-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prezidento Gitano Nausėdos pakviestoms į iškilmingą ceremoniją, Dalei Oniūnienei ir Nijolei Kulikauskienei įteikti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliai.
Tradiciškai kasmet prieš Motinos dieną Lietuvos Respublikos prezidentas apdovanoja daugiavaikes, dorai atžalas išauginusias ir jas išauklėjusias mamas.
Gavusi laišką, apsipylė ašaromis
Panevėžietė 71-erių D. Oniūnienė, pašto dėžutėje aptikusi laišką su prezidento kvietimu atvykti atsiimti garbingo apdovanojimo, iš pradžių jį palaikė viso labo mokesčių sąskaita.
Ypatingąjį laišką atplėšė tik po šv. Velykų.
Vos pradėjusi skaityti kvietimo tekstą, Dalė apsipylė ašaromis. Toji akimirka, anot D. Oniūnienės, buvusi labai jautri.
Čia pat kambaryje buvusi anūkė Karina, apkabinusi močiutę, puolė ją raminti, nesuprasdama, kas tokio nutiko.
O vyriausias anūkas Raimilas pripažino: žiūrėdamas tokias laidas kaip „Lietuvos garbė“, vis galvodavo, kada gi ten pamatys močiutę.
D. Oniūnienė, užauginusi tris anūkus, likusius našlaičiais po mamos mirties, kuklinasi nenusipelniusi apdovanojimo ir prezidento dėmesio.
Į ceremoniją prezidentūroje D. Oniūnienę lydėjo Raimilas. Dalė juokauja, jog įsikibus tokiam palydovui į parankę, visos baimės nublanko.
Karina apgailestauja, jog tokią močiutei svarbią dieną jai teko išvykti su Socialinių mokslų kolegijos bendruomene.
Namuose laukti močiutės pasiliko jauniausioji anūkė, negalią turinti Serena. Ji šiuo metu – didžiausias D. Oniūnienės rūpestis ir kartu džiaugsmas.
„Baba“ švelniai anūkų vadinama D. Oniūnienė užaugino dukrą, o paskui likimas kirto taip skausmingai, kad tik mylinti širdis galėtų ištverti.
Dėl dukros netikėtos ligos jai vienai teko prisiimti visą atsakomybę už tris anūkus. Anot Dalės, jei kiekvienas taip pasielgtų, Lietuvoje nebūtų tiek valstybės globojamų našlaičių.
Dalės ir jos anūkų gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė 2004-ųjų gruodį. Šeima laukė į šį pasaulį ateinančios Serenos.
„Esu skaičiusi mintį, kad kiekviename mūsų glūdi milžinas. Ateina laikas, kai jį pabudini, o tuomet prasideda tikri stebuklai.“
D. Oniūnienė
Gimdyti susiruošusios dukros kraujo spaudimas visada buvo žemas. Niekas nė nesuprato, kai gimdyvei jis tikriausiai staiga sukilo ir moterį ištiko insultas. D. Oniūnienės dukra po gimdymo tapo neįgali, o 2015-aisiais jos vaikai liko našlaičiais.
Dalė liko vienintelė trijų anūkų užuovėja ir ramstis. Jaunylei Serenai nustatytas sunkus autizmas. Mergaitė netrukus sulauks pilnametystės.
Vieną paskui kitą vis baisesnius likimo išbandymus atlaikiusi Dalė yra ne tik daugiavaikė mama savo mirusios dukters vaikams, bet ir aktyvi sutrikusio intelekto žmonių bendruomenės „Vilties sodas“ narė.
Net ir prispausta gyvenimo negandų, ji stoja į pagalbą kitiems.
Bendruomenė ir pasiūlė D. Oniūnienės kandidatūrą apdovanojimui.
Ši Motinos diena, nors ir pasitikta prezidentūroje, anot Dalės, bus tokia pat, kaip ir praėjusios.
Per visas šventes, ne tik Motinos dieną, D. Oniūnienės balkonas tiesiog skęsta gėlėse.
Pasistengia ne tik mylintys anūkai, bet ir jau mirusios dukros draugės.
„Gaunu tiek daug gėlių, kad jas sunku sutalpinti. Be galo daug! O kur dar vaikai su visomis staigmenomis ir dukros draugės, kurios mane visada prisimena“, – pasakoja geraširdė močiutė.
Motinos diena jų šeimoje tradiciškai paminima ir kapinėse, kur ilsisi jos dukra – anūkų mama. Vaikams ši diena ypač svarbi, tad ant mamos kapo neužgęsta žvakelės.
Mirusios dukters vaikams mamą atstojusią D. Oniūnienę atsiimti apdovanojimo iš prezidento G. Nausėdos rankų atlydėjo vyriausiasis anūkas Raimilas. R. Dačkaus nuotr.
Jaunėlė Serena Motinos dienai ruoštis pradeda jau prieš gerą mėnesį, kaip ir Vėlinėms.
Mergaitė, nors ir sunkiai suvokdama mums įprastą pasaulį, puikiai žino kelią iki mamos kapo.
„Serena jau prieš mėnesį pradeda šnekėti apie tai, kad reikia važiuoti į kapus. Taip ir po trisdešimt kartų per dieną pakartoja. Dar trečiadienį aplankėme visus kapelius, tad ji rami bevažiuodama namo užmigo. Jau nusiramino, jau viskas gerai“, – pasakoja D. Oniūnienė.
Kambaryje Serena turi pasikabinusi didelį kalendorių ir skaičiuoja dienas iki jai svarbaus įvykio.
