Panevėžio menininkai, kultūros, verslo atstovai vienijasi dėl į skandalų verpetą bandomo įtraukti neabejotinai unikaliausio projekto per nepriklausomybės trisdešimtmetį – Stasio Eidrigevičiaus menų centro (SEMC).
Kaip atsaką į kino centrą „Garsas“ išsaugoti siekiančiųjų peticiją, kurią internetu ir raštu pasirašė apie 3600 žmonių, nors kai kurie jų net nėra jame lankęsi, būrys panevėžiečių parengė kreipimąsi į Vyriausybės ir Kultūros ministerijos vadovus.
Jį jau pasirašė ne viena Panevėžyje žinoma asmenybė – Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Tomas Rudokas, miesto Dailės mokyklos direktorius Vytautas Tallat-Kelpša, kultūrai neabejingas privačios galerijos savininkas ir parodų ant viešbučio Laisvės aikštėje rengėjas Albinas Vološkevičius, Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyrius, Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų, trijų kitų verslo organizacijų atstovai.
„Demokratinėje visuomenėje neišvengiama nuomonių įvairovė ir tai yra labai gerai. Tačiau tai, kas šiandien plinta viešojoje erdvėje, pasiekia svarbiausias Lietuvos Respublikos institucijas, peržengia bet kokios demokratiškos diskusijos ribas ir ne tik kelia nerimą, bet gali turėti įtakos viso Panevėžio regiono vystymosi perspektyvai“, – teigiama kreipimesi.
Mato melą
Peticijos „Ne kino centro „Garsas“ Panevėžyje sunaikinimui“ tekstas, pasak besikreipiančiųjų į Vyriausybę ir ministeriją, yra sąmoningai klaidinantis žmones, jame išsakyti teiginiai neturi nieko bendro su tikrove.
„Manome, jog tai yra manipuliavimas sentimentais, iškraipant faktus. Mūsų nuomone, tik dėl klaidinančio peticijos teksto jos autoriams ir pavyko surinkti tinkamai į situaciją neįsigilinusių žmonių parašus“, – įsitikinę SEMC projekto šalininkai.
A. Vološkevičius sutinka, kad demokratinėje visuomenėje turi būti girdimas ir prieštaraujančiųjų balsas, bet tik jei jų argumentai teisingi ir pagrįsti. M. Garucko nuotr.
Peticijoje išreikštas teiginys, kad kino centras „Garsas“ bus sunaikintas ir jo vietoje pastatytas naujas SEMC pastatas, pasak Panevėžio kultūros ir verslo atstovų, yra paprasčiausias melas.
SEMC projekte numatyta esamą „Garso“ pastatą ne nugriauti, o rekonstruoti jį pritaikant ne vien kino veiklai, bet ir daug platesnėms funkcijoms. Čia numatytos parodoms tinkamos patalpos, kokių Panevėžyje šiuo metu net nėra, taip pat edukacinės erdvės įvairaus amžiaus lankytojams. Būsimame menų centre suprojektuotos net dvi daugiafunkcės salės, tinkamos ir nekomerciniam kinui rodyti.
„Tačiau šio argumento, kad kino funkcija ne tik išlieka, bet kinas bus rodomas moderniose, naujose salėse, erdvėse, peticijos šalininkai net nenori girdėti“, – stebimasi kreipimesi į šalies vadovus.
Svarbi valdžios pozicija
Panevėžio kūrybinė ir verslo bendruomenė teigia nebegalinti tylėti matydama, kaip aktyviai veikiama prieš modernų projektą.
„Tyla reikštų atsisakymą jau keletą metų atkakliai brandinamo kultūrinio sektoriaus atgimimo, verslo plėtrą skatinančio projekto ir nuoseklaus įvairių sričių profesionalų įdirbio, kuriant Stasio Eidrigevičiaus menų centrą“, – pabrėžiama kreipimesi.
Vyriausybės ir Kultūros ministerijos prašoma įvertinti, jog tokio tarptautinės reikšmės kultūrinio objekto turėjimas iš esmės padėtų sustiprinti Panevėžį, kaip regiono ekonominį, kultūrinį centrą, taip pat padėtų Lietuvai sustiprinti savo kultūrinį vektorių, pritraukiant ir parodant ne tik Stasio Eidrigevičiaus kūrybą, bet ir rengiant garsių Lietuvos ir užsienio menininkų parodas.
Tačiau tokio masto objektui reikalingas valstybės palaikymas ir finansinė parama, norint pasiekti ambicingą tikslą sukurti tarptautinio lygio menų centrą, kuris įtrauktų visas menų rūšis, taip pat sustiprintų ir nekomercinį kiną Panevėžyje.
Per didelė prabanga
Vienas iš pasirašiusiųjų kreipimąsi A. Vološkevičius sutinka, kad demokratinėje visuomenėje turi būti girdimas ir prieštaraujančiųjų balsas, jei jų argumentai teisingi ir pagrįsti.
