P. Židonio nuotr.

Unikalioje parodoje – J. Zikaro gyvenimo vingiais

Unikalioje parodoje – J. Zikaro gyvenimo vingiais

Juozo Zikaro sukurtų skulptūrų, nufotografuotų ir sukabintų ant „Panevėžio“ viešbučio fasado, turbūt bus nepastebėjęs tik retas praeivis. O fotografijose matomų skulptūrų modelius, kaip ir kitus šiam pirmuoju profesionaliu Lietuvos skulptoriumi įvardijamam kūrėjui priklausančius daiktus, galima pamatyti Panevėžio kraštotyros muziejuje įrengtoje improvizuotoje J. Zikaro studijoje.

Mokė jausti net kaulus

Unikalioje parodoje eksponuojami J. Zikaro skulptūros, tapybos, grafikos darbai, numizmatika, jo darbo stalas-turnetė. Originalūs eksponatai – ne tik iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų. Specialiai šiai parodai keturis XX a. 3 deš. Panevėžyje sukurtus J. Zikaro dailės kūrinius paskolino Lietuvos nacionalinis dailės muziejus.

Apie skulptoriaus gyvenimą, veiklą, asmenybę parodoje liudija jo mokinių ir šeimos atsiminimai, fotografijos, dokumentai. Eksponuojami jų skaitmeniniai vaizdai iš Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės, Lietuvos nacionalinio dailės, Lietuvos sporto, Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos muziejų, Lietuvos literatūros ir meno bei Lietuvos centrinio valstybės archyvų.

Rinkdama istorinę medžiagą šiai unikaliai parodai, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jūratė Gaidelienė teigia iš dabartinių šalies skulptorių nemažai išgirdusi, kuo kitoks, kuo išskirtinis buvo J. Zikaras.

„J. Zikaras – žmogus, iš vargingiausio kaimo berniuko tapęs pripažintu valstybės veikėju, sakytume, jos kūrėju.“

J. Gaidelienė

„Skulptoriai tvirtina, kad studijuojant skulptūros meną šiomis dienomis gana mažai mokoma anatomijos. O štai Peterburge skulptūrą studijavęs J. Zikaras žmogaus anatomiją buvo itin gerai išstudijavęs. Mokydamas kitus kurti, jis pabrėždavo, kad skulptūroje vaizduojami raumenys turi būti „įdarbinti“, o kūrėjas turi jausti netgi kaulus, esančius po tais raumenimis“, – pasakoja J. Gaidelienė.

Ji atkreipė dėmesį į parodoje eksponuojamą J. Zikaro diplominį darbą – skulptūrą „Motinystė“. Tai jaunos, itin gražios, apvalainos nuogos moters su kūdikiu skulptūra. Toji graži ir tvirta moteris – J. Zikaro žmona Anelė, o jos glėby – jųdviejų pirmagimis. Šiam vaikučiui nebuvo lemta užaugti, mirė jis mažas. Tačiau vaikelis, kaip ir jauna graži skulptoriaus žmona, liko įamžinti kūrinyje. Beje, šis kūrinys J. Zikarui pelnė itin gerą meno žinovų įvertinimą.

Gyvas ir gyvenimu, ir darbais

Panevėžio krašto vaikui J. Zikarui, gimusiam už 15 kilometrų nuo Panevėžio ir už gero kilometro nuo Paįstrio, Paliukų kaime, šiemet 140 metų. Nepaisant to, kad mirė daugiau nei prieš pusšimtį metų – 1964-aisiais, šio kūrėjo atminimas išliko gyvas. J. Zikaras prisimenamas, žavimasi jo kūryba, garsas apie jį tebesklinda.

J. Gaidelienė pasakoja, kad iš mokslų Peterburgo dailės akademijoje gimtinėn grįžęs diplomuotas skulptorius J. Zikaras iškart Panevėžyje negavo darbo. Teko luktelėti, kol buvo įdarbintas dailės pedagogu valstybinėje gimnazijoje, dabar turinčioje Juozo Balčikonio vardą. Tapęs mokytoju, J. Zikaras labai aktyviai ėmėsi pedagoginės veiklos, kibo į kūrybą. O kadangi neturėjo studijos, kūrybinė erdvė jam buvo įrengta atskyrus dalį mokyklos sporto salės.

