Nors V. Vitkūnas tik vadovauja gaisrų gesinimo darbams, prieš pat Velykas jam pačiam be nuo dūmų saugančios kvėpavimo įrangos teko pulti į gaisro židinį ir gelbėti vos už pusantro metro nuo ugnies gulintį jau nesąmoningą žmogų. M. Garucko nuotr.

Ugniagesys sukūrė Velykų stebuklą

Vagys išeidami palieka bent sienas, o ugnis – nieko. Kartais ugnis pasiglemžia ne tik per visą gyvenimą sukauptą turtą, bet ir gyvybę.

Lemtingos minutės

Prieš pat Velykas Panevėžyje, atokioje Troškūnų gatvėje, esančiame name kilęs gaisras tik drąsaus ugniagesio dėka nesibaigė tragedija. Namo šeimininkas dabar galės švęsti antrąjį gimtadienį. Pirmasis į gaisro vietą atskubėjęs Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Vaidotas Vitkūnas, rizikuodamas gyvybe, be jokių kvėpavimo aparatų, puolė prie liepsnų apimto namo ir ištraukė nelaimėlį. Nors pats V. Vitkūnas savęs didvyriu nelaiko, tačiau jo žaibiška reakcija, negalvojant apie savo paties saugumą, išgelbėjo panevėžiečiui gyvybę. Dar kelios minutės ir šis jau būtų uždusęs dūmuose.

Puolė save pamiršęs

Žinia apie gaisrą Troškūnų gatvėje gauta balandžio 20-ąją apie 15 val. 44 min. Gelbėtojams pranešta, kad liepsnoja individualus gyvenamasis namas. Į gaisro vietą pirmasis atvykęs tą dieną budėjęs Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Pajėgų valdymo skyriaus vyresnysis specialistas Vaidotas Vitkūnas medinuką rado jau degantį atvira liepsna. V. Vitkūno užduotis – koordinuoti darbus, tačiau ilgiau laukti, kol atvyks ugniagesiai gelbėtojai su technika, nebuvo galima: namą besiglemžianti ugnis kėsinosi ir į žmogaus gyvybę.

„Tokiais atvejais būtinos ir deguonies kaukės, bet jos jau nespėjau užsidėti. Delsti nebebuvo galima.“

V. Vitkūnas

Kaip pasakojo V. Vitkūnas, tik atvykus į gaisro vietą jį pasitiko greitosios pagalbos medikė. Ši matė, kaip iš liepsnų apimto namo sugebėjo išeiti vyras, bet tik peržengęs namo slenkstį sukniubo. Šaukiamas jis jau neatsiliepė. Iš karto įtarta, kad jis apsinuodijo dūmais ir, patyręs galvos traumą, prarado sąmonę. Pasiekti nelaimėlį medikams buvo per daug pavojinga: namas skendėjo liepsnose, visur pilna dūmų.

„Aš pats buvau su specialiais ugniagesių gelbėtojų drabužiais. Tokiais atvejais būtinos ir deguonies kaukės, bet jos jau nespėjau užsidėti. Delsti nebebuvo galima“, – pasakojo gelbėtojas.

Kasdienė kova

Nemažą patirtį turintis V. Vitkūnas teigė, kad dūmai itin pavojingi, bet juos galima „apeiti“ – gelbėtojui iki prie namo sukniubusio vyro teko šliaužti pažeme. Nelaimėlis gulėjo vos už pusantro metro nuo degančio namo. Žmogus į nieką nebereagavo. Prišliaužęs V. Vitkūnas vyrą nutempė į saugią vietą. Medikams suteikus pirmąją pagalbą ir davus pakvėpuoti deguonies, ugniagesio išgelbėtas žmogus atgavo sąmonę.

„Mano užduotis šiek tiek kitokia, aš pats negesinu gaisrų, daugiau dirbu vadovaujamą darbą. Žmones gelbėja ugniagesiai, tačiau šiuo atveju teko perimti kolegų darbą. Toks mūsų darbas, kad niekada negali visko suplanuoti“, – didvyriu nesijaučia žmogų išgelbėjęs V. Vitkūnas.

Iššūkiai gelbėtojams

Priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje V. Vitkūnas jau keturiolika metų, tad jam teko dirbti ir ugniagesiu gelbėtoju, ir pamainos vadu, ir tarnybos viršininko pavaduotoju. Anot pašnekovo, ugniagesio gelbėtojo specialybę pasirinko pradėjęs studijuoti gaisrinę saugą Gedimino technikos universitete. O trečiame kurse pradėjo dirbti ugniagesiu gelbėtoju.

„Tai nebuvo atsitiktinis pasirinkimas, ši profesija mane visuomet traukė“, – sako panevėžietis.

Tiesa, jis sutinka, kad tai viena pavojingiausių specialybių. Statistiškai vien Panevėžio apskrityje per metus kyla apie tūkstantis gaisrų. Tad gelbėtojams praktiškai kasdien tenka kovoti su liepsnomis. Anot pašnekovo, būna ramesnių dienų, bet pasitaiko ir tokių, kai nėra kada net atsipūsti, ypač pavasarį, kai pradeda degti sausa pernykštė žolė.

„Net po keliolika kartų per dieną tenka vykti gesinti gaisrų. Didelių iššūkių pareikalauja dideli gaisrai, pavyzdžiui, vien per pastarąjį mėnesį kilo du didžiuliai gaisrai – degė kiaulių ferma Krekenavoje ir dar kiek anksčiau – medžio apdirbimo įmonės teritorija. Pastaruoju atveju su ugnimi buvo kovojama ilgiau nei šešias valandas“, – apie ugniagesių darbo kasdienybę pasakojo V. Vitkūnas.

Neištrinama iš atminties

V. Vitkūno teigimu, kad tektų iš ugnies gniaužtų gelbėti žmones, laimė, pasitaiko ne taip dažnai. Prieš dešimtmetį jis kartu su kolega buvo atsidūręs labai panašioje situacijoje, kai ilgiau delsti negalėjo nė minutės. Tąkart pranešta, kad dega butas Panevėžyje, Kosmonautų gatvėje. Ugniagesiai gelbėtojai, išlaužę duris, iš dūmuose paskendusio kambario išnešė lovoje jau be sąmonės gulintį vyrą. V. Vitkūno darbo praktikoje būta ir ne taip laimingai pasibaigusių istorijų. Būta ir gaisrų, kai iki pamatų supleškėjusiame pastate randa jau žuvusius žmones.

„Mūsų pagalbos prireikia ne tik gesinant gaisrus, bet ir gelbstint per avarijas automobiliuose prispaustus žmones. Liūdna, bet ne visada ir specialiosios tarnybos gali padėti. Tai psichologiškai sudėtingas darbas. Ypač sunkūs buvo pirmieji kartai, nors ugniagesių gelbėtojų mokykloje tam ir buvome rengiami. Ilgainiui kažkaip su tuo susigyveni, nors tie vaizdai dažnai lieka atmintyje“, – sakė V. Vitkūnas.