„Šiuo atveju matau, kad yra klaidinama aplinka ir žaidžiama emocijomis, jog „Garsą“ reikia išsaugoti. Niekas nekalba apie tai, kad dažnu atveju jo salėje sėdi po kelis žiūrovus ir žiūri į įspūdingą ekraną. Panevėžys nebegali sau leisti tokios prabangos“, – pabrėžė parodų rengėjas.
Anot jo, kultūros, meno ir verslo visuomenė – brandi ir santūri, todėl iki šiol tylėjo neleisdama sau įsivelti su „Garso“ gynėjais į diskusijas viešojoje erdvėje.
Tačiau, pasak A. Vološkevičiaus, nebegalima tylėti girdint peticijos autorių pateikiamą esminį argumentą, jog dėl SEMC naikinamas „Garsas“.
„Iš tiesų pastatas rekonstruojamas, toje vietoje atsiras įstaiga, kurioje bus salių, tinkamų ir kinui, ir meno centras, vyks edukacinės veiklos, bus netgi vaikų darbų galerija, kad galėtume nuo mažų dienų ugdyti asmenybę, suprantančią meną ir vertinančią jo prasmę ir skleidžiamą žinią“, – pabrėžė į projektą įsigilinęs A. Vološkevičius.
Perkėloje arklių nekeičia
Po kreipimusi dėl S. Eidrigevičiaus menų centro parašą padėjęs Panevėžio krašto pramonininkų asociacijos valdybos narys Rimantas Serva sako nematantis jokių priežasčių stabdyti procesą, galintį Panevėžį pakelti į aukštesnį lygmenį.
„Kadangi procesas šito projekto buvo skaidrus, visuomenė supažindinta, daug diskutuota, profesionalų komisija, ne panevėžiečių išrinko, jų nuomone, geriausią projektą, nematau jokio pagrindo jais nepasitikėti“, – sako R. Serva.
Anot jo, „Garsas“ energetiškai neefektyvus ir prastas pastatas, kuriam išlaikyti dargi skiriamos Savivaldybės dotacijos.
„Būtų ne tik kvaila, bet ir nusikalstama laikyti miesto centre tokį neefektyvų pastatą. Tuo labiau kad naujojo projektas patvirtintas, jau paskirta ir dalis lėšų. Perkėloje arkliai nekeičiami – sprendimas priimtas ir reikia važiuoti į priekį“, – pabrėžė Panevėžio pramonininkų atstovas.
Pasirašė retos gretos
Suplanuotą „Garso“ transformaciją į menų centrą bandžiusi stabdyti grupė rengė piketą prie miesto Savivaldybės, rinko parašus po peticija dėl „Garso“ išsaugojimo. Ją pasirašė apie 3600 žmonių, nors Aukštaitijos sostinėje gyvena apie 78 tūkst. pilnamečių asmenų. Dalis pasirašiusiųjų – ne panevėžiečiai.
Pasirašiusieji peticiją reikalauja išlaikyti „Garsą“ kaip kino centrą bei suteikti kultūros paminklo statusą. Jo gynėjai motyvuoja, jog pastatas svarbus „kaip reikšmingas bendruomenės narių istorinei sąmonei ir tapatumui“, taip pat „kaip vienintelis išlikęs ir veikiantis kultūrinis objektas, aplink save suformavęs specifinę urbanistinę struktūrą – aikštę, apribotą perimetriniu užstatymu“. Visuomenininkai siekia įrodyti, jog pastatas yra autentiškas, autentiškoje aplinkoje, naudojamas pagal pirminę funkciją.
Panevėžio nekilnojamojo paveldo vertinimo taryba pernai svarstė „Garso“ galimą įtraukimą į saugotinų kultūros vertybių sąrašą, tačiau tam svarių priežasčių neįžvelgė. Visgi matydama visuomenininkų pasipriešinimą, ši taryba sutiko, kad nepriklausomi ekspertai dar kartą įvertintų sovietmečio vidury statyto pastato reikšmingumą.
Kiek miestui kainuoja „Garsas“
2018 m. iš biudžeto „Garsui“ buvo skirta 289,3 tūkst. Eur. Jo paties gautos pajamos už paslaugas per 2018-uosius siekė 120 tūkst. Eur. Kitaip tariant, „Garsas“ pernai miestui kainavo 169,3 tūkst. Eur.
Šįmet iš biudžeto šiai kultūros įstaigai skirta 174,2 tūkst. Eur.
Nors akcentuojama, kad „Garsas“ – nekomercinio kino teatras, 2017-aisiais iš visų jo rodytų filmų komerciniai, kurie buvo demonstruojami ir privačiuose kino teatruose, sudarė 30,15 proc. repertuaro, pernai – 25 proc.
Nors kino centras turi dvi sales – per 600 vietų ir 80 vietų – skaičiuojama, kad seansuose vidutiniškai apsilanko apie 20 žiūrovų. Pernai kino centras į visus savo renginius pardavė 53 tūkst. bilietų.
Šiuo metu „Garso“ pastato konstrukcijos yra prastos būklės, grimzta pamatas.