Tvarios mados mokys Panevėžį

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• Aktualijos
• Gyvenimo būdas
• 2022.09.04 11:00

Panevėžietė Marija Petraitytė vos baigusi mokyklą išvažiavo į Daniją studijuoti tvarios mados dizaino. Įkvėpusi kopenhagiškos estetikos viename žaliausių miestų pasaulyje, pasimėgavusi skandinaviška kultūra ir stilingu modernizmu, o paskui dar ir baigusi mokslus Vilniaus dailės akademijoje, gyventi ir kurti jauna dizainerė pasirinko Panevėžį.

Vos prieš kelis mėnesius įgijusi mados dizaino bakalauro diplomą 26-erių Marija Petraitytė vis dar gyvena studijų ir savo baigiamosios kolekcijos „Distance from a Point“ – „Atstumas nuo taško“ kūrimo nuotaikomis. Tačiau tai netrukdo merginai dėliotis tolesnės savo karjeros ir gyvenimo planą, kuris, tikėtina, veda į Aukštaitijos sostinę.

Tiki progresu

Marija sako jaučianti, kad šiuolaikiniame, skaitmeniniame amžiuje tampa nebesvarbu, kur žmogus gyvena, – visas pasaulis lyg apjungtas.

Populiarėja nuotolinis darbas, mokslas ir kitos veiklos. Ypač tai pasijautė pandemijos laikotarpiu.

„Kadangi jau teko gyventi užsienyje, tai dabar įsivaizduoju save Lietuvoje. Nors, aišku, gyvenimas yra labai gyvas ir nenuspėjamas, tad stengiuosi nebūti kategoriška“, – prisipažįsta dizainerė.

Panevėžys M. Petraitytei artimas tuo, kad čia – jos šeima, vaikystės prisiminimai: vien pagalvojus apie tas nerūpestingas dienas visada užplūsta nostalgija.

Patinka Marijai ir miesto kompaktiškumas, patogus, greitas susisiekimas.

„Aš drabužį matau daugiau kaip įrankį, pirmiausia suteikiantį visas apsaugines funkcijas ir tada estetine prasme leidžiantį pasiekti norimų rezultatų – galbūt atkreipti dėmesį, o gal atvirkščiai – maskuoti.“

M. Petraitytė

Dabar ji gyvena remonto nuotaikomis, bet kai šis pagaliau baigsis, dizainerė žada, kad bene pačiame centre duris atvers jauki jos studija-ateljė.

„Panevėžys keičiasi, jo erdvės tampa patrauklesnės. Matau šio miesto potencialą, tikiu spartesne kultūros plėtra, – sako Marija. – Dabartiniai mano planai yra užsiimti tolesne kūryba ir gamyba Panevėžyje, bet turiu glaudžius ryšius su sostine, taigi darbus planuoju derinti su vizitais ten.“

Tvarumas – ne utopija

Į mados pasaulį panevėžietė žengė palengva.

Paauglystėje nevengdavo vaikytis madų, domėtis tendencijomis, nors dabar tai prisiminus kiek juokinga, nes tendencijos turi savybę „išeiti iš mados“.

„Nepasakyčiau, kad drąsiai ir progresyviai eksperimentavau su įvaizdžiu, – šypsosi M. Petraitytė. – Daugiau stengiausi pataikyti į to laiko populiariausią stilių, kaip ir kitos mano metų paauglės.“

Platesnis suvokimas apie madą, pasak Marijos, atėjo pradėjus giliau domėtis dizainu, mados kūrėjais ir jų darbais. O studijos Kopenhagoje dar ir atvėrė akis į kitokią madą bei supažindino su tvarumo samprata.

M. Petraitytės teigimu, tvari, arba lėta, mada yra priešingybė visiems „greitosios mados“ ženklams. Šie gamina drabužius labai pigiai, greitai ir paprastai vadinamose trečiosiose šalyse, kur dažnai klesti darbo jėgos išnaudojimas, nekreipiama dėmesio į gamtos teršimą.

Tvarios mados kūrėjai stengiasi dirbti lokaliai. Kolekcijos pristatomos nesivaikant laikinų tendencijų, naudojami tvarūs, sertifikuoti audiniai. Dirbama pagal individualius užsakymus, taigi pagaminama tiksliai tiek drabužių, kiek reikia.

Mados vartotojams tvarumas – mokymasis norėti mažiau ir pamėgti bei vertinti tai, kas jau yra spintoje, pabrėžia Marija, siūlanti nesidrovint apsipirkti net ir dėvėtų drabužių parduotuvėse. Arba pataupyti ir įsigyti dizainerių ar lėtos mados ženklų gaminius, siūtis privačiai. Taip apdaras įgauna papildomą vertę, taigi yra labiau saugomas.