„Ji man sako: tokią ir tokią dieną turime važiuoti ten ir ten. Tuomet jau mirk gyvenk reikia važiuoti. Dėl šventos ramybės“, – šypteli Dalė.
Sunkų autizmo sutrikimą turinti mergaitė, anot močiutės, jautriai žiūri, kai kitų vaikų mamos atvažiuoja pasiimti jų iš mokyklos. Sereną nuveža ir parveža specialus transportas.
Močiutę su anūkais sieja išties ypatingas ryšys. D. Oniūnienė svarsto, kad galbūt ir šeimos nelaimė juos taip suvienijo.
Dalė labai džiaugiasi, jog vyresnėliai Raimilas ir Karina užaugo be galo geri, rūpestingi, dėmesingi tiek vienas kitam, tiek aplinkiniams.
Vyriausias Raimilas – labai darbštus. Dar šešiolikos pradėjęs darbuotis lentpjūvėje, vėliau išvyko uždarbiauti į Olandiją, Angliją, Švediją. Viskas dėl to, kad galėtų padėti šeimai finansiškai.
Šiandien jis sukasi vienos Panevėžio įmonės logistikoje. Raimilas – didžiausias močiutės ir seserų ramstis.
„Jis net socialiniame skyriuje yra paklausęs: jeigu kas nutiktų „babai“, ką turėčiau daryti, kaip elgtis?“ – anūko atsakomybės jausmu ir branda neatsistebi Dalė.
Vidurinėlė Karina baigė Socialinių mokslų kolegiją.
Mergina yra labai veikli, aktyvi. Močiutės džiaugsmui, niekada neatsisako padėti silpnesniems. Neretai ji darbuojasi neįgaliųjų bendruomenėje „Vilties sodas“.
„Kažkada paskambino man „Maisto banko“ darbuotoja. Sako: visi savanoriai dingę, negaliu viena susitvarkyti. Tai nulėkėme su Karina ir kartu viską padarėme“, – pasakoja D. Oniūnienė.
Jaunėlė Serena gyvena savame uždarame pasaulyje. Nors mergaitė praktiškai nekalba, močiutė jau iš jos balso intonacijos išmokusi atpažinti anūkės nuotaikas.
Serena puikiai įsimena bet kokius sąrašus: adresus, telefono numerius, pavardes.
„Žino ir režisierių pavardes, ir muzikantų, ir sportininkų. Jeigu jos paprašytum pasakyti sportininkų pavardes, išvardintų net kokiose komandose žaidžia, ką žaidžia ir visa kita“, – neįgalios anūkės atmintimi stebisi Dalė.
Be to, Serena turi ypatingą talentą piešti.
Netrukus bus atidaryta šeštoji septyniolikmetės tapybos darbų paroda. Močiutė labai ja didžiuojasi ir jau gegužę ruošiasi vykti į parodos atidarymą.
„Gal Dievas vienoje vietoje ir nedavė, bet prie kito pridėjo, – svarsto D. Oniūnienė. – Serena dievina didelius piešinius, nemėgsta miniatiūrų, turi daugybę įrankių – įvairiausio dydžio pieštukų, teptukų. Labai didžiuojuosi mergaite. Mokytoja ypatingai su ja užsiima, esu jai be galo dėkinga.“
D. Oniūnienė atvira: gyvenime išties būta sunkių akimirkų, išlieta nemažai ašarų, kasdien prireikia daug kantrybės auginant neįgalią anūkę, tačiau jai svarbiausia, jog šiuo metu visa šeima sveika ir laiminga.
Dalė niekuomet nėra klaususi savęs, už ką jai tekusi tokia našta. Ji tiesiog priima visus gyvenimo išbandymus kaip pamokas, iš kurių gali pasimokyti.
D. Oniūnienės niekuomet netrikdė neįgaliųjų draugija.
Jos pačios močiutė buvo akla, tad Dalei nuo mažų dienų teko būti senelės akimis. Kartu išmaišė visus miško takelius: močiutė pasiramsčiuodama lazdele, šalia jos – ištikima palydovė Dalė.
Vėliau slaugyti prireikė mamą. Jai atsisėdus į neįgaliojo vežimėlį, jau kūrėsi neįgaliųjų draugijos. Tad dukra kasdien stumdydavo ratelius iš vieno neįgaliųjų renginio į kitą.
„Kur tik galėjome, ten drauge ir ėjome. Tada labai išsiplėtė mano pažįstamų neįgaliųjų ratas. Susipažinau su daugybe puikių žmonių. Mama mirė, o tais pačiais metais gimė neįgali anūkė Serena“, – pasakoja D. Oniūnienė.
D. Oniūnienę gyvenimas užgrūdino.
Tačiau nuo jos veido niekuomet nedingsta šypsena.
„Mano gyvenimo kredo: atėjai ir blogą nuotaiką palikai už durų. Taip daug lengviau gyventi. Man draugės sako: oi, Dale, tau paminklą reikėtų pastatyti, aš taip negalėčiau gyventi. Sakau: tikrai galėtum, visi mes galėtume, tik trūksta noro. O jeigu visi galėtume, vaikų namuose nebeliktų tiek daug apleistų vaikų“, – mano D. Oniūnienė.
Ji stebisi, kad žmonės kažkodėl nenori ar nedrįsta prisiimti atsakomybės už kitus.
„Esu skaičiusi mintį, kad kiekviename mūsų glūdi milžinas. Ateina laikas, kai jį pabudini, o tuomet prasideda tikri stebuklai“, – sako Dalė, linkinti visiems savyje pažadinti tą stebukladarį milžiną.