Iš namo teliko nuotrauka

Panevėžyje J. Zikaras prasigyveno kurdamas lietuviškų monetų – litų ir centų modelius. Užsidirbęs pasistatė namą su studija P. Puzino gatvėje. Sovietmečiu namas, beje, jau tuomet valdininkų pripažintas kaip turintis istorinę vertę, buvo nugriautas. Jo vietoje iškilo bankas, dabar toje vietoje – Registrų centras.

O kaip atrodė kadaise čia stūksojęs J. Zikaro namas, matyti nuotraukoje, eksponuojamoje muziejuje įrengtoje improvizuotoje studijoje. Joje – ir garsiojo menininko sukurtų lietuviškų pinigų – litų ir centų modeliai bei pačios monetos.

Iš vargo – į diduomenę

Kad Paliukų kaimo neturtingų tėvų vaikas J. Zikaras tapo žymiu skulptoriumi, tarpukario diduomenės žmogum, ministro pirmininko Juozo Tūbelio svainiu – stebuklų stebuklas. Kad suvoktum tąjį stebuklą, galima nuvažiuoti į Paliukus ir pažiūrėti, kokioje mažytėje trobelėje jis gimė ir augo. Arba užsukti į miesto Kraštotyros muziejų, į improvizuotą studiją-J. Zikaro kambarį ir pažvelgti į tos trobelės nuotrauką.

J. Zikaro tėvai susilaukė septynių vaikų, tačiau tik vienas jų – būsimasis skulptorius, išgyveno. Visi kiti mirė maži. O gyveno jo tėvų šeima tikrai vargingai. Tiesa, mama mokėjo ir paskaityti, ir parašyti, to mokė ir savąjį Juozelį. Tėvas buvo stalius. Jam meistraujant, susirinkęs nukritusias medžio atraižas, J. Zikaras iš jų droždavo, kas pavykdavę. Radęs kur laukuose molio, iš jo lipdydavo irgi ką sumanęs.

Pasiekė svajonę

Išdrožtus ar nulipdytus gyvulėlius, angelėlius vaikas išrikiuodavo tėvų trobelės lange. Sykį pro jų namus važiavusi dvarininkė Antanavičienė tuos angelėlius ir gyvulėlius pamatė, nusistebėjo, vieną kitą dargi nusipirko, pagyrė mažąjį kūrėją ir patarė šiam, tokiam gabiam, būtinai mokytis. Tokio paskatinimo sulaukęs, 16-metis J. Zikaras tapo pradinės mokyklos mokiniu, kurią gabus vaikas baigė per porą metų. Toliau jau žinių sėmėsi pats, o sykį, skaitydamas laikraštį, sužinojo, kad Peterburge yra dailės akademija, ir įsisvajojo joje mokytis.

Šiai svajonei išsipildyti padėjo didžioji mecenatė, kraštietė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Jai tarpininkaujant bei remiant, J. Zikaras buvo išsiųstas mokytis į privačias Vilniaus dailės mokyklas. Jį, besimokantį piešimo, paraginti G. Petkevičaitės-Bitės, į savo namus kviesdavosi Jonas Jablonskis, Antanas Smetona, kiti šviesuomenės žmonės. Prakutęs ir pasimokęs dailės, J. Zikaras iš trečio karto įstojo į Peterburgo dailės akademiją. Panevėžio kraštotyros muziejus pristato jo, drauge ir kitų šios aukštosios mokyklos studentų, nuotrauką. Improvizuotoje muziejaus studijoje – ir Peterburge J. Zikaro sukurti darbai.

Madona neįtiko

Peterburge J. Zikaras tapo šeimos vyru. O jo išrinktoji – rokiškėnė Anelė Tūbelytė. Peterburge ji baigė ekonomės mokslus, o su būsimuoju vyru susipažino šiam ieškant pozuotojos. Kaip minėta, diplominis J. Zikaro darbas – nuogos, labai gražios kūdikį glėbyje laikančios jo žmonos skulptūra, pristatoma muziejuje. Įdomu, kaip tokią nuogybę vertino tuometė Lietuva?