„Dar patarčiau spintą susidėlioti pagal sau artimą stilių, gerai atsirinkti drabužius, tačiau nereikalingų neišmesti, o tiesiog juos parduoti, mainyti per įvairias platformas internete. Reguliariai darykite reviziją spintoje – taip lengviau prisiminti senus, pamirštus drabužius“, – gyventi mažiau vartojant moko dizainerė.

Kopenhagoje studijavusi mados dizainerė M. Petraitytė grįžo kurti į Panevėžį. Ji mato šio miesto potencialą ir tiki dar spartesne kultūros plėtra. P. Židonio nuotr.

Menų paviliota

M. Petraitytė spėja, kad rinktis mados dizainą dar vaikystėje buvo įkvėpta mamos. Ji tuo metu užsiėmė drabužių kūrimu.

Siuvimo mašinos, seni ,,Burda“ žurnalai, visokiausi audiniai, įvairių formų lekalai ir brėžiniai – Mariją žavėjo viskas.

Piešti jau tada buvo vienas mėgstamiausių jos užsiėmimų, tad nuo vaikystės pažinusi kūrybos teikiamų pačių geriausių emocijų skonį, noriai ėmė mokytis dar ir megzti, siuvinėti.

Paauglystėje svarstydama apie ateitį panevėžietė visada save matė meno srityje – artėjant laikui apsispręsti dėl studijų, dizainas buvo tarp pirmųjų M. Petraitytės pasirinkimų. Nors vienu metu, prisipažįsta, interjerai gal traukė labiau nei mada. Tačiau meilė tapybai irgi nebuvo išblėsusi, mokykloje taip pat domėjosi istorija.

„Tikriausiai paskutiniai taškai buvo sudėti, kai baigiau Panevėžio dailės mokyklą, – prisimena Marija. – Tuomet supratau, kad tikrai krypstu į dizaino pusę.“

Mama dukros niekada nebandė atkalbėti nuo meno – netgi skatino rinktis kelią, kuris būtų arčiausiai širdies. O tėtis į tai žiūrėjo kiek skeptiškai, net įtariai, patarinėjo rinktis „žemiškesnę“ profesiją.

„Kadangi dizainerio specialybė yra tikrai universali ir gali būti pritaikoma daugelyje kūrybinių projektų, vis dėlto nusprendžiau pasitikėti savimi ir rinktis mados dizainą“, – nė kiek nesigaili M. Petraitytė, nors neslepia, kad ši profesija išties nelengva ir stabilumo joje tikrai mažai.

„Tik baigusiam studijas dizaineriui dažnai tenka būti siuvėju, konstruktoriumi, stilistu, grafiku, tekstilininku, fotografu, komunikacijos ekspertu, – vardija pašnekovė. – Reikia užsispyrimo padaryti viską ir turėti suvokimą apie kiekvieną sritį. Kita vertus, dirbant šį darbą įgaunama labai įvairios patirties.“

Vieno miesto estetika

Baigusi mokyklą, studijas Kopenhagoje Marija atrado tiesiog naršydama internete. Tuo metu apie tvarumą žinojo labai nedaug, todėl pamanė, kad būtų naudinga pažvelgti į mados dizainą iš šios perspektyvos.

„Neteko patirti daug studentiško gyvenimo, nes savaitgaliais ir vakarais dirbdavau restorane, o kitas laikas buvo skirtas studijoms ir kūrybinėms užduotims. Jos buvo koncentruotos į problemų sprendimus per dizainą, įvairius eksperimentus su tekstile ir kitomis medžiagomis“, – pasakoja panevėžietė.

Vertingiausių studentiškų patirčių kraitėje M. Petraitytė saugo ir įsimintiną išvyką į Paryžių, vieną didžiausių tekstilės parodų „Premiere Vision“.

„Studijos užsienyje man, kaip asmenybei, davė labai daug. Užgrūdino, išmokė planuoti, įgijau įvairios gyvenimiškos patirties“, – teigia diplomuota dizainerė.

Kopenhaga lietuvei pasirodė be galo estetiška, nuosaiki, labai orientuota į tvarų gyvenimo ritmą.

„Miestas labai atviras ir draugiškas, turtingas savo architektūra. Dizainas, menai yra neatskiriami nuo Kopenhagos estetikos“, – pabrėžia Marija.

