-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Beveik pačiame Panevėžio centre besidriekianti P. Puzino gatvė garsi ne tik antrą šimtmetį skaičiuojančiu kalėjimu.
Nuo jo paėjėjus pirmyn, kirtus Respublikos gatvę ir žingsniuojant Nevėžio link atsiveria lyg muziejus po atviru dangumi – kone kiekvienas namas turi ką pasakoti, byloja apie čia gyvenusius žmones, jų veiklą, kūrybą, visus palietusias permainas.
Net istorikai, miesto paveldą ištyrinėję skersai išilgai, pabrėžia, jog P. Puzino gatvė turi ypač įdomią praeitį.
„Daug svarbių pėdsakų palikta šioje gatvėje. Čia gyveno ir dirbo garsūs gydytojai, menininkai, kiti įžymūs žmonės“, – sako Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
P. Puzino gatvė išsaugojo ir vienos garsiausių iš Panevėžio krašto kilusių asmenybių – skulptoriaus Juozo Zikaro vardą.
Į savo namus, kurie stovėjo toje vietoje, kur dabar yra Registrų centras, skulptoriaus šeima persikėlė 1924 metų spalį.
Tik J. Zikaro namo pamatyti jau nebegalima – jis nugriautas beveik prieš keturiasdešimt metų ir tokio poelgio priežastis iki galo neišaiškinta iki šiol.
Prieš keletą metų Panevėžio apskrities archyvas surinko ir paskelbė dokumentus, susijusius su šiuo įvykiu, paniekinusiu miesto istoriją.
Nors J. Zikaro namas 1970-aisiais net buvo paskelbtas vietinės reikšmės istorijos paminklu ir įtrauktas į saugotinų pastatų sąrašą, neilgai trukus –1984 metais jis nušluotas nuo žemės paviršiaus, o toje vietoje išdygo bankas.
O juk J. Zikaro namas, kaip teigė istorikas, Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius dr. Arūnas Astramskas, galėjo ir turėjo išlikti labai svarbi atminties vieta ne tik panevėžiečiams, bet ir visai Lietuvai.
To pastato griauti tikrai nebuvo būtinybės – čia galėjo atsirasti patrauklus kultūros židinys, pažinties su praeitimi, garsiais kūrėjais vieta.
J. Zikaras prie savo namo P. Puzino gatvėje. Jo vietoje šiuo metu įsikūręs Registrų centras. Panevėž-io kraštotyros muziejaus archyvo nuotr.
Kam pirmajam šovė į galvą mintis nugriauti istorinę vertybę, nebūtų lengva atsakyti net ir turint gausybę to laikmečio dokumentų.
Daug kas bandė užkirsti kelią netikusiam sumanymui. Miesto paveldo gynėjas, šviesaus atminimo poetas, G. Petkevičaitės-Bitės memorialinio muziejaus darbuotojas Juozas Mėdžius tuomet kam tik galėjo rašė: „Panevėžyje įsigalėjo griovimo manija: nugriovė Julijono Lindės-Dobilo namą ir vos sugebėjo apginti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namą, kur dabar muziejėlis. 1979 m. spalio 22 d. miesto vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 444 šis rašytojos namas turėjo būti nugriautas, nors jis yra respublikinės reikšmės istorijos paminklas.“
J. Zikaro namo apsauga rūpinosi ir miesto vykdomojo komiteto kultūros skyrius, ir kiti, tačiau nepadėjo niekas.
Pirmiausia iš istorinio pastato buvo iškeldintos įstaigos – notarinė kontora bei liaudies kontrolės komitetas.
Be šeimininkų likęs namas pradėtas niokoti, išplėštos grindys, langai, durys, išardytos krosnys, o tada ir nugriautas.
Toje vietoje išdygo banko mūrai, o dabar įsikūręs Registrų centras.
D. Pilkauskas atkreipia dėmesį, jog, matyt, dėl patogios vietos į P. Puzino gatvę tarpukariu kėlėsi nemažai žinomų žmonių.
Į ją 1933-iaisiais atkelta siuvimo meną Taline tobulinusio meistro Prano Petrausko siuvykla.
Toje gatvėje gyveno ir garsiausias prekybininkas Pranas Vanagas.
Ypač daug įsikūrė gydytojų. Pasistatę namus čia jie turėjo savo privačius kabinetus.
Žinoma, kad nuo 1926 metų P. Puzino gatvėje dirbo dantų gydytoja Brazytė-Kasperavičienė, taip pat čia buvo įsikūręs ir dirbo gydytojas Juozas Vileišis, grįžusios iš užsienio čia ligonius priiminėjo dantų gydytojos Michalina Didžiulytė-Ševelienė ir Vanda Didžiulytė-Albrechtienė. 1936 metais savo kabinetą atidarė medikė O. Kunskaitė-Elisonienė.
