Į dešimtą dešimtį įkopusi Romualda Lukoševičienė, kuri, pasak sūnaus, ne tik nebepaeina, bet ir šaukštą rankoj sunkokai nulaiko, nuo pavasario Ukrainos kariams jau numezgė šimtą porų kojinių – po vieną per dieną. Taip panevėžietė jaučiasi prisidedanti prie ukrainiečių pergalės.
„Mielos bendraamžės, o ir jaunesnės pensininkės, nesiskųskim senatve, nedejuokim dėl ligų, nepriteklių, bėdų. Imkim virbalus į rankas, pasirūpinkim siūlų ir, šiltai sau sėdėdamos, megzkim kojines, pirštines, šalikus grobiamos Ukrainos kovotojams“, – ragina panevėžietė Romualda Lukoševičienė, kuriai pavasarį sueis 92-eji.
Senolė, kuri, pasak jos sūnaus, ne tik nebepaeina, bet ir šaukštą rankoj sunkokai nulaiko, nuo šiųmetės gegužės Ukrainos kariams jau numezgė šimtą porų kojinių.
Po vieną kojinę per dieną.
Negalią turinti garbaus amžiaus moteris pabrėžia, kad toks rūpestis laisvės kovotojais jos gyvenimą pavertė ir prasmingu, ir įdomiu.
„Kviečiu manimi pasekti visas ir visus, kurie sako, kad gyventi nebeįdomu, nebegera, kad slegia senatvė“, – gyvenimo prasmės receptą pateikia R. Lukoševičienė.
Įkvėpė reportažas
Joniškyje gimusi, šalia Kelmės didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusi R. Lukoševičienė panevėžiete tapo prieš 11-a metų.
Iki tol ūkiškai gyvenusiai moteriai senatvę leisti jo bute Panevėžyje pasiūlė užsieniuose dirbantis anūkas.
„Kai apsigyvenau tarp keturių sienų trečiame aukšte ir žemės neliko po kojomis, iš pradžių staugti norėjosi. Kad tada būčiau sugalvojusi megzti, būtų kas kita. Bet šio užsiėmimo griebiausi tik dabar“, – pasakoja R. Lukoševičienė.
Megzti kojines ją įkvėpė reportažas. Mena per televizorių pamačiusi laidą apie baltarusę, kuri, Rusijai užpuolus Ukrainą, nuo okupantų besivaduojantiems kovotojams numezgė ir jiems pasiuntė pusšimtį porų kojinių.
„Jei jai pavyko numegzti, kodėl man nepavyks“, – tokia mintis tuomet persmelkė panevėžietę. Šypsodamasi moteris pripažįsta, kad iki tol nė vienos poros per gyvenimą nebuvo numezgusi, net ir megzti gerai nemokėjo. Ji prisipažino, kad būdama paauglė mamai ėmus mokyti mezgimo, spyriojosi, mat nepatiko monotonija, mezgimas atrodė baisiai nuobodus užsiėmimas.
Tačiau ryžtas pasirūpinti Ukrainos kovotojais privertė pakeisti požiūrį.
Buvęs pareigūnas, vėliau – pedagogas, o dabar jau pensininkas sūnus Arūnas iš dėvėtų rūbų parduotuvių pripirko vilnonių drabužių. R. Lukoševičienė juos ardė, išardytus siūlus garino, kad taptų puresni, ėmė virbalus į rankas ir pradėjo megzti.
„Tie, kas mezga, žino, kad išmegzti kojinės kulną reikia dar ir mokėti, o aš to visai nemokėjau. Tad ėmiau mokytis iš mezgimo knygų. Pavyko, paaiškėjo, kad ne taip ir sunku“, – sako šimto kojinių mezgėja.
Megzti netrukdo nė patinusios rankos
R. Lukoševičienė stengėsi megzti vyriškas, dideles, vienspalves kojines. Kadangi megztinių ardyti jai buvo prinešta įvairių spalvų, tad ir kojinių spalvos pačios įvairiausios. Panevėžietė svarsto, kad kariams neturėtų būti svarbu, ką avės, svarbu, kad būtų kojoms šilta.
„Dažnai megzdama pagalvoju, kaip gera man sėdėti prie radiatoriaus ir megzti. O dar įjungtas televizorius visokias programas rodo. Bet tuomet mintys nuklysta į Ukrainą, pagalvoju, kaip ten žmonės gyvena su mintimis, kad gali bet kurią akimirką žūti. Daug ukrainiečių ne tik šąla, bet ir vandens neturi“, – gyvenimą mūsų šalyje ir Ukrainoje lygina senolė.
Ji neslepia, kad po mezgimo rytais būna kiek patinusios rankos, mažylį pirštą senatvė surietė ir pritraukė prie delno, tačiau net ir tai jai netrukdo darbuotis ir būti naudinga.
Palaiko daug jaunesne
Panevėžietė svarsto, kad galbūt galėtų nerti servetėles, gal net siuvinėti, tačiau tai tebūtų malonumas sau, dabar ji jaučiasi naudinga daugeliui. Juk net šimtas karių apsimaus jos kojines, tikėtina, pajus ne tik šilumą, bet ir dėkingumą.
R. Lukoševičienė prisipažino, kad, pažvelgęs į ją, nelabai kas patiki, kad jau į dešimtą metų dešimtį įkopusi.
„Eiti sunku, galva pasvaigsta, kojos nebeklauso“, – prisipažįsta.
Nemuno gatvėje gyvenanti senolė sako turinti vienintelį maršrutą – iki artimiausios parduotuvės.
„Kol dar nebuvo sniego, nuėjau į vaistinę. Vaistų, kurių man reikėjo, negavau, pasakė ateiti kitą dieną. Paaiškinau, kad man jau 91-eri, sunku vaikščioti, tada iš vaistininkės išgirdau nuostabą, sako, tikrai neatrodau, kad tiek turėčiau“, – juokiasi R. Lukoševičienė.
Įveikė vėžį
R. Lukoševičienė teigia esanti gyvenimo užgrūdinta. Prieš kelis dešimtmečius jai diagnozuotas vėžys. Onkologinė liga pasiglemžė ir dar jauną jos dukrą bei pusamžį vyrą. Bet pačiai pavyko ją nugalėti.
„Labai kentėjau dėl artimųjų mirčių, labai liūdėjau, bet optimizmo nepraradau. Esu tikinti, tad neabejoju, kad stiprybės man ir suteikė Dievas“, – sako panevėžietė.
Joniškyje baigusiai mokyklą, jai teko dirbti vietos laikraštyje, paskui sekė studijos Šiaulių pedagoginiame institute, studijavo rusų kalbą.
„Bet diplomo taip ir negavau. Sutrukdė ankstyva santuoka“, – prisipažįsta.
Mokytojauti jai neteko, dirbo, kaip pati sako, pačius įvairiausius darbus. Dalyvavo saviveikloje, buvo dainininkė.
„Kai atvažiavau į Panevėžį ir nebetvėriau tarp keturių buto sienų, pradėjau vaikščioti pas Panevėžio neįgaliuosius. Ten irgi dainuodavome“, – sako R. Lukoševičienė ir apgailestauja dabar nebeturinti sveikatos išeiti iš namų.
Langu į pasaulį jai tapo televizorius. Jį nuolat žiūri, seka pasaulio įvykius.
Ir dar labai mėgsta skaityti.
Iki šio didžiojo mezgimo skaitydavusi ypač daug, dabar knygą pakeitė virbalai.
Visą šimtą panevėžietės numegztų kojinių porų į Ukrainą prieš Kalėdas nuveš sūnaus bičiulis, buvęs pareigūnas, Panevėžyje gyvenantis ir pagalbą Ukrainai nuolat renkantis, pats ukrainietis Jevgenijus Vitoško.
Prisideda prie pergalės
Palaidojusi 33-ejų dukrą, našlė R. Lukoševičienė džiaugiasi trim anūkais ir keturiais proanūkiais. Didžiulė paspirtis jai netoliese gyvenantis sūnus.
Romualda džiaugiasi turinti ir draugę, kuri gyvena tame pat daugiabutyje, tik kitame aukšte.
„Sueiname, pasivaišiname, pasišnekučiuojame, ir gera mums“, – sako senolė.
Ir priduria, kad nepaisant visų per gyvenimą patirtų negandų, jai gyventi tikrai gera.
Gera būti ir naudingai, ir reikalingai. Tokia jaučiasi megzdama ir tiki, kad taip prisideda prie Ukrainos siekiamos pergalės.
