Už meilę scenai dėkinga genams

Už meilę scenai dėkinga genams

 

Vietoje niekada nenustygusio, netikėčiausiomis idėjomis visus aplinkinius žavėjusio šviesaus atminimo garsaus Lietuvos ekstremalo, baikerio, lakūno Eugenijaus Malinausko dukra, panevėžietė šokėja Mantė iš savo tėčio neabejotinai paveldėjo drąsą ir norą užkariauti pasaulį

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną Mantė Malinauskaitė nedvejodama iškeitė į garsiausius pasaulio šokių klubus, kuriuose lankosi ir pagyrų už profesionalumą jai negaili net žymiausi Holivudo žmonės.

Geriau nei realiame gyvenime

Dabar Mantės gyvenime svarbiausia – kūryba. Sako, jog dievina kurti ir to nė nelaiko darbu.

Tai kaip meditacija, nes šokio pasaulis man – tai ne tik judesiai ir muzika. Tai laisvė išsakyti savo mintis naudojant kūną, kuriant specifinius garsus, muziką, butaforiją. Ir visa tai perteikti auditorijai, kaip nepamirštamą patirtį, emocinę žinutę“, – sako panevėžietė, savo ugningais pasirodymais lepinanti garsiausias pasaulio žvaigždes įvairiuose pasaulio kampeliuose.

Kolegos šokėjai neretai M. Malinauskaitės teiraujasi, iš kur jos galvoje tiek daug minčių ir idėjų. Mantės manymu, visa tai, ką žmonės mato scenoje, ateina iš jos vidaus ir patirties – supratimo apie gyvenimą ir požiūrio į jį. O tą požiūrį galima apibūdinti vienu žodžiu – laisvė.

Profesionali šokėja, choreografė, šokių trupės meno vadovė pastaruoju metu gyvena Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje Dubajuje. Pažiūrėti įspūdingų lietuvės kuriamų šokio spektaklių susirenka garsiausi pasaulio žmonės, kuriuos dažniausiai matome tik ekranuose. Liaupsių už profesionalumą ir artistiškumą jai negailėjo tokios įžymybės kaip Mehmetas Ozas, geriau žinomas tiesiog kaip daktaras Ozas – populiarios televizijos laidos vedėjas, aktoriai Džerardas Batleris, Adrianas Brodis.

Mantė tvirtina, jog toks įvertinimas jai ne tik labai malonus, bet ir motyvuoja judėti pirmyn.

Esu keletą kartų pagalvojusi, jog scenoje jaučiuosi geriau nei realiame gyvenime. Aš dievinu tą jaudulio jausmą prieš išeinant į sceną. Jis mane „veža“, – kalbėdama apie savo gyvenimo aistrą – šokį, plačiai šypsosi M. Malinauskaitė.

Galerija

Būti savimi

Choreografo profesija apipinta daugybe mitų. Tačiau Mantė geriau nei kas kitas žino, kokia yra tikroji šokėjo kasdienybė. Pasak jos, šis darbas reikalauja visiško atsidavimo ir dirbti tenka neskaičiuojant valandų, net kai pats kūnas tam ima priešintis.

Choreografo galva visada yra pilna kūrybingų minčių, – tikina pašnekovė. – Pagauta įkvėpimo dirbu čia ir dabar.“

Be to, M. Malinauskaitės veikla tuo – choreografijos kūrimu – neapsiriboja.

Aš turiu pasamdyti tam tikrus artistus – šokėjus, akrobatus, dainininkus, rengti atrankas, – vardija. – Bendradarbiaudama su muzikos prodiuseriais, kiekvienam pasirodymui turiu sukurti muziką, taip pat dirbu su butaforijos ir kostiumų dizaineriais. Viską darome kartu. Turiu gerai numanyti darbą su scenos apšvietimu, scenografija, užtikrinti atlikėjų saugumą.“

Scenoje Mantė kuria drąsius, atvirus, veržlius pasirodymus, kurie išties traukia akį. Anot jos, tokia pat nevaržoma ji yra ir gyvenime.

Manau, jog aš visada buvau ir liksiu tiesiog savimi. Nieko niekada nebandžiau vaidinti. Paprasčiausiai mylėjau tai, ką darau. Taip, esu drąsi, bet reikli tiek sau, tiek kitiems dirbantiems su manimi“, –profesionali choreografė pabrėžia esanti gana savikritiška, todėl niekada nematanti pabaigos tobulėjimui.

Šokėjai ir choreografei savirealizacija yra vienas svarbiausių dalykų, be kurių negalėtų gyventi, – greta pasaulio pažinimo, kelionių, šeimos.

