Asmeninio albumo nuotr.

Už bibliotekos durų rado naują pasaulį

Už bibliotekos durų rado naują pasaulį

Tarp Panevėžio aklųjų bibliotekos knygų lentynų vikriai sukasi Neringa Antanaitienė, kurios nepastebėti tiesiog neįmanoma. Ir ne vien dėl akį traukiančių ugninių plaukų ar valiūkiškos šypsenos veide. Kur kas daugiau apie Neringą pasako jos nuveikti darbai.

Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio padalinio vyriausioji bibliotekininkė, atsakinga už regionus, prisipažįsta apie tokias pareigas niekada nei galvojusi, nei planavusi. O dabar ji čia darbuojasi jau dvejus metus ir net neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip.

„Visada maniau, kad bibliotekininkai tik skaito ir aptarnauja skaitytoją – išduoda knygas, grąžintas sudėlioja į lentynas, – atvirauja Neringa. – Įsivaizduodavau, kad tai labai nuobodus darbas. Bet kad bibliotekoje yra tiek veiklos, tikrai negalėjau tikėtis!“

N. Antanaitienė jau priprato prie to, kad knygų surinkimas ar jų išvežiojimas – tik menkutė, nors esminė kasdienio bibliotekos gyvenimo dalis. Be to, ji ir organizuoja renginius, įvairiausias edukacijas, skaito pasakas, ieško padėti norinčių savanorių…

Prieš tai N. Antanaitienė dirbo socialine darbuotoja, jos veikla buvo glaudžiai susijusi su paaugliais. Todėl, sako, netikėtai atsiradus galimybei ja drąsiai pasinaudojo – visa galva nėrė į aklųjų bibliotekos gyvenimą, kad praplėstų savo patirtis ir su kitomis socialinėmis grupėmis.

„Dirbu darbą, į kurį einu kaip į šventę. Tad šiuo metu esu labai laiminga“, – plačiai šypsosi Neringa.

N. Antanaitienės asmeninio albumo nuotr.

Optimizmas – užkrečiamas dalykas

Nors biblioteka vadinasi aklųjų, tai, N. Antanaitienės teigimu, irgi savotiškas stereotipas. Mat joje kasdien lankosi ne tik negalią turintys skaitytojai – silpnaregiai ar neregintys, bet ir žmonės, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiesiog negali skaityti įprasto spausdinto teksto. Vieni – dėl amžiaus, nes skaitant jiems ašaroja, peršti akys, kiti – po traumos ar operacijos dėl sveikatos būklės sunkiai galintys sėdėti, perversti puslapius, išlaikyti knygą rankose. Taip pat bibliotekoje laukiami vaikai, kuriuos vargina disleksija ar kiti skaitymo, mokymosi, raidos sutrikimai.

Vos pradėjusi dirbti Neringa su nuostaba įžvelgė regos negalią turinčiųjų savarankiškumą, drąsą ir optimizmą. Gebėjimu džiaugtis gyvenimu, sportuoti, keliauti ir pasirūpinti ne tik pačiais savimi, bet ir šeimos nariais – juos lepinti pyragais, palaikyti tvarką namuose, šeimininkauti sodybose.

Kai kurių aktyvumas tiesiog pavydėtinas: štai vienas bibliotekos lankytojas net sulaukęs devyniasdešimties vis dar treniruojasi ant bėgimo takelio.
„Jų kasdienybė priklauso nuo pasirinkto gyvenimo būdo. Bendraudama su tokiais žmonėmis pradedi paprasčiau žiūrėti į gyvenimą, vertinti tai, ką turi.

Tiesiog pradedi suprasti, kad gali daugiau, nei manei, nes jų optimizmas yra užkrečiamas“, – šypsosi bibliotekininkė.

Knygų laukia ne tik Panevėžyje

Paklausta, kaip atrodo eilinė jos darbo diena, N. Antanaitienė juokauja, jog labai įprastai: prasideda bibliotekos durų atrakinimu ir baigiasi jas užrakinus.

„O jeigu rimtai, tai pirmiausia atėjusi į darbą pasitikrinu elektroninius laiškus, kuriuose dažniausiai yra knygų užsakymai – Brailio rašto ar įgarsintų. Tada skubu surinkti užsakymus paslaugų punktams ir tiems skaitytojams, kuriems nuvežu knygas į namus“, – pasakoja pašnekovė.

Pakeliauti kartais tenka nemažai. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio padalinys aptarnauja Pasvalio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Zarasų, Ignalinos, Visagino, Molėtų, Anykščių, Utenos rajonus. Turi net 37 paslaugų punktus – tai viešosios bibliotekos, senelių namai, socialinės globos įstaigos.

Tačiau tai toli gražu ne visas „nuotolinis“ Neringos darbas.

„Dažniausiai nuo 10 valandos per „Zoom“ platformą skaitau pasakas, eilėraščius, apsakymus regos centro darželio vaikams, senelių namų ar socialinės globos įstaigos gyventojams. Po skaitinių susikraunu knygas į automobilį, išvežioju užsakytas ir surenku perskaitytas knygas iš bibliotekos skaitytojų“, – vardija ji.

„Jei atstumai trumpesni, tai grįžusi dar spėju ir knygų grąžinimus sutvarkyti“, – priduria su šypsena, kurios nenutrina net nuovargis.

Iniciatyvos veja viena kitą

Į aklųjų bibliotekos veiklą N. Antanaitienė įsitraukė dar per pirmąjį karantiną. Kaip tik tuomet, kai visos įstaigos turėjo pereiti prie truputį kitokio darbo. Kadangi negalėjo organizuoti renginių gyvai, Neringa savo iniciatyva pradėjo virtualius pasakų, poezijos skaitymus. Mokyklose – vesti virtualias, o vėliau ir kontaktines edukacijas apie neįgaliųjų integraciją.

Nors ir bendravo per nuotolį, aktyviai panevėžietei greitai pavyko užmegzti naujų ryšių, surasti ir įsteigti naujų bibliotekos paslaugų punktų.

„Kiek man žinoma, anksčiau bibliotekos ištekliais galėjo naudotis tik neregiai ir silpnaregiai, o dabar siekiama, kad nė vienam Lietuvos gyventojui jo turima negalia ar sutrikimas nesutrukdytų mėgautis skaitymo malonumais, augti ir tobulėti! Jei žmogus negali skaityti įprasto spausdinto teksto, jis laukiamas pas mus“, – užsukti į aklųjų biblioteką kviečia Neringa.

Gūglas prieš bibliotekininkę bejėgis

Pasak N. Antanaitienės, silpnaregiams ar akliesiems bibliotekos ypač reikšmingos ir reikalingos jų socialiniame gyvenime, nes knygos – tai jų langas į pasaulį.

„Yra nemažai tokių lankytojų, kurie per mėnesį perklauso net po 30 įgarsintų knygų. Yra ir tokių, kurie perklausę knygas diskutuoja su kaimynais, skaitančiais įprastas knygas. Susiformuoja toks savitas kaimynų knygų klubas“, – juokiasi Neringa.

Anot jos, šiandien biblioteka nėra tik knygų saugojimo vieta.

„Sakoma, kad „Google“ užklausa duoda tūkstančius atsakymų. Bibliotekininkas duoda tik vieną, bet greičiausiai teisingą“, – sako moteris.

Ir išties, bibliotekos neretai tampa pagrindiniu informaciniu švyturiu savo bendruomenėse. Žmonės su negalia čia ne tik skaito knygas, bet ir išmoksta naudotis kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Bibliotekos darbuotojai mielai pamoko juos, kaip atlikti elementarius, gyvenimą pastebimai palengvinančius dalykus: įrašyti, išsiųsti ar perskaityti balso žinutes, naudotis programėlėmis maistui užsakyti, taksi, autobusų bilietams nusipirkti, bendrauti socialiniuose tinkluose.

„Pas mus ateinama ne tik pasiskolinti knygų, bet ir pabendrauti, praleisti laiką“, – besiplečiančiu lankytojų ratu džiaugiasi Neringa.

Būdama keturių paauglių mama, Neringa sako norom nenorom išmosi paskirstyti prioritetus taip, kad nenukentėtų nei asmeninis, nei profesinis gyvenimas.

Naujos patirtys

2020 metais Lietuva minėjo 100-ąsias poeto Pauliaus Širvio gimimo metines. Ta proga N. Antanaitienė sukūrė renginių programą, kurią pristatė savo regiono senelių namams, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių filialams. Jų metu panevėžietė pasakojo apie įdomiausias P. Širvio gyvenimo akimirkas, skaitė jo eilėraščius, dainavo dainas pagal poeto eiles.

Praėjusiais metais panašius renginius N. Antanaitienė inicijavo minint ir Marcelijaus Martinaičio 85-ąsias gimimo metines.

Visomis šiomis veiklomis Neringa labai džiaugiasi, nes jos – ne tik penas kitiems, bet ir jai pačiai.

„Aišku, panašius renginius bibliotekos darbuotojai darydavo ir anksčiau, bet man tai buvo nauja patirtis. Dalyvavau biblioterapijos mokymuose, o vėliau ir pati vedžiau biblioterapijos edukacijas skirtingoms žmonių amžiaus grupėms“, – apie nuveiktus darbus pasakoja pašnekovė.

Įveikė tolerancijos išbandymą

Kaip bibliotekoje jaučiasi žmogus, pasaulį suvokiantis ne vaizdais, o kitais pojūčiais? N. Antanaitienės patikinimu, puikiai. Neregiai pripratę prie aklųjų bibliotekos – jiems puikiai pažįstamas kiekvienas laiptelis, kiekvienos durys ar slenkstis. O bibliotekos darbuotojai yra tapę gerais draugais. Tad nieko nuostabaus, kad dažnokai skaitytojai bibliotekoje užsibūna ilgėliau: kad pabendrautų, išsipasakotų, kažkuo pasidžiaugtų ar kartu paliūdėtų.

Kartais bibliotekos darbuotojai netgi tampa įvaizdžio patarėjais, kuriais skaitytojai labai pasitiki – teiraujasi, ar tikrai naujas jų drabužis gražus, ar jiems tinka.

N. Antanaitienė džiaugiasi, jog turinčių negalią žmonių integracija pamažu tampa savaime suprantamu dalyku mūsų visuomenėje. Bibliotekininkė jų atžvilgiu pastebi daugiau tolerancijos, supratimo ir mažiau gailesčio, užuojautos ar baimės žvilgsnių.

„Kai vedžiau edukacijas mokiniams, buvo tokių, kurie mielai pasakojo apie savo patirtis su negalią turinčiais artimaisiais ar draugais, o kiti buvo labai susidomėję. Po diskusijų visi pritaria, kad dabar nebijos susidraugauti ir netgi norėtų tokių pažinoti“, – proveržiu džiaugiasi Neringa.

Pakelia savivertę

Daug dėmesio aklųjų bibliotekoje yra skiriama disleksiją – skaitymo sutrikimą turintiems žmonėms, kuriems sunku ar net visai neįmanoma skaityti spausdinto teksto.

„Suaugusieji, kurie turi disleksiją, netgi patys to nežinojo ir dėl to patyrė nemažai sunkumų gyvenime. O dažnas net prasitaria, kad išgirdęs apie tai pasijuto daug geriau, kad daugiau nebekankins savęs mintimis, jog yra tinginys ar žioplys. O juk taip dažniausiai buvo ir, deja, tebėra vertinamas negebėjimas skaityti…“ – apgailestauja N. Antanaitienė.

Apie šią problemą, kurią, tikėtina, turi apie 10 proc. mokinių, bibliotekininkės manymu, Lietuvoje žinoma ir kalbama dar pernelyg mažai. Tad bet koks indėlis yra vertingas. Juolab kad aklųjų bibliotekos misija yra ne tik padėti žmonėms atrasti skaitymo malonumą, primena Neringa, tačiau ir atverti skaitantiesiems galimybę kitaip tobulėti, pažinti pasaulį ir save, bendrauti.

Atradę skaitymo džiaugsmą

Nors kasdien sukasi lyg voverė rate, nuo N. Antanaitienės veido niekuomet nedingsta šypsena. Sako, jog jai tiesiog gera padėti žmonėms ir dėl to jaučiasi labai laiminga.

„Jeigu laimingi jie, laiminga ir aš, – patikina Neringa. – Būna, pasiūlai knygų klausytis tiems, kurie jų niekada neskaitydavo. Pabando ir jiems būna toks atradimas! Jie vis dėkoja už atvežamas knygas ir negali patikėti, kad praeityje jų nevertino.“

Būtent aklųjų bibliotekoje N. Antanaitienė pati įgijo daug žinių, suvokimo apie bendravimą su ypatingais žmonėmis.