Į mados dizainą M. Petraitytė žvelgia iš tvarumo perspektyvos. Mados virtuvėje besisukančiai panevėžietei visada įdomiausias yra kūrimo bei gamybos procesas – kolekcijos ar kažkokio drabužio, aksesuaro. Asmeninio archyvo nuotrauka

Įdomiausi daiktai turi istoriją

Dizaineriai dažnai kritiškai kalba apie begalinę mados priklausomybę nuo tendencijų, apie tos srities pramonės propaguojamą perteklių, vartotojų sąmoningumo stoką.

Tačiau, anot Marijos, mada pagal reikšme ir yra visuotinis, masiškas elgesio ar aprangos reiškinys. Netgi šioks toks visuomenės atspindys, nes tendencijos – sunkiai atsiejama mados dalis.

Vis dėlto dabar ir jos suka tvarumo, technologijų integravimo bei sąmoningo vartojimo, individualaus siuvimo linkme.

„Greitoji mada pasiūlo drabužius labai mažomis kainomis, taigi didelė žmonių dalis nebesuvokia tikrosios audinio ir drabužio pasiuvimo vertės. Tai nemaloniai stebina, – sako M. Petraitytė. – Bet, manau, vis daugiau žmonių tampa sąmoningesni ir jiems rūpi jų dėvimų daiktų istorija.“

Mados virtuvėje ne pirmus metus besisukančiai panevėžietei visada įdomiausias yra kūrimo bei gamybos procesas – kolekcijos ar kažkokio drabužio, aksesuaro – nesvarbu. Ją domina priėjimo būdų paieška, vystymas.

„Taip pat mane keri teatras ir kūryba, susijusi su šia sritimi. Turėjau praktiką Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, ten sužavėjo kūrybos galimybės ir laisvė“, – dalijasi Marija. Ir neslepia, kad tai, kuo užsiima, jai yra tikrasis gyvenimo džiaugsmas.

„Mėgavausi studijų laikotarpiu ir tuo laisvu kūrybiniu laiku. Aišku, dabar kūryba turės būti labiau orientuota į funkcionalumą ir klientus, tačiau, manau, rasiu laiko laisviems eksperimentiniams įvaizdžiams“, – šypsosi kūrėja.

M. Petraitytės kūryba dažniausiai yra įkvėpta organinių, gamtoje randamų formų, kurias perkelia į drabužių kirpimus, linijas, išreiškia ramiais žemės – pilkais, juodais – atspalviais.

Dizainerės darbuose neretai galima atsekti ir kostiumo istorijos detalių.

„Mano kūryboje yra ateities distopijos įvaizdžio užuominų, susimaišiusių su praeities motyvais. Stengiuosi kuriamus drabužius padaryti išskirtinius. Labai žaviuosi mados avangardu ir leidžiuosi jo įkvepiama“, – sako Marija.

Jos manymu, būtent kūryboje žmogaus pasąmonės pasaulis atsiskleidžia geriausiai.

Prabangą randa ne drabužyje

Paklausta, kas jai šiandien yra prabanga ir ar ją reikėtų sieti su daiktais, M. Petraitytė sako, jog prabangiausias dalykas pasaulyje – laikas.

Bet kalbėdama apie daiktų kiekį ir matavimą prabangą pagal juos, dizainerė pabrėžia kokybę, o ne kiekybę.

„Aš drabužį matau daugiau kaip įrankį, pirmiausia suteikiantį visas apsaugines funkcijas ir tada estetine prasme leidžiantį pasiekti norimų rezultatų – galbūt atkreipti dėmesį, o gal atvirkščiai – maskuoti. Aišku, drabužis man dar tampa ir kūrybos lauku, skulptūra, kurioje leidžiuosi atsiskleisti“, – paaiškina.

O ar būna dienų, kai pati dizainerė neturi ko apsirengti – viskas, atrodo, netinka, nedera?

Marija tik nusijuokia.

Ne veltui posakis „Batsiuvys – be batų“ toks populiarus, sako ji.

„Dažniausiai kasdien derinu klasikinio ir sportinio stiliaus minimalistinius rūbus, bet, kaip ir daugeliui, tikrai būna dienų, kai niekas netinka ir nepatinka“, – patikina.

Kūrėjai vis tenka sau žadėti, jog tada, kai turės daugiau laiko, drabužius siūsis pati.

„Deja, to laiko vis neatsiranda“, – gūžteli.

Bet tai menka bėda, kai tau gera tiesiog kurti, o matant, kaip idėja tampa kūnu, užplūsta didžiausia laimė.

„Ta laimė dar padvigubėja, kai kažkam sukurtas drabužis ar kolekcija patinka“, – šypsosi M. Petraitytė.

• Sekundė
• Reda Osteikaitė
• #darbas
• #mada
• #Panevėžys
• #savaitgalio tema