-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš karto po šventų Mišių bažnyčioje žmonės skubėjo pasigrožėti amatininkų, tautodailininkų, kulinarinio paveldo puoselėtojų kūriniais. Nuo ankstaus ryto čia kūrenosi raugo keramikos krosnis, joje buvo galima išdegti pačių pagamintus dubenėlus, ąsotėlius ar kitas grožybes.
Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė sako, kad į turgų buvo kviečiami visi, kurie patys kažką gamina, kuria, augina ir džiaugėsi, kad į kvietimą atsiliepė nemažai dalyvių. Dar penktadienį priešpiet praktiškai visos vietos buvo užpildytos.
Norinčiųjų pasigrožėti dirbiniais taip pat netrūko, tačiau plačiai atverti pinigines žmonės neskubėjo – derėjosi, o kai kas ir visai be pirkinių liko.
Tautodailininkė Giedrutė Ambraškienė su neįprastais, savo pintais gaminiais atvyko iš Panevėžio. Moteris pasakoja pinanti iš švendrų – vadinamųjų „vilko uodegų“ – lapų. Pasak tautodailininkės, anksčiau naudodavo ruginius šiaudus, tačiau dabar auginamos kitokios rugių veislės, tad šiaudai pynimui tiesiog netinka.
Gauti švendrų pynimui moteriai irgi nebuvo taip paparasta – buvo šlapia, sudėtinga prieiti, o ir džiovinti vis pliaupiant lietui, sunku. Pasak tautodailininkės, būtent gamtoje natūraliai išdžiovinti švendrai būna gražiausi.
„Domisi žmonės, tačiau atvažiuoja daugiau kaip į parodą“, – pastebi G. Ambraškienė.
Prekeivės teigimu, nupinti vieną dubenėlį jai prireikia viso vakaro su sąlyga, kad medžiagos jau būna paruoštos darbui.
Petras Paulauskas su savo rankų darbo gaminiais iš medžio atvyko iš Liberiškio.
„Esu savamokslis, dirbu savo malonumui – dūšiai nuraminti“, – prisipažįsta vyras.
Pekeivis taip pat sako pastebintis, kad žmonės gaminiais domisi, tačiau nevisada perka – neturi daug pinigų, nors ir kainas jis nuleidžiantis. „Daug ko norėtų, bet už dyką ir negali atiduoti“, – sako P. Paulauskas.
Vyras pasakoja drožiantis, skobiantis naktimis, nes dieną dirbantis darbe. Vienam vidutinio dydžio dubenėliui išskobti prireikia bemaž dviejų naktų. „Naktį atsipalaiduoju, niekas netrukdo – didžiausias malonumas dirbti“, – teigia P. Paulauskas.
Medis, kaip pats sako, traukė jau nuo vaikystės. Dar tuomet žinojęs visas savo krašte augančių medžių rūšis. Vėliau išmokęs ir dirbti su medžiu. „Man medis visoks gražus – ir supuvęs, ir sveikas, ir juodas, ir baltas. Reikia tik pamatyti, ką iš jo galima padaryti“, – sako vyras.
Ne vienas atvyko ne tik paganyti akis į turguje parduodamas grožybes, bet ir išmokti rišti verbas ar marginti kiaušinius. Su Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijomis gausiai susirinkusius žmones supažindino pasvalietė tautodailininkė Joana Jackūnienė. Nors pradžioje verbas rišo tik moterys ir vaikai, tačiau netrukus jų prisidėjo ir keletas vyrų – padėjo rišti siūlus, prilaikė džiovintus augalus ar net rinko spalvas.
Panevėžietė Edita su šeima specialiai atvyko į edukacinę programą.
„Man tai labai įdomu. Man apskritai labai įdomu viskas, kas susiję su menu. Net liežuvį prikandusi dariau“, – juokiasi moteris.
Edita pasakoja iki tol net neįsivaizdavusi, kaip verbos rišamos. Žinojusi tik tai, kad verba turi būti ant pagaliuko. Namuose pašnekovė tikina tuo tikrai neužsiimsianti – reikia pririnkti labai daug augalų, juos sudžiovinti, o šįkart tai buvo tiesiog puikus laiko praleidimas.
Iš Radviliškio atvykusi tautodailininkė Aurelija Norvaišienė į turgų atvežė savo gaminių, tačiau ta proga nusprendė susirišti ir verbą. „Rišu pirmą kartą, bet kadangi pati užsiimu tautodaile, visada domėjausi, man buvo labai įdomu“, – sako ji.
Pasak A. Norvaišienės, kiekvienas darbas turi savo niuansų, reikia žinoti, kaip rišti, tuomet tą daryti daug lengviau. Gilintis į verbų rišimo paslaptis moteris teigė neplanuojanti – savų darbų pakanka, tačiau įgytos minimalios žinios pravers paįvairinant praleidžiamą laiką su vaikais.
„Reikia tokių programų. Vieniems tai yra tobulėjimas, kitiems – papročių ir tradicijų perdavimas iš kartos į kartą, kad šios neišnyktų“, – sako A. Norvaišienė.
Didelio susidomėjimo sulaukė ir kiaušinių marginimo vašku programa, marginimas natūraliais dažais. Po edukacinių užsiėmimų žmonės neskubėjo skirstytis. Kas laukė iš raugo keramikos krosnies išimamų savo darbų, kas skanavo ant laužo virtos sriubos ar traukė smagias dainas.
