„Sekundės“ nuotr.

Už pašalpą atsilygina darbu

Panevėžyje keli šimtai pašalpų gavėjų už tokią valstybės paramą atsilygina mojuodami grėbliais, šluotomis ir kitaip padirbėdami. Šiuos talkininkus priimančių miesto bendruomenių ir įstaigų vadovai teigia turintys įvairių patirčių. Vienų darbininkų jie laukia išskėstomis rankomis, kiti, užmynę ant kamščio, ilgam dingsta kartais ir su visais įrankiais.

Marijonų mikrorajono bendruomenėje nebe pirmą kartą už socialinę pašalpą visuomenei naudingus darbus dirbantis 53-ejų Viačeslavas – vienas iš nedaugelio čia atėjusiųjų.
Stropiai ir sąžiningai atliekantis patikėtus darbus. Dažniausiai Viačeslavo prašoma prisidėti prie aplinkos tvarkymo: grėbti lapus, kasti sniegą ir pan.
Viačeslavas sako darbo nesikratantis ir nematantis problemos, jog už gaunamą socialinę pašalpą reikia atidirbti.
„Pernai dirbau du kartus, ateinantį pirmadienį ir vėl eisiu. Jeigu reikia, tai ir dirbu, nes kitu atveju ir pašalpos nemokės“, – kalbėjo Viačeslavas.
Pagal profesiją jis yra šaltkalvis remontininkas. Nors tokie specialistai darbdavių graibstomi, Viačeslavas ieško pagalbinių darbų statybose, o kol tokių nėra, tenkinasi socialine pašalpa.
„Esu trečios kategorijos šaltkalvis, o dabar reikalauja šeštos ar septintos. Su savo kategorija esu nulio vietoje. Dabar visos staklės elektroninės, kompiuterizuotos, tokių dalykų nesimokiau, todėl ieškau tik pagalbinio darbo statybose. Bet žiemą tokių darbų nėra, lieka tik socialinė pašalpa“, – pasakojo vyras.

E. Vitonienės nuotr.

Laukia išskėstomis rankomis

Tokių kaip Viačeslavas, atidirbančių už socialinę pašalpą, Panevėžyje – keli šimtai.
Miesto Savivaldybės Socialinių išmokų poskyrio specialistės Svajos Janulienės teigimu, pernai padirbėti visuomenės labui pašalpų gavėjai nusiųsti 520 kartų – kai kurie asmenys atidirbti privalėjo ne po kartą.
„Per metus vienas žmogus į viešuosius darbus gali būti siunčiamas 3–4 kartus. Socialinė pašalpa yra pratęsiama kas tris mėnesius, tad kiekvieną kartą mūsų specialistai vertina, ar reikia atlikti visuomenei naudingų darbų. Į darbus nesiunčiama, jeigu žmogus turi neįgalumą, augina mažamečius vaikus, serga ar dėl kitų svarbių priežasčių“, – kalbėjo specialistė.
Įprastai tokiems talkininkams reikia atidirbti 60 valandų per tris mėnesius.
Net 45-ios organizacijos išskėstomis rankomis laukia papildomų darbo rankų: bendruomenės, švietimo įstaigos.
„Kai tik atsirado prievolė atidirbti visuomenei naudingų darbų, turėjome daug pavyzdžių, kai žmogus toje pačioje įstaigoje būdavo ir įdarbinamas. Dabar turime laikinųjų darbų programą – motyvuotai atidirbantiems už socialines pašalpas siūloma laikinų darbų, už kuriuos jau mokamas atlygis“, – kalbėjo S. Janulienė.

Reikalingas prižiūrėtojas

Daugiausia pašalpininkų jau ne vienerius metus priima Marijonų mikrorajono bendruomenė. Pasak jos pirmininkės Enrikos Vitonienės, nors ateina labai marga publika, iš esmės jų darbu bendruomenė patenkinta. Talkininkai grėbia lapus, prižiūri želdinius ar pėsčiųjų takus. O kai kada darbo rankų prireikia atnaujinant vaikų žaidimo įrenginius, suoliukus.
„Yra ir tokių, kurie dirbti visai nenori, ateina tik pastoviniuoti. Ne visi turi motyvacijos, o kai kada ir sveikatos. Ne paslaptis, kad dalis jų nespjauna į stikliuką, tad drebančiomis rankomis sunku ir grėblį nulaikyti. Bet kiti netgi džiaugiasi galintys padirbėti, pabendrauti. Tokių piktų, purkštaujančių, kad reikia atidirbti, mažai belikę. Neigiamų patirčių nesame turėję“, – pasakojo E. Vitonienė.
Ši bendruomenė per metus pasirašo apie 120 sutarčių. Kartais vienu metu dirba vos keli žmonės, bet būna, kad kasdien ateina ir dešimt pagalbininkų arba nė vieno.
„Nutinka ir taip, kad jeigu jau gavo socialinę pašalpą, kokią savaitę talkininkas nepasirodo. Per mėnesį turi atidirbti apie 30 valandų, tad dirbant kasdien po 3–4 valandas išeina dešimt dienų darbo“, – kalbėjo E. Vitonienė.
Jos teigimu, kiekvienas atėjęs dirbti žino, kad jeigu nesutvarkys jam priskirto plotelio, bus žymima, kad nedirbo.
Pasak pirmininkės, didelis privalumas, kad dirbančiuosius gali prižiūrėti aktyvi bendruomenės narė, vieno daugiabučio namo pirmininkė, pati jau sulaukusi pensinio amžiaus Jadvyga Mieliauskienė. Ji ne tik išduoda įrankius, paskirsto darbus, prižiūri darbininkus, bet ir pati čiumpa grėblį ar šluotą.
„Jeigu neturėtume tokio aktyvaus žmogaus, būtų labai sunku sukontroliuoti mūsų darbininkus“, – pripažįsta E. Vitonienė.

Dingo su visais įrankiais

Gaunantieji pašalpas darbuojasi ir Panevėžio lopšelyje-darželyje „Žilvitis“.
Šios įstaigos direktorė ir Aukštaičių–Žemaičių bendruomenės pirmininkė Lina Budreikaitė pripažįsta: dauguma jų didele meile darbui nedega, trūksta ir motyvacijos. Paprastai šie žmonės nuoširdžiai prisipažįsta turintys priklausomybę nuo velnio lašų.
„Ir dabar turime moteriškę, kuri tris dienas padirbo ir dingo jau dvi savaites. Mes neieškome, čia jų reikalas. Yra buvę, kad toks darbininkas dingo su visais įrankiais. Telefonas išjungtas, gaudyk vėją laukuose. Labai svarbu, kad šalia būtų žmogus, kuris prižiūrėtų jų darbą. Bet jei talkininkas negeriantis, darbštus, paspirtis tikrai didelė“, – teigė L. Budreikaitė.
Tiesa, yra ir atvirkštinių situacijų. Nuo pavasario darželyje su pertraukomis dirba vyriškis, kuris išties daug prisidėjo prie aplinkos sutvarkymo ir vidaus remonto.
„Prieš keletą metų viena moteris atėjo atidirbti už pašalpas, paskui mūsų darželyje dirbo pagal laikinųjų darbų programą, o galiausiai liko dirbti pagal neterminuotą darbo sutartį. Iš karto matosi, kur žmogus išties gerai dirba, yra motyvuotas, sąžiningas. Bet tokių sėkmės atvejų vienetai“, – sako L. Budreikaitė.

Iš kartos į kartą

Gyvenantieji rajone visuomenei naudingus darbus dažniausiai atidirba seniūnijoje. Tačiau, kaip pažymi Ramygalos seniūnas Valdas Chirv, tokių darbininkų beveik nebeliko.
„Išties gerokai sumažėjo pašalpų prašytojų. Kas nori dirbti, tikrai randa darbus. Patys darbdaviai net atvažiuoja į namus, parveža, nuveža į darbą – tik dirbk. Pastebime, kad pašalpų prašyti ateina jau trečia karta. Tai jau yra gyvenimo būdas. Motyvacijos neturi, išsilavinimo ir įgūdžių neturi, o jeigu dar ant „korkos“ užlipę, tai darbininkai menki“, – kalbėjo seniūnas.
V. Chirv teigimu, nors dažnai tenka girdėti, kad toks darbas už socialines pašalpas menkina ar diskriminuoja varguolius, iš esmės tai yra savotiška pagalba ilgalaikiams bedarbiams.
„Tokia tvarka, kai reikia atidirbti už pašalpas, naudinga ne tik visuomenei, bet ir pačiam darbininkui. Jam nori nenori reikia išeiti į žmones, tad būtina ir nusiprausti, nusiskusti. O kurie nori dirbti, tikrai turi tokią galimybę – motyvuotiems žmonėms siūlome mokamus laikinuosius darbus, rekomenduojame darbdaviams“, – sakė V. Chirv.