Mokė svetimšalius darbštumo

Gyvendama svetur ir dirbdama tik su svetimšaliais supratau, jog mano pasiekimai – tai sunkus darbas, leidžiantis būti pripažintam. Bet ne tam, kad užriestum nosį, o tam, kad būtų paaukštintos tavo pareigos. Tiesiog būti pavyzdžiu, iš kurio mokysis kiti“, – įsitikino Mantė.

Dirbdama ji apkeliavo daugybę pasaulio šalių ir, anot pačios, ši patirtis dovanojo supratimą, kaip dirbti su skirtingomis kultūromis.

Kantrybės lietuvę mokė aistringieji ir emocingieji italai, ispanai, libaniečiai. Mandagumo – šiek tiek uždaresni emyriečiai, saudiečiai.

O darbštumo, tobulumo bei atsakomybės juos mokiau aš, – juokiasi M. Malinauskaitė. – Keliaudama taip pat patobulinau savo anglų kalbos įgūdžius, išmokau ispanų kalbą.“

Panevėžietei svarbiausia gyvenime yra gera sveikata, nes ji reiškia galimybę dirbti mėgstamą darbą ir laisvę. O laisvė jai – galimybė būti savimi ir įgyvendinti didžiausius norus.

Savirealizacija man yra tai, be ko negalėčiau gyventi. Taip pat man labai svarbu savęs tobulinimas, žinios. Prisipažinsiu, jaučiuosi labai laiminga, kai esu įvertinta. Taip pat laimė man – pasaulio pažinimas, kelionės, šeima“, – sako Mantė.

Pasiekimai – tėčio atminimui

Šeima ir buvo tie žmonės, kurie padėjo tvirtus pamatus formuojantis asmenybei.

Mantės šviesaus atminimo tėtis – garsus Lietuvos ekstremalas Eugenijus Malinauskas, žmogus, įėjęs į istoriją, kaip pirmą kartą atsistojęs ant ore skrendančio lėktuvo. Dukros manymu, iš jo paveldėta meilė scenai, kūrybai bei drąsa.

Be to, jog buvo nutrūktgalvis, jis buvo ir labai meniškas, kūrybingas žmogus, – prisimena Mantė. – Tėtis labai mylėjo gyvenimą ir visada kartodavo, koks jis yra gražus ir nenuspėjamas.“

Jos vaikystė, sako, ir buvusi išties neįprasta. Tiek tėtis Eugenijus, tiek mama Svajūnė buvo ypatingi ir neeiliniai – iš kitų išsiskirdavo ir savo stiliumi, ir požiūriu į gyvenimą. Mantei augant, Malinauskų namuose visada skambėdavo tik labai skoninga Maiklo Džeksono, Vitnės Hjuston, Filo Kolinso, Bilio Aidolo muzika. Mama ypač mėgdavo Andrė Bočelį bei Lučianą Pavarotį.

Tėtis grodavo pianinu, o visi kartu dainuodavome Maironio ,,Kur bėga Šešupė“, – prisiminusi šypsosi Mantė. – Manau, visa tai taip pat turėjo įtakos mano meilei šokiui ir kūrybai.“

Ir priduria, jog tėtis visada prašydavo jo gimtadienio proga sukurti pasirodymą, o mama kantriai padėdavo pasiruošti.

Mane visada labai stilingai rengdavo, tad iš tėvų jaučiuosi paveldėjusi gerą stiliaus pojūtį. Tai atsiskleidžia ne tik mano aprangoje, bet ir darbuose scenoje“, – svarsto.

M. Malinauskaitei puikiai pažįstamas ir riaumojančių galingų variklių gausmas, nes namuose visada lankydavosi baikeriai, lakūnai. O ir tėvai vairuodavo neįprastus antikvarinius automobilius.

Abu visada norėjo gerai mokėti anglų kalbą ir daug keliauti. Turėdama tokį pavyzdį, pati niekada nedvejojau“, – šypteli panevėžietė.

Mantė neslepia, jog skaudi tėčio netektis turėjo labai daug įtakos jos gyvenimui. Tad dabar priimdama sprendimus ji visada sau kartoja: „Gyveni čia ir dabar, nėra rytojaus.“

Šokėjai ir choreografei savirealizacija yra vienas svarbiausių dalykų, be kurių negalėtų gyventi, – greta pasaulio pažinimo, kelionių, šeimos.

Artistiškumas – genuose

Panevėžyje iki šiol gyvena M. Malinauskaitės mama, tad ji stengiasi grįžti čia bent kas metus. Dievina Kultūros ir poilsio parką, tad vos grįžusi ir numetusi lagaminus į šoną, skuba į jį – pasportuoti, ramiai praleisti laiką.

Mantė svarsto, jog buvo neįprastas vaikas. Visada laukdavo šeimos gimtadienių, kad tik gautų progą pasakyti eilėraštį ar sukurti pasirodymą susirinkusiems svečiams. Tad tėvai nusprendė atžalą leisti pasireikšti į šokių būrelį.

Vadovė iškart pastebėjo mergaitės talentą. Nuo tada M. Malinauskaitė skaičiuoja jau dešimtmetį scenoje.

Išvykusi mokytis į Vilnių, įstojo mokytis aktorinio scenos meno. Kursui vadovavo garsus režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis. Norinčių įstoti buvo arti šimto, o laimingųjų – vos keturiolika. Tarp jų – ir panevėžietė.

Mantė iki šiol visiems sako, jog visų jos svajonių išsipildymą lėmė būtent šis stojamasis egzaminas.

Per stojamuosius buvau įvertinta meno srityje labai daug pasiekusių žmonių. Egzamino metu prieš profesorius, žymiausius aktorius, choreografus, režisierius turėjau vaidinti, šokti, dainuoti, sekti pasakas, deklamuoti eilėraščius, šūkauti ir visaip kitaip įrodyti, jog esu verta mokytis aktorinio meno“, – prisimena profesionali choreografė.

Po kiek laiko merginai teko palikti šią specialybę, tačiau ji toliau studijavo šokio pedagogiką. O trečiame studijų kurse pamatė prie šokių salės pakabintą skelbimą atrankai: „Operos ir baleto teatras ieško šokėjų spektakliui „Traviata“.

Mantė nė nesudvejojusi atėjo į atranką ir taip pateko į pirmąjį savo spektaklį Lietuvoje.

Stulbinamą M. Malinauskaitės karjeros pradžią žymi projektas ,,Tu gali šokti“, kuriame ji dalyvavo. Ten panevėžietė susipažino su mergina, kuri jau dešimt metų yra labai gera jos draugė.

Būtent ji man pasiūlė dalyvauti šokėjų atrankoje Prancūzijoje. Mes patekome ir dirbdama ten sutikau daugybę talentingų žmonių, kurie pasidalijo agentūrų kontaktais. Taip dalyvaudama įvairiose atrankose pasirašydavau sutartis Ispanijoje, Italijoje, Australijoje, Libane bei Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur šiuo metu ir dirbu“, – pasakoja šokėja.

Tiesa, pastaruosius porą metų M. Malinauskaitė ant scenos pasirodo gana retai. Daugiau ji dirba už kadro – kaip choreografė bei šokėjų trupės meno vadovė.

Karštakošiai nepritaps

Baigusi Vilniaus kolegiją, M. Malinauskaitė paliko Lietuvą būdama vos dvidešimt vienerių. Tik kartais tekdavo grįžti keletui mėnesių dėl antrojo universiteto sesijų ar antrojo bakalauro darbo gynimo.

Dabar gyvenimą panevėžietė kuria Persijos įlankos perlu vadinamuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Pasak Mantės, Dubajus yra tarptautinis miestas, kuriame persipina viso pasaulio kultūros.

Žmonės čia labai mandagūs, išsilavinę. Kas tikra tiesa – ambicingiems ir karštakošiams Dubajuje ne vieta. Viskas vyksta ramiai, be jokių šūkavimų ar agresijos“, – pasakoja.

Laisvalaikiu, kai nereikia galvoti apie įtemptą darbo grafiką, Mantė mėgsta leistis į išvykas. Įdomiausias jos taškas – dykuma, kuri leidžia savotiškai atitrūkti nuo įspūdingų miesto dangoraižių.

Net nebūčiau pagalvojusi, jog Vidurio Rytai taps tokie artimi, kad net du miestus – Dubajų ir Beirutą – galėsiu vadinti savo antraisiais namais. Kad visas pasaulis atrodys toks mažas, kaip miestas, kuriame užaugau. Kad leisti dienas oro uostuose paromis taps taip įprasta. Kad atsidurti tarp nepažįstamų žmonių ir bendrauti kaip su geriausiais draugais bus kasdienybė… Bet palinkėčiau sau neprarasti budrumo, įkvėpimo ir pozityvumo“, – šypteli.

Pasak Mantės, pasaulis yra jos namai, tad jokių sunkumų būdama svetur ji nejaučia. Nors kartą ji jau bandė sau pasakyti, jog gyvenimas ant lagaminų pradėjo varginti, bet užstrigusi vienoje vietoje šešis mėnesius, tiesiog nebegalėjo nustygti.

Tada norėjau kuo greičiau kažkur išlėkti! Manau, jog mano pastovumas ir yra nepastovume“, – juokiasi M. Malinauskaitė.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų