-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Kyjivietis Sviatoslavas Dubina buvo sužeistas per rugsėjo šeštą dieną prasidėjusį Ukrainos armijos puolimą Charkivo regione, kuriame dalyvavo ir jo vadovaujama 244-ojo bataliono kuopa.
Per mūšį Nikolajivkos kaimelyje netoli Čugujevo miesto granatsvaidžio granata sprogo šalia vado. Skeveldros sužalojo koją.
„Man stebuklingai pasisekė, kad nė viena skeveldra nelietė kaulo, tik keliose vietose sudraskė raumenis. Smulkios skeveldrėlės suaižė ir kitą koją, rankas, bet tai niekis, dar po dviejų reabilitacijos savaičių turėčiau grįžti į kuopą“, – pasakojo karys.
Labiausiai jis džiaugiasi, kad per puolimą nežuvo nė vienas iš 35 karių, nors šeši patyrė gyvybei nepavojingus sužeidimus. Dar du kariai sužeisti taip, kaip ir jis – per atsitraukimą, o trys buvo sužaloti jau po mūšio, kai džipas užvažiavo ant okupantų minos.
„Šiems kariams irgi pasisekė, nes visą minos smogiamąją jėgą sugėrė priekinis ratas ir variklis, mašinos priekis liko sumaitotas, duobė didžiulė, bet svarbiausia, kad visi gyvi“, – šypsosi S. Dubina.
Iš ligoninės pirmą kartą išėjęs pasivaikščioti po Charkivą Sviatoslavas Dubina trokšta kuo greičiau grįžti į savo kuopą ir tęsti kovą su okupantais. E. BUTRIMO nuotr.
Su šiuo aukštu, lazdele pasiramsčiuojančiu kariu prasilenkiau Charkivo centre ieškodamas optikos parduotuvės. Iki parduotuvės uždarymo buvo likę penkiolika minučių, tad skubėdamas iš pradžių karį abejingai apėjau.
Visgi už šimto metrų apsisukau ir ėmiau vytis – jis šlubčiojo visai į kitą pusę. Užkalbintas karys pradžiugo išgirdęs, kad aš iš Lietuvos – Kyjive gyvena jo šeimos draugas klaipėdietis verslininkas. Šis lietuvis dalyvavo ir Kyjivo gynime, o dabar telkia finansinę ir techninę pagalbą buvusiems kovos bičiuliams.
Tai pirmoji diena, kai S. Dubina ryžosi iš ligoninės trumpam išeiti į miestą. Sužeistas Ukrainos karys ieškojo, kur galėtų papietauti, tad dviese ir užsukome į netoliese esančią kavinę.
„Tai, kad Rusija pradėjo karą, pirmoji man pranešė mama, paskambinusi pusę penkių ryte. Užsimiegojęs netikėjau, tačiau už lango išvydęs sprogimų keliamus šviesos blyksnius pašokau iš lovos“, – prisiminė S. Dubina.
Iki karo jis aštuoniolika metų dirbo mokesčių inspekcijoje, vadovavo vienam jos departamentui.
Pasitraukęs iš jos tapo aktyviu visuomenės veikėju, inicijavo mokesčių pakeitimo įstatymo projektą, propagavo šalies reformavimo idėjas.
„Nebijome žūti už tėvynę, o jie čia kovoja dėl pinigų ar yra prievarta atvežti. Jie bijo žūti ir neprilygsta ukrainiečiams koviniu ryžtu.“
S. Dubina
Pirmą karo rytą S. Dubinos keli kaimynai suskubo į mašinas krautis lagaminus ir trauktis iš Kyjivo, o jis nubėgo į parduotuvę pripirkti šeimai maisto. Paskui nuvyko į karinį komisariatą užsirašyti savanoriu į frontą.
Jokios karinės patirties neturinčiam Sviatoslavui pasiūlyta registruotis teritorinės gynybos (TG) dalinyje, tą jis ir padarė. Vos per kelias dienas į TG vien Kyjive įstojo dvidešimt tūkstančių vyrų, pasiryžusių žūti dėl tėvynės.
Kitą dieną, nuvežęs maisto uošviams ir grįždamas į Obolonės mikrorajoną, S. Dubina išgirdo gatvėje šūvius. Jis tapo liudininku, kaip Ukrainos specialiosios tarnybos ir gvardiečiai sunaikino rusų diversantų grupę. Maskva į Kyjivą tada buvo pasiuntusi kelias diversantų grupes – išsilaipinę Gustomelio aerodrome desantininkai privalėjo Kyjive susijungti ir užimti parlamentą, suimti ar nušauti prezidentą, Vyriausybės narius.
Kuopos vadas po mūšio aptvarstytas ir skubiai išgabentas į ligoninę operacijai. S. DUBINOS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Į Kyjivą prasiveržti pavyko tik dviem diversantų grupėms, viena buvo sunaikinta Obolonėje, o kita Pergalės prospekte. Obolonėje diversantai, turėję dvi šarvuotąsias mašinas, pavogė kelius automobilius ukrainietiškais numeriais, persirengė vietos karių uniformomis, bet buvo susekti.
Sprukdami diversantai mašina pervažiavo lengvąjį ukrainiečio automobilį. Laimė, šio vairuotojas suspėjo iššokti ir liko gyvas. S. Dubina tapo dalies įvykių liudininku.
„Maskva manė, kad puolimas bus lengvas – Minske stovėjo daugybė rusų karinių lėktuvų, turėjusių atgabenti jų karius į Gustomelio ir Vasilkovo aerodromus. Tačiau mūsų gynėjai numušė pirmus atskridusius lėktuvus bei malūnsparnius, sunaikino išsilaipinusius karius ir atkovojo Gustomelio aerodromo valdymo skyrių, todėl iš Minsko lėktuvai nebepakilo. Staigus Kyjivo užgrobimo planas žlugo. Netrukus, kai susprogdino Irpinio tiltą, prasiveržti į sostinę nebeįstengė“, – pasakojo S. Dubina.
Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, TG padaliniams įsakyta kasti griovius ir ruošti naują įtvirtinimo žiedą apie Kyjivą, jei priešas dar kartą sugalvotų pulti sostinę. Vėliau S. Dubinos kuopa tris su puse mėnesio dalyvavo specialiuose mokymuose, o rugpjūčio viduryje buvo perkelta į Charkivą.
„Karinė vadovybė jau tada buvo suplanavusi didelį puolimą, bet tai slėpė ir imitavo puolimą Donbase. Charkivo apylinkėse buvo karių rotacija – čia ilgai kovoję būriai pakeisti naujai atvykusiais ir pailsėjusiais, be to, išplatinta melaginga informacija, kad nedidelį puolimą čia planuojame rugsėjo pirmąją“, – pasakojo karys.
Rugsėjo pirmosios išvakarėse jo kuopa imitavo karių telkimą prie Nikolajivkos kaimo netoli Čugujevo miesto, bet naktį gudriai atsitraukė.
Kitą rytą okupantai iš malūnsparnių ir tankų šaudė į jų ankstesnę buvimo miške vietą, nežinodami, kad karių ten nėra.
„Tikrasis puolimas prasidėjo po savaitės, kai okupantų budrumas buvo nusilpęs. Mūsų būrio uždavinys buvo imituoti puolimą Nikolajivkos kryptimi ir nukreipti dėmesį“, – pasakojo S. Dubina.
Nikolajivko operacijai atrinkti 35 geriausi kariai iš dviejų kuopų.
„Žvalgyba buvo pranešusi, kad priešų yra apie 150, tad atviros kovos turėjome vengti. Mums pavyko nepastebimiems įeiti į kaimelį, kuriame bebuvo likę vos keli senyvi gyventojai“, – prisimena S. Dubina.
Vėliau Ukrainos kovotojai pamatė gatve važiuojantį žigulį. Šis stabdomas nestojo ir bandė pasprukti. Mašiną suvarpę kulkomis kariai išsiaiškino, kad ja vyko priešų būrio vadas su pavaduotoju. Išgirdę šūvius iš miško netrukus išvažiavo du okupantų džipai. Ukrainiečiams pavyko vieną sunaikinti, o iš antrojo iššokę priešai pradėjo atsišaudyti ir kvietėsi pagalbą.
Tokią duobę išrausė sprogusi mina, ant kurios pataikė S. Dubiną į ligoninę vežantis džipas. S. DUBINOS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Netrukus į ukrainiečius ėmė šaudyti priešo tankai ir artilerijos pabūklai, okupantai bandė juos apsupti.
Sprogus prie kojos granatsvaidžio išautai granatai, S. Dubina dar sugebėjo nubėgti pusšimtį metrų, vėliau kojos nebegalėjo pajudinti. Atskubėjęs medikas ir dar vienas karys paskubomis ją aptvarstę sustabdė kraujavimą. Vadas iki mašinos buvo gabenamas neštuvais.
Nikolajivkoje buvę okupantai turbūt sužinojo apie prasidėjusį puolimą, todėl nesiryžo išlįsti iš miško vytis ukrainiečių, bijodami patekti į pasalą.
Vėliau kaimo senoliai pasakojo, kad okupantai skubiai sukišo į juodus maišus keliolika savo žuvusiųjų, sušoko į šarvuotąsias mašinas ir didžiuliu greičiu spruko.
Panašiai okupantai spruko ir iš kitų Charkivo regiono vietovių, kur prasidėjo jiems netikėtos ir galingos ukrainiečių kontratakos.
„Maskvos propagandistai paskui skelbė, kad mūsų puolimas buvo toks sėkmingas todėl, kad rusų karius atakavo patyrę užsienio kariai. Realybė tokia, kad atakavom mes – paprasti vyrukai, kurie dar prieš pusmetį nebuvom rankoje turėję ginklo“, – šypsosi S. Dubina.
Jo kuopai atsitraukus iš Nikolajivkos, ten atvyko išminuotojai ir puolamieji būriai, kurie turi šarvuotąsias mašinas ir gali saugiai bei greitai veržtis į priekį.
Karys neslepia nesitikėjęs, kad puolimas bus toks sklandus ir pavyks priartėti prie pat Rusijos sienos, taigi įsitikino, kad Ukrainos armija yra pajėgi atkovoti visą šalį.
„Gaila, kad Vakarai mums duoda beveik vien gintis skirtus ginklus. Jei užtektinai turėtume puolamųjų, seniai būtume atsiėmę visas teritorijas“, – įsitikinęs karys.
244 bataliono kuopa. S. DUBINOS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
S. Dubinos kuopa yra jau pačiame Rusijos ir Ukrainos pasienyje, kur kasa apkasus ir įrengia gynybos liniją. Vadas džiaugiasi, kad jo bičiulis lietuvis kartu su kitais verslininkais nupirko džipą ir gabena jiems, kad ukrainiečių kariams būtų lengviau įveikti laukų kelius.
„Lietuva priima mūsų pabėgėlius ir siunčia karinės technikos. Jos labai reikia, kad išvytume priešą. Tą mes tikrai padarysime, nes nebijome žūti už tėvynę, o jie čia kovoja dėl pinigų ar yra prievarta atvežti. Jie bijo žūti ir neprilygsta ukrainiečiams koviniu ryžtu“, – užtikrintai kalba S. Dubina.