„Kuo šis darbas man svarbus? Nes prisideda prie socialinės ir informacinės atskirčių mažinimo. Padeda skaitantiesiems patirti džiaugsmą, galimybę bendrauti“, – paprastai apibūdina bibliotekininkė.

Su knyga – ir į šiltnamį

Pati N. Antanaitienė nuo vaikystės yra aistringa knygų mylėtoja. Tad visai nenuostabu, jog taip lengvai įsiliejo į bibliotekos gyvenimą.

Moteris dar ir dabar prisimena, kaip kartą mama, išsiuntusi ją laistyti daržo, niekaip nesulaukė atžalos grįžtančios namo. O lauke tuo metu lietus pradėjo pilti kaip iš kibiro. Susirūpinusi išbėgo dukros ieškoti ir… atidariusi šiltnamio duris, rado ją sau ramiausiai skaitančią knygą.

„Pamačiusi mamą supratau, kad barsis, jog taip užtrukau. Kad ji labai jaudinosi. Daržą tai lietus palaistė, o šiltnamis sausut sausutėlis! Dar ir dabar juokiamės iš šio įvykio“, – pasakoja Neringa. Kaip ir visi, pradėjusi nuo pasakų vaikams, ji vėliau pamėgo fantastines knygas, paauglystėje – įtraukiančius meilės romanus. Na, o dabar prie aistros grožinei literatūrai prisidėjo psichologinės temos.

Dėl vaikų ryžtasi išbandymams

N. Antanaitienė ne iš tų bibliotekininkių, kurios, vos pasibaigus darbo valandoms, užveria duris ir nuo visko atsiriboja. Ji netgi po darbo dalyvauja įvairiuose renginiuose, lanko globos namus, pati organizuoja įvairius renginius.

Neringa svarsto, jog tikriausiai tai yra įgimtas noras rūpintis kitais, padėti būti laimingiems.

„Gera daryti gera. Gera semtis patirties“, – sako ji.

Nors atrodytų, jog visas N. Antanaitienės gyvenimas sukasi apie aklųjų biblioteką ir jos skaitytojus, kurie tapę lyg šeimos nariai, namuose Neringa yra keturių paauglių mama. Tad dar vienas jos prioritetų – kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, kol jie neužaugo visiškai ir kol visi dar yra šalia.

Akivaizdu, jog dėl atžalų N. Antanaitienė yra pasiryžusi viskam, net ir smagioms avantiūroms.

Jos dukra nuo mažų dienų dainavo, o kad ją palaikytų, padrąsintų, parodytų pavyzdį, Neringa ir pati ne kartą kartu su ja lipo į sceną. Paskutinis rimtas muzikinis išbandymas jodviem teko televizijos projekte „Du balsai, viena širdis“.

„Dabar, kai dukra jau užaugo, aš esu tik klausytoja. Bet muzika man nesvetima. Nuo vaikystės lydėjo senelio armonika grojamos dainos. Dėdės grojo akordeonu, daug dainuodavom su mama. Lankiau muzikos mokyklą, mokiausi groti akordeonu, pianinu“, – vardija ne vienu talentu apdovanota bibliotekininkė.

Dviguba jėga

Šalia N. Antanaitienės visuomet buvo ir ją palaikė jaunesnioji sesuo Malvina. Ji – puikiai pažįstama panevėžiečiams: aktyvi Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos kultūrinių veiklų vaikams ir jaunimui kuratorė, iniciatyvų autorė.

Likimas taip susiklostė, kad abi seserys darbuojasi apsuptos knygų, todėl dviese nuveikti kažką prasmingo – daug lengviau.

Pasak N. Antanaitienės, jei turi sesę, vadinasi, turi ir pačią geriausią draugę.
„Mes tokios ir esame. Malvina turi daugiau patirties tokiame darbe, tad mielai ja dalijasi, pataria vienokiais ar kitokiais klausimais“, – tvirtu sesers pečiu džiaugiasi Neringa.

Tačiau kur kas labiau seserims patinka leisti laiką kartu ne darbiniais reikalais.

„Nors mūsų ir metų skirtumas nemažas, bet mudviejų ryšys tikrai labai stiprus. Kai būname kartu, atrodo, kad pasaulis sukasi tik apie mus “, – juokiasi N. Antanaitienė.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų