Lietuvos klimatas saulėgrąžoms nėra pats tinkamiausias, dėl to ši kultūra ūkiuose nėra populiari. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Ūkininko lauke – saulės gėlės

Ūkininko lauke – saulės gėlės

Pravažiavus Velžį ir Keravos kaimą, akį iš tolo patraukia Lietuvoje nedažnas peizažas – geltonuojantis saulėgrąžų laukas.

Apie pusantro hektaro sklypą gražuolėmis saulės gėlėmis užsėjęs ūkininkas, Panevėžio rajono ūkininkų kooperatyvo „Panevėžio aruodai“ valdybos pirmininkas Simonas Barzda sako norėjęs įvairovės.

Toks grožis traukia ir smalsuolius. S. Barzda sako kasdien pravažiuojantis pro savo lauką ir mato jame braidančius žmones. Teigia girdėjęs, kad jau ir takai lauke yra praminti.

„Man negaila. Tegul džiaugiasi žmonės. Gal liks ir man“, – S. Barzda juokauja paklaustas, ar nebijo, jog lauką išmindys panorusieji nusifotografuoti geltoname fone.

Bando pirmą kartą

Ūkininkas pasakoja saulėgrąžas šiemet bandantis auginti pirmą kartą ir kol kas nežino, kaip pavyks. O tokiu grožiu lauką užsėję iš labai pragmatiško išskaičiavimo – pagerinti dirvos struktūrą.

„Saulėgrąžas daug kas sėja žalinimo tikslais pagal žalinimo programą. Tik kai pasėja vasaros pabaigoje, niekas nepamato, kad tai – saulėgrąžos. Aš irgi sėklą pirkau dėl žalinimo, bet paskui pagalvojau, kad reikėtų pabandyti ir pasėti anksčiau, nukulti ir galbūt tam pačiam žalinimui kitiems metams pasidauginti sėklos“, – sako S. Barzda.

Ūkininkas svarsto, kad Lietuvoje parduoti saulėgrąžas maistui – lukštenimui – ar aliejui vargu ar būtų rinka. Be to, sėklas gavo iš kitų ūkininkų, jos ėjo per rankas, tad nežino nei jų veislės, nei tikrosios paskirties.

„Spėju, kad aliejui tiktų labiau. Jeigu kažką pavyks nukulti, gal ir pabandysiu išspausti“, – svarsto žemdirbys.

Dabar jam svarbiausia, kaip saulėgrąžas nukulti, nes Lietuvos klimatas šiems augalams nėra pats tinkamiausias – jei ruduo bus šaltas ir lietingas, sėklos gali nesubręsti.

Vien tradiciniai – neįdomu

Jei šiemet pavyktų nuimti saulėgrąžų derlių, S. Barzda neatmeta, kad daugiau pasidomės šiais gražiais augalais – jų veislėmis ir realizacija.

„Man ir pačiam labai įdomu. Jei visą gyvenimą reiktų ūkininkauti vien tik rapsai kviečiai, rapsai viečiai, ačiū – ne.“

S. Barzda

Vienuolika metų ūkininkaujantis S. Barzda dirba apie 300 hektarų žemės. Be saulėgrąžų lauko, ūkininkas augina tradicines kultūras – rapsus, pupas, kviečius. Tačiau kasmet išbando ir ką nors įdomaus. Pavyzdžiui, pernai tame pačiame lauke augo avinžirniai. Šiuo metu jie tebėra sandėlyje, mat norint parduoti, reikia didesnių kiekių, o parduodant mažą, reikia daug laiko ir dėmesio apmąstant perdirbimą ar mažmeninę prekybą.

„Pastaruoju metu nebuvo tam laiko. Pabandai, įdomu, sužinai kažką naujo, pasidedi – gal kada prireiks. Gal ir tuos avinžirnius panaudosime žalinimo programai“, – svarsto ūkininkas.

Jo laukuose galima išvysti ir kitų įdomių augalų – belukštes avižas, facelijas, garstyčias, kanapes. Ieškoti įvairovės jį skatina ne viena priežastis, tarp jų – kylantis Rusijos ir Ukrainos žemės ūkio lygis.

„Po truputį jaučiame, kad vis sunkiau bus konkuruoti tomis tradicinėmis kultūromis, tenka ieškoti alternatyvų“, – sako S. Barzda.

Klimato išdaigos taip pat verčia žemdirbius dairytis į Lietuvos laukams dar neįprastas kultūras. Ūkininko teigimu, jeigu Lietuvoje bus vis daugiau sausrų, teks ieškoti šiems reiškiniams atsparesnių augalų.

„Man ir pačiam labai įdomu. Jei visą gyvenimą reiktų ūkininkauti vien tik rapsai kviečiai, rapsai kviečiai, ačiū – ne. Šitaip visiškai neįdomu“, – juokauja S. Barzda.

Galerija

Komentarai

  • Super gražu! Nauja traukos vieta ir žmonėms, o kai prinoks, ir žvirbliams.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų