasiekdavo – ar bent jau ne iš karto.
Pavyzdžiui, tik žlugus Sovietų Sąjungai sužinota apie Rusijos gilumoje ant vaikų darželio nukritusį keleivinį lėktuvą.
„Žuvo vaikai, keleiviai, tačiau per naktį viskas buvo sutvarkyta ir ryte žmonės išvydo gėlėmis apsodintą veją“, – pasakoja istorikė.
Komentarai
-
- tomazas
- 15:06 2022.11.02
Rodyti visus komentarus (1)visa tai ka sako istorike yra kaip ir tvarkoje, taciau turiu viena klausima, kodel dabartinis- patriotinis – seimas dar 75 metams islaptino kgb archyvus ir zmones, kurie tuo metu bendradarbiavo su kgb, kitaip tarian skunde savo kaimynus ruskiu valdziai, apie tai kad savo laiku buvo nepriimtas desovietizacijos istatymas dabar jau galima tik pasvajoti, o juk taip noreciau suzinoti, kas mano seneli iskunde ir istreme i karagandos lagerius is kuriu zmogus taip ir negryzo