-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O lauke netikėtai užkaukusi signalizacija svečius kaipmat sukėlė ant kojų.
„Nors Vinycioje karo veiksmai dabar ir nevyksta, visi gyvename karu. Jo pradžioje kelias dienas tūnojome rūsiuose, bet gana greitai iš jų išlindome ir toliau dirbame savuosius darbus. Mūsų teatras rengia spektaklius, netgi buvome išvykę į gastroles į Lenkiją“, – pasakojo Vinycios M. K. Sadovskio muzikos ir dramos teatro tris solistus į Panevėžį atlydėjusi šio teatro aktorė Viktorija Nemčenko.
Vinycios ir Panevėžio draugystė tęsiasi nuo 2015-ųjų. Tų metų simbolinę dieną – vasario 16-ąją – miestai pasirašė partnerystės, draugystės ir bendradarbiavimo sutartį.
O šį pavasarį draugystę su Vinycios teatru užmezgęs Panevėžio muzikinis teatras ją įprasminti sumanė Aukštaitijos sostinėje surengtu bendru paramos koncertu „Muzikos tiltai: Lietuva–Ukraina“.
Jau šeštadienio vakarą Muzikinio teatro scenoje pasirodys abiejų šalių atlikėjai. Nemokamo koncerto metu bus kviečiama aukoti Ukrainos kariuomenei.
„Matau televizijos reportažus apie tai, kaip rusai vyrai bėga nuo jų šalyje paskelbtos mobilizacijos. Reikėjo pamatyti mūsų vyrus karo pradžioje – jie tik ir veržėsi ginti Ukrainos laisvės!“
V. Nemčenko
Muzikinis teatras parėmė ir ukrainiečių kelionę į Panevėžį, kuri lengva nebuvo. Traukiniu pervažiavusius Ukrainos ir Lenkijos sieną svečius pasitiko panevėžiečiai.
„Vos mus užpuolę, rusai pačią pirmą karo dieną susprogdino Vinycios oro uostą. O vasarą rusų paleistos kovinės raketos įlėkė į mūsų miesto ligoninę ir į šalia esantį karininkų kultūros rūmų pastatą. Žuvo tuomet ir ligoniai, ir gydytojai, dar nemažai žmonių sudegė užsidegus pro šalį važiavusiems automobiliams. Buvusieji juose tiesiog išsilydė“, – kraupius išgyvenimus pasakojo V. Nemčenko.
Anot jos, ir dabar, per Ukrainą važiuojant į Panevėžį, solistų neapleido mintis, kad bet kurią akimirką gali būti sušaudyti ar žūti nuo numestos ant traukinio bombos.
„Atvykome gyvi ir sveiki, rengiamės bendram koncertui. Jei ir grįšime gyvi, būsime laimingi, kad teko bent kelias dienas praleisti taikioje, mums draugiškoje šalyje“, – sako V. Nemčenko.
Pasak V. Nemčenko, net ir dabar, per karą, Vinycios teatre rodomi spektakliai. Pasigirdus pavojaus sirenoms, atlikėjai, žiūrovai ir visas aptarnaujantis personalas leidžiasi slėptis į teatro rūsį, o joms nutilus, grįžta į salę ir vaidinimas tęsiasi. P. Židonio nuotr.
Nepaisant to, kad Vinycioje, kaip ir visoje Ukrainoje, įvesta komendanto valanda, kad gana dažnai pasigirsta oro pavojaus sirenos, gyvenimas šiame mieste, anot V. Nemčenko, kone verda.
M. K. Sadovskio muzikos ir dramos teatras rodo spektaklius ir žmonės į juos eina noriai. Lanko Vinycios gyventojai ir kavines, vaikštinėja po miestą, kol visus savo būstuose uždaro komendanto valanda.
„Iš pradžių mums, artistams, atrodė, kad tarsi ir negražu, gal net nepadoru rodyti vaidinimus karo metu. Nepatogu buvo prieš kovojančius vyrus. Tačiau šie pareiškė ir kovojantys kaip tik dėl to, kad būtume laisvi, galėtume gyventi, džiaugtis, ir paragino visus eiti į teatrus, koncertus, kavines. Tai išgirdę, mes teatre pastatėme komediją. Ją žiūrovai lanko ypač noriai“, – pasakojo V. Nemčenko.
Prasidėjus karui, Vinycios teatras apsisprendė neberodyti pasisekimą visame pasaulyje turinčių Rusijos klasikų F. Dostojevskio, L. Tolstojaus, A. Čechovo veikalų.
V. Nemčenko teigimu, ukrainiečiai puikiai suvokia, jog ir šie literatūros genijai, ir kalba, kuria jie rašė, – niekuo dėti dėl dabartinio barbariškumo, tačiau teatras nutarė atsiriboti nuo jų protestuodami prieš Rusijos agresorius. Taip pat Vinycioje pakeisti Rusijos ar sovietinių herojų vardais pavadintų gatvių pavadinimai.
V. Nemčenko pasakojo, kad Vinycioje toli gražu ne visada aktoriams pavyksta įprastai suvaidinti vieną ar kitą pjesę.
Per pasirodymus gana dažnai pasigirsta oro pavojaus sirenos, tuomet visi – ir atlikėjai, ir žiūrovai, ir visas aptarnaujantis personalas leidžiasi slėptis į teatro rūsį. Sirenoms nutilus, žiūrovai grįžta į teatro salę, aktoriai – į sceną ir vaidinimas tęsiasi.
Panevėžio muzikiniame teatre ruošiamasi bendram Panevėžio ir Vinycios solistų koncertui, kurio metu bus kviečiama aukoti Ukrainos kariuomenei. P. Židonio nuotr.
Vinycios mokyklos, tarp jų – ir aukštosios, nuo karo pradžios dirba nuotoliu.
Įstaigų, gamyklų žmonės eina į darbus kaip ir anksčiau, dirba parduotuvės, kuriose nebėra rusiškų ir baltarusiškų prekių. Maisto prekių, pasak V. Nemčenko, parduotuvėse nestokojama, tiesa, maistas ir degalai gana smarkiai pabrango.
Keliaudama iš Vinycios į Panevėžį, V. Nemčenko atkreipusi dėmesį, kad Lenkijoje mažesnės maisto kainos nei Ukrainoje, o štai Panevėžyje – didesnės.
Rusijai užpuolus Ukrainą, iš Vinycios į Europos šalis pasitraukė nemažai moterų su vaikais. Vyrai pasiliko kariauti.
Kadangi po pirmųjų suduotų smūgių bemaž pusmetį Vinycia nebuvo puolama, į ją atvyko nemažai karo pabėgėlių iš Rusijos okupuotų Ukrainos vietovių.
„Matau televizijos reportažus apie tai, kaip rusai vyrai bėga nuo jų šalyje paskelbtos mobilizacijos. Reikėjo pamatyti mūsų vyrus karo pradžioje – jie tik ir veržėsi ginti Ukrainos laisvės! Jiems vadai sakė, kad jau užtenka karių, palaukite, turėkit kantrybės, vyrai gi tvirtino: ne, laukti negalime“, – savosios šalies ir Rusijos vyrus palygino V. Nemčenko.
Anot jos, kovoti išėjo ir Ukrainos menininkai.
Pati V. Nemčenko prieš prasidedant karui neseniai buvo grįžusi iš Turkijos, kur taip pat dirbo aktore septynerius metus. Grįžo pasiilgusi Ukrainos, išsiilgusi namų. Atėjo dirbti į savo miesto teatrą – ir prasidėjęs karas gyvenimą apvertė aukštyn kojom.
Kadangi karo pradžioje spektakliai nebuvo rodomi, aktorės teatro rūsyje ėmėsi pinti kariams maskuojamuosius tinklus.
„Pripynėme jų tikrai daug. Šiam darbui išliejome savo kūrybines galias“, – šypsosi jauna moteris.
Paklausta, ar vykstant karui pati neketina emigruoti, V. Nemčenko užtikrino nepaliksianti Ukrainos – nori savo šalyje sutikti atkovotą laisvę.
„Nors mes nekovojame, bet esame kovotojų užnugaris. Jaučiuosi reikalinga savame krašte“, – pabrėžė Viktorija.
Į klausimą, ar karas pakeitė ją pačią, pasvarsčiusi aktorė atsakė: „Supratau, kad gyventi reikia šiandien, nes rytojaus gali nebebūti.“
Anot jos, karas suvienijo tautą.
Kad ukrainiečių tauta būtų laisva ir kad laisvi būtume mes, padėti kovojantiems ukrainiečiams galima pasidžiaugus Muzikiniame teatre šeštadienio vakarą vyksiančiu koncertu. Jis nemokamas, bet yra galimybė atsilyginti auka, skirta Ukrainos laisvės gynėjams.
Koncerte skambės Ukrainos ir Lietuvos kompozitorių operų arijos, romansai, liaudies ir patriotinės dainos. Abiejų šalių solistai atliks Semeno Hulako-Artemovskyʼo, Gennadyʼaus Tatarchenko, Vytauto Kernagio, Sauliaus Petreikio, Vytauto Klovos ir kitų kompozitorių kūrinius.