O štai kito J. Zikaro darbo – madonos su kūdikiu, kuris turėjęs pretenduoti į šventųjų atvaizdą, nei to meto bažnyčia, nei visuomenė nepriėmusi. Be galvos apdangalo, trumpais plaukais, suknele iki kelių madona atrodžiusi pernelyg moderni. Dabar ir šią madoną irgi galima pamatyti muziejuje improvizuotoje studijoje. Joje – ir J. Zikaro nutapytas bei G. Petkevičaitei–Bitei padovanotas, dargi su jo paties įrašu kūrinys, taip pat jo paties įamžinti tėvų portretai. J. Gaidelienė papasakojo, jog J. Zikaro ryšys su tėvais buvęs itin artimas.

Laimę sugriovė represijos

Panevėžyje J. Zikaras gyveno dešimt metų, kol, to meto švietimo ministro Konstantino Šakenio pakviestas, dailės mokyti išvyko Kauno jaunų žmonių. Įsidarbino Kauno meno mokykloje, netoli pasistatė namą, panevėžietiškąjį pardavęs. Kaune pasistatytas jo namas niekam neužkliuvo, liko nenugriautas, dabar jame įkurtas modernus J. Zikaro muziejus.

Kaune gyvendamas ir dirbdamas J. Zikaras, pasak J. Gaidelienės, turėjo nemažai ir valstybės, ir bažnyčios užsakymų, jis puošė pastatų interjerus, tiltus, kūrė skulptūras. Uždirbdamas nemažai pinigų, šelpė nepasiturinčius studentus, o ir apskritai buvo dosnus, jų šeima – svetinga ir vaišinga.

Tačiau ramybei, laimei, darnai sutrukdė karas ir po jo sekusios represijos.

1944 m. sovietų valdžiai grįžus į Lietuvą, skulptorių persekiojo saugumas, kaltinęs slepiant informaciją apie tris sūnus, vokiečių paimtus kasti apkasų ir vėliau dingusius. Skulptorius ir jo žmona buvo įsitikinę, kad visi trys sūnūs žuvo. Menininkas, neištvėręs saugumo tardymų ir grasinimų išvežti jį su šeima į Sibirą, būdamas 63-ejų nusižudė. Tik vėliau paaiškėjo, kad sūnūs pasitraukė į Vakarus.

Paradoksalu, tačiau palaužusi pirmąjį profesionalų Lietuvos skulptorių ilgam Lietuvoje užsibuvusi sovietų valdžia jo kūrinius vertino. Jai tiko visiems žinoma skulptūra „Knygnešys“, kiti socialinės tematikos kūriniai. Ir jie, ir „Knygnešio“ maketas dabar taip pat eksponuojami Panevėžio kraštotyros muziejuje. J. Gaidelienė sako, kad „Knygnešys“ sovietinės valdžios buvo pristatomas kaip kūrinys, visų pirma simbolizuojantis Lietuvos kovą su carine priespauda. Toks apibūdinimas, beje, skulptūrai tinka.

Be to, J. Zikaras kilęs iš tikrai neturtingų žmonių, ne didikas, ne bajoras, tad jo kilmė sovietinei sistemai irgi buvo tinkama, kūrėjas nebuvo išbrauktas ar nurašytas.

„J. Zikaras – žmogus, iš vargingiausio kaimo berniuko tapęs pripažintu valstybės veikėju, sakytume, jos kūrėju. O kūrė valstybę kurdamas paminklus, sukūrė ir jos pinigus. Tai ir siekėme pristatyti muziejuje rengdami jo darbų ir gyvenimo parodą“, – pasakojo J. Gaidelienė.

Paroda veiks kone metus. Beje, atėjus į muziejinę J. Zikaro studiją, galima nusifotografuoti netgi prie paties skulptūrą lipdančio šio menininko.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų