R. Povilonio nuotr.

Tvenkinį apgulė karalienės

Tvenkinį apgulė karalienės

Liberiškio tvenkinys tapo dar viena traukos vieta. Jame apsigyvenusi gausybė gulbių – vietiniams jau įprastas, o atvykėliams amą atimantis reginys.

Šią savaitę pirmą kartą šį tvenkinį aplankęs panevėžietis Raimundas Povilonis negalėjo atsigrožėti vienoje vietoje išvydęs apie šešias dešimtis gulbių ir didelius pulkus kitų vandens paukščių.
„Taip arti ir tiek daug gulbių mačiau nebent keliaudamas po Europą. Buvau sužavėtas ir visiems sakau – nepraleiskite tokio reginio“, – pasakojo R. Povilonis.

Puošniosios ežero gyventojos žmogaus neišsigando. Pamačiusios atvykėlį, pulkais puolė plaukti artyn kranto. Tiesa, regis, gražuolės nebuvo nusiteikusios maloniai susipažinti.
Kai viena šnypšdama ir išskėtusi sparnus pradėjo lipti į krantą, R. Povilonis suskubo tolyn ir gulbes toliau stebėjo stovėdamas bent 10 metrų nuo kranto.

Telkinį užėmusios gulbės – liberiškiečių pasididžiavimas.

„Pilnas ežeras gulbių. Jų kasmet daug, bet šiemet – išskirtinai. Ežeras tiesiog baltas – kur pažvelgsi, pilna gulbių. Gražu žiūrėti“, – žavisi vietos bendruomenės centro „Liberiškis“ vadovė Aurelija Bankauskienė.
Nors tvenkinio pakrantėje stūkso keletas sodybų, pasak vietinių, šie vandens paukščiai žmonių vengia ir į kiemus neina, net arti jų stengiasi nesiartinti. Nesigirdi ir aplinkinių ūkininkų skundų dėl pasėlių.
Pasak Naujamiesčio seniūno Jono Sankaičio, gulbės šiame dirbtiniame tvenkinyje įsikūrusios jau nemažai metų.

„Tvenkinys seklėja. Matyt, joms ten yra daug maisto, dėl to čia ir laikosi“, – svarsto seniūnas.

Galerija

Vienišos gulbės

Ornitologas Marius Karlonas nebuvęs prie Liberiškio tvenkinio, bet spėja, kad jame per vasarą gyvena neperinčios gulbės nebylės ir gulbės giesmininkės.

„Perinčios gulbės užsiima vieną vandens telkinį viena pora. Jos kitų neįsileidžia. Netgi dvi poros sunkiai sugyvena viename telkinyje, o jeigu jų būrys – juo labiau“, – sako ornitologas.
Tačiau ne visi individai iki pavasario suranda antrąsias puses ir vietų perėti. Pasak M. Karlono, vienišėmis likusios gulbės įsikuria ten, kur saugu ir netoli yra maisto.

O gegužę vyksta tiek gulbių nebylių, tiek gulbių giesmininkių, perinčių šiaurėje, migracija.
„Jos praskrenda pro Lietuvą. Ypač kovo pabaigoje – balandį migruojančių gulbių matome visur – laukuose, vandens telkiniuose. Dažniausiai jos būna nevietinės, o tik nutūpia čia pailsėti, pasimaitinti“, – pasakoja ornitologas.

Žiemoti neskrido

M. Karlonas sutinka, kad šiemet gulbių daug kaip niekada. Anot jo, nemažai paukščių net nebuvo išskridę žiemoti. Lietuvoje žiemą leido ne tik gulbės, bet ir žąsys, kai kurios pempės, netgi varnėnai. Gulbės, kaip ir žąsys, yra artimieji migrantai. Jos dažniausiai skrenda žiemoti į Centrinę arba Vakarų Europą – Belgiją, Olandiją, Vokietiją, Prancūziją – vos 1000 kilometrų nuo Lietuvos sienos.
„Ten klimato sąlygos beveik tokios pat, kokios šią žiemą buvo ir Lietuvoje. Gulbėms nebereikėjo toli skristi, nes pamatė, kad gali pramisti ir čia“, – pasakoja ornitologas.

Jo teigimu, gulbių Lietuvoje gausėja ir dėl globalios jų apsaugos. Anksčiau gulbės giesmininkės buvo labai reta rūšis ir perėjo tik šiaurėje, tundroje.

„Po truputį apsaugojus perimvietes šiaurėje, migracijos kelią ir žiemojimo vietas Vakarų Europoje, šių paukščių pradėjo daugėti, iš tundros populiacija ėmė leistis į pietus ir beveik pasiekė Vokietiją“, – pasakoja M. Karlonas.

Baltijos šalyse šie nuostabūs vandens paukščiai pradėjo perėti prieš 20 ar daugiau metų. Šiuo metu gulbė giesmininkė jau išbraukta iš Lietuvos raudonosios knygos.

Vienodos tik neišmanantiems

Gulbes giesmininkes nuo nebylių nėra sunku atskirti. Pasak M. Karlono, giesmininkės dažniau tupia laukuose, o nebylės – vandens telkiniuose. Skiriasi ir šių paukščių siluetas. Ornitologo teigimu, gulbės giesmininkės kaklas tiesus kaip styga, atrodo labai aukštas, o ne lenktas, kaip gulbės nebylės. Gulbės nebylės snapas yra raudonas, tamsiai oranžinis su juodu gumbu ant kaktos ir juodu dryžiu, nueinančiu link akių. Gulbės giesmininkės snapas geltonas su juodu galu.

Ornitologas pasakoja, kad gulbės nebylės įdomios savo istorija. Europoje visiškai laukinių jų nėra. Pasak M. Karlono, viduramžiais nebylės buvo gamtoje faktiškai išnaikintos ir augintos tik dvaruose dėl grožio arba mėsos. Manoma, kad kai kuriems šių paukščių pasprukus į laisvę arba net specialiai išleidus, gulbės nebylės vėl pradėjo plisti po Europą.

Įdomu tai, kad šie paukščiai nebijo žmonių.

„Jų genetika truputį pakitusi. Ilgą laiką gulbės nebylės buvo laikomos fermose prie žmonių, net ir dabar jų genuose atsekama požymių, kad jos nėra visai laukinės“, – kalbėjo ornitologas.
O gulbės giesmininkės žmonių vengia. Joms nepatinka žmogaus kaimynystė, o pamačiusios žmogų arti arba kyla, arba slepiasi.

Ornitologo teigimu, abi rūšių gulbės yra ganėtinai agresyvūs paukščiai ir dažniausiai, jeigu jau įsikuria perėti, į tą patį telkinį kitų vandens paukščių neįsileidžia.
„Gulbių poros dažniausiai vandens telkinį godžiai pasiima tik sau. Savo elgesiu tai išties įdomi paukščių rūšis“, – sako M. Karlonas.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų