Specialiai iš Ukrainos
Su Rusijos nelaisvėje pusmetį išbuvusiu Mariupolio „Azovstal“ gamyklos gynėju 23 metų Andrejumi Mileriu likimas suvedė svečių namuose Dnipre.
Keturias paras teko dviese gyventi viename kambaryje.
Beveik visi svečių namų gyventojai buvo kariškiai, dauguma – iš ligoninių ar fronto atvykę į karinį komisariatą, kad medikų komisija įvertintų, ar po patirtų sužalojimų ir kontūzijų gali tęsti kovą fronte.
Nuo fronto vietovių Donecko, Zaporižios, Chersono regionuose apie 200–250 kilometrų nutolęs Dnipras šiame kare atlieka labai svarbų logistinį vaidmenį.
Per Dniprą keliauja kariškiai, ginkluotė, šaudmenys bei maistas Ukrainos kariams, čia vežami sunkiai sužeisti kovotojai.
Nakvynė nebrangiuose svečių namuose turi savų pliusų ir minusų. Čia didelė tikimybė sutikti civilius bei kariškius, atvykusius iš fronto ar pafrontės pragaro.
Teko išgirsti nemažai sukrečiančių pasakojimų, tačiau daugelis sutiktųjų tyli apie savo skausmą.
Į Andrejų atkreipiau dėmesį, vos tik šiam įėjus į svečių namus.
Aukštas vaikinas nedrąsiai priėjęs prie administratorės uždavė man, nemačiusiam fronto baisumų, iš pirmo žvilgsnio keistoką klausimą: ar kambaryje naktį galės laikyti įjungtą šviesą, ar dažnai mieste pradingsta elektra?
Administratorė paaiškino, kad dėl elektros energijos trūkumo ji kasdien išjungiama po 4–6 valandas, o kambariuose šviesa po 23 val. turi būti užgesinta. Tačiau nedraudžiama užsidegti lemputę virš lovos.
Naktį nubudau piktokas – į akis žibino įjungta šviesa. Supratęs, kad kažkas apgyvendintas tame pačiame kambaryje, užsitraukiau lovos erdvę apribojančią užuolaidėlę ir, nusisukęs į sieną, vėl užmigau.
Ryte prabudęs nustebau – šviesa kambaryje tebedegė.
Žvilgtelėjęs į kaimyno lovą atpažinau aukštaūgį.
Pagalvojau: keistas vaikinas, kaip jam pavyksta miegoti plieskiant ryškiai šviesai?
Paleistas iš nelaisvės Andrejus Mileris buvo netekęs pusės ankstesnio svorio. E. Butrimo nuotr.
Kai vėliau pasmalsavau, kodėl miega prie šviesos, vaikinas kiek sumišęs prasitarė, kad po to, kai grįžo iš nelaisvės Rusijoje, įstengia užmigti tik šviečiant lempai.
Papasakojo, kad kartu su kitais „Azovstal“ gamyklos gynėjais Mariupolyje buvo patekęs į nelaisvę, o po pusmečio iškeistas į ukrainiečių sučiuptus rusų karius.
Po nelaisvės jaunuolis tris mėnesius praleido ligoninėse, o dabar atvyko į karinę komisiją, kur gydytojai turi nuspręsti, ar galės grįžti į frontą.
Pirmą dienos pusę vaikinas miegodavo, o prabudus karį išsiveždavo bičiuliai ir atgal parveždavo vėlai.
Todėl mūsų pokalbiui daug laiko neturėjome.
Andrejau, ar galiu Lietuvos spaudoje minėti tavo vardą ir pavardę?
Rašykit.
Kiek tau metų?
23.
Tu profesionalus karys?
Taip. Baigęs mokyklą nusprendžiau tapti kariu ir pasirašiau sutartį trejiems metams. Sutartis baigėsi 2021–ųjų lapkritį, o po trijų mėnesių Rusija užpuolė Ukrainą. Nieko nelaukdamas užsirašiau savanoriu į teritorinės gynybos pajėgas
Negalėjau kitaip pasielgti – į grįžusį kariūną draugai ir merginos žiūrėjo kaip į tikrą drąsuolį.
Be to, nemaniau, kad karas užtruks taip ilgai ir taip rimtai. Žinojau, kad 2014 metais Mariupolį rusai irgi buvo užėmę, tačiau po dviejų mėnesių buvo išvyti. Tada mūsiškių žuvo labai nedaug.
Mariupolis tavo gimtasis miestas?
Gimiau ir užaugau Mariupolyje, mikrorajone ne per toliausiai nuo „Azovstal“ gamyklos.
Turiu vyresnę seserį, tėvai darbininkai. Mokiausi vidutiniškai, nelankiau jokių sporto treniruočių, bet mėgau laiką leisti su bičiuliais pajūryje, buvome linksma draugija.
Po kariuomenės planavau vykti į Kijevą įsidarbinti ir mokytis.
Kaip patekai į nelaisvę?
Mes nenorėjome pasiduoti, tikėjomės išsiveržti iš apsupties. Buvome pikti, kad neateina žadėta pagalba. Jos nebuvo, todėl priimtas sprendimas visiems pasiduoti.
Kas vyko pasidavus?
Mus susodino į autobusus ir išvežė į Jelenovkos kalėjimą Donecko srityje.
Kaip kalėjime rusai elgėsi su ukrainiečiais belaisviais?
Mūsų nemušė, bet po aštuonių parų mane išvežė į Krasnodaro kalėjimą Rusijoje. Vėliau teko pabūti ir Kuibyševo kalėjime, jame nebuvo taip blogai, kaip Krasnodare.
Kas nutiko Krasnodare?
Ten buvo labai blogai. Dalis prižiūrėtojų buvo tikri sadistai. Mūsų nemušė tik į galvą, o į visas kitas vietas daužė kumščiais, mediniu kūju, spardė.
Ar gali papasakoti kalėjimo dienotvarkę?
Mažytėje kameroje gyvenome dvylika žmonių. Lovos sustatytos dviem aukštais, tačiau į jas gultis buvo leidžiama tik naktį. Šviesa nebuvo išjungiama, kad prižiūrėtojai galėtų mus ištisai stebėti. Dieną privalėdavome sėdėti ant grindų, jokio pasivaikščiojimo kieme ar didesnėje patalpoje.
Nejudant jums turbūt atrofavosi raumenys?
Visi sublogo, bet aš labiausiai – prieš karą svėriau 106 kg, parvežtas iš nelaisvės – 54 kilogramus.
Kodėl tau taip nukrito svoris?
Nežinau. Nors mūsų badu nelaikė, bet maitino neskaniai ir vis taip pat.
Kasdien gaudavome košės, raugintų kopūstų, sriubos, o kiekvieną vakarą – tokios pat žuvies. Gydytojai spėja, kad galėjau sublogti nuo didelio streso, patirtų išgyvenimų.
Ar gali papasakoti, ką teko išgyventi nelaisvėje?
Tie prisiminimai labai nemalonūs. Apie juos kalbėti nėra lengva, norisi viską pamiršti, norisi ištrinti iš atminties.
Mušė dažnai?
Labai. Smūgio galėjai sulaukti bet kurią akimirką ir nežinia už ką. Mušė ir per apklausas. Norėjo, kad prisipažintume dėl nusikaltimų, kurių nedarėme, – esą plėšikavome, prievartavome, žudėme civilius ir suimtus rusų karius.
Ar bandėte su prižiūrėtojais diskutuoti apie vykstantį karą?
Ne! Jie zombiai, aklai įtikėję valstybine propaganda, manė, kad mes žudikai fašistai, kuriems reikia keršyti už daromas blogybes.
Prižiūrėtojų veidus turbūt įsidėmėjai visam gyvenimui. Ką darytum, jei ateityje sutiktum vieną jų taikos sąlygomis?
Mes nematėme prižiūrėtojų veidų. Belaisviams buvo draudžiama pakelti galvą ir akis į viršų, privalėjome visą laiką žiūrėti į žemę. Priešingu atveju grėsė žiaurus sumušimas.
Jūs nematydavote to momento, kai prižiūrėtojas atsivėdėdavo smūgiui?
Ne, o tai ir buvo blogiausia. Kai vesdavo tardyti arba prižiūrėtojai įeidavo į kamerą, bet kurią akimirką galėjai sulaukti smūgio, tačiau tam būdavai nepasiruošęs, nes žiūrėti galėjai vien žemyn. Tokia įtampa tiesiog ėdė nervus, nuolat buvome įsitempę. Be to, ausyse spengė mušamų belaisvių riksmai koridoriuje bei kitose kamerose – viskas girdėjosi.
Varšuvos spaudoje skaičiau vieno Lenkijos mediko, visus metus savanoriaujančio fronte Donecke, tvirtinimą, jog jam asmeniškai teko gydyti kelis karius, kurie rusų nelaisvėje buvo išprievartauti ir iškastruoti. Ar tavo kameroje niekas nepatyrė tokių išniekinimų?
Ne. Manau, kad tame kalėjime tuo metu tokių dalykų prižiūrėtojai tikrai nedarė. Tą būtų sunku nuslėpti, būtume žinoję. Tiesa, jie mus gąsdino ir „išgaidinimu“, ir iškastravimu, bet kažkodėl į tokius perspėjimus rimtai nežiūrėjome, netikėjome, kad tam galėtų ryžtis.
Jums buvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje?
Taip, sėdėdami kameroje pašnibždomis kalbėdavomės.
Mes buvome palaužti, iškankinti. Kameroje nebuvo nė vieno, kuris neverkė mušamas ar vėliau iš skausmo vėliau.
Mus versdavo dainuoti. Ne savo, o Rusijos himną. Tą privalėjome daryti kiekvieną rytą pažadinti.
Po himno privalėjome dainuoti dainas, aukštinančias V. Putiną bei Rusijos didybę. Privalėjome atmintinai išmokti net keliolika dainų, kurių tekstus mums įteikė.
Nebuvo įmanoma tiesiog stovėti išsižiojus ir apsimesti, kad dainuoji?
Ne. Jei dainuosi per tyliai arba neaiškiai, sulauksi smūgių.
O prie šviesos miegojai jau prieš karą ar tik po to, kai grįžai iš nelaisvės?
Pripratau nelaisvėje, o grįžęs kitaip nebeužmiegu.
Mano miegas dabar visiškai išsiderinęs – užmiegu tik paryčiais ir tik prie įjungtos šviesos. Norėčiau, kad grįžtų prieškarinis miegas, kad viskas stotų į senas vėžes, vėl gyvenčiau normaliai, bet kol kas niekas nesikeičia.
Ką sako medikai?
Žada, jog pagerės, bet kada – nežino.
O pats pastebi savo elgsenos pasikeitimų po potyrių nelaisvėje?
Aš pats nelabai, tačiau sesuo sako, kad tapau agresyvus, nervingas ir užsidaręs.
Kokių dabar turi planų?
Viskas priklausys nuo karinės komisijos išvadų. Jeigu atvirai, dabar labiausiai norėčiau atsidurti kitoje šalyje, kur nėra karo, kur nesigirdi sprogimų ir šūvių, nėra pavojaus, kad namas, kuriame gyveni, sugrius.
Norėčiau atgauti ramų miegą, psichinę ramybę ir atsikratyti košmarų sapnuose. Kol kas Ukrainoje tas neįmanoma. Girdite, dabar už lango aidi oro pavojaus pranešimas ir mano širdis vėl ima greičiau plakti. Bijau visko.
Ką sapnuoji?
Dažniausiai sapnuose grįžtu į nelaisvę Krasnodaro kalėjime, kai esu mušamas.
Atsibundu suprakaitavęs, šaukdamas iš skausmo.
Kadangi kalėjime nemačiau mušančiųjų veidų, per sapnus mane irgi dažnai muša beveidžiai rusai.
Skaičiau, kad pagal tarptautinę Vienos konvenciją iš nelaisvės grįžę kariai turi būti atleisti nuo tolesnės tarnybos. Ar Ukrainoje tokia tvarka negalioja?
Kiek man žinoma, negalioja. Keli mano nelaisvės bičiuliai jau vėl kovoja fronte. Gali būti, kad man irgi teks grįžti į kovas.
Apie ką svajoji?
Prieš karą svajojau išvykti į JAV, įsidarbinti tolimųjų reisų vairuotoju.
Dabar galvoje tuščia – jokių svajonių ir planų.
Visų pirma norėčiau, kad pasibaigtų karas, nebetektų kariauti, kad grįžtų normalus miegas ir sustiprėtų noras gyventi.
Ar įsivaizduoji save gyvenantį Rusijoje, turintį žmoną rusę?
Nesu rasistas, tačiau su viskuo, kas rusiška, noriu turėti kuo mažiau bendro.