Bene garsiausia šioje gatvėje buvo Vitalijaus Gusevo klinika.
Pastatą gydytojas įsigijo 1927-aisiais, tų pačių metų lapkričio 27 dieną vyko ir iškilmingas klinikos atidarymas, ją šventino kunigas J .Maciejauskas.
V. Gusevas buvo unikalių operacijų Lietuvoje pradininkas.
Šis chirurgas pirmasis Lietuvoje – Panevėžio apskrities ligoninėje – atliko širdies operacijas. Pasak D. Pilkausko, chirurgas net dukart – 1926-aisiais ir 1928 metais – padarė tai, ko iki jo Lietuvoje joks gydytojas nebuvo daręs: užsiuvo durtines širdies žaizdas.
Tuo laiku visame pasaulyje tokių atvejų buvo tik kiek daugiau nei 500.
Medikas į Lietuvą atvyko 1920 metais iš Rusijos. Po revoliucijos daug žmonių bėgo nuo nepakeliamų gyvenimo sąlygų, suirutės, represijų. Gana daug pabėgėlių pasirinko Lietuvą.
„Svetimšaliai už leidimą gyventi Lietuvoje turėjo mokėti penkis litus per mėnesį, o leidimas dirbti kainavo dar penkis. V. Gusevas, įsigijęs laikiną leidimą gyventi ir gavęs svetimšalio statusą, pradėjo dirbti chirurgu Panevėžio apskrities ligoninėje“, – pasakoja istorikas.
Tik vėliau, nusipirkęs medinį namą P. Puzino gatvėje, V. Gusevas pritaikė jį ir privačios klinikos reikmėms. Jo klinikoje gydėsi daug žinomų panevėžiečių, tarp jų ir Panevėžio miesto burmistras Tadas Chodakauskas. Buvusios klinikos medinis namas P. Puzino g. išlikęs iki šių dienų, tik, deja, baigia sugriūti.
V. Gusevas priklausė gydytojų draugijai, aktyviai dalyvavo miesto politiniame gyvenime.
1935 metais įsirengė ligoninę Kaune ir ten išsikėlė.
1940 m. į Lietuvą įžengus okupacinei sovietų armijai, V. Gusevas pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas.
Panevėžyje šis gabus medikas darbavosi apie dešimtmetį, o jo atlikti darbai, ypač širdies operacijos, įėjo į Lietuvos istoriją.
Apleistas medinis namas P. Puzino gatvėje mena ypatingą įvykį Lietuvos medicinos istorijoje – chirurgas V. Gusevas čia atliko pirmąją šalyje širdies operaciją. G. Kartano nuotr.
Dar vienas žinomas gydytojas Antanas Didžiulis leidimą statytis dviejų aukštų pastatą P. Puzino gatvėje gavo 1928 metų gruodį. Į naujus namus medikas įsikėlė 1930 metais.
Šis gydytojas – žinomos rašytojos, didaktinės literatūros autorės Liudvikos Didžiulienės (Žmonos) sūnus.
Gydytojo A. Didžiulio namuose P. Puzino gatvėje lankydavosi miesto šviesuomenė. Viešėdama pas Didžiulius su būsimu vyru Bernardu Buču susipažino ir tuomet Panevėžyje mokytoja dirbusi Salomėja Bačinskaitė – poetė Nėris.
Nepaisant apolitiškų A. Didžiulio pareigų, gydytojui nepavyko išvengti karo baisumų. Antrojo pasaulinio karo metais, kai į miestą veržėsi vokiečiai, A. Didžiulis su žmona buvo suimti ir pasodinti į visai šalia namų esantį Panevėžio kalėjimą, mirtininkų kamerą.
„Kodėl juos suėmė, atsakymų iki šiol nerandu“, – „Sekundei“ yra pasakojusi dabartinė namo šeimininkė A. Didžiulio anūkė Rūta Marija Urbonavičienė.
Jos žiniomis, miesto gydytojai sugebėjo laiku išpirkti kolegą ir šis su žmona gavo kelias valandas dingti iš Panevėžio.
„Parbėgę namo, jie čia kažką pasiėmė. O šalia esančio banko sargė paskubomis davė aukso vertės lauknešėlį – duonos kepalą“, – apie senelių vargus pasakojo R. M. Urbonavičienė.
Jos seneliai 1950 m. grįžo į Panevėžį, į savo statytus namus dabartinėje P. Puzino gatvėje.
Viename namo gale buvo apgyvendintas karininkas.
O kiek iki šiol širdis jaudinančių eilučių buvo parašyta P. Puzino gatvėje! Iš pirmo suskambėjimo atpažįstami, iki ašarų tikri „Diemedžiu žydėsiu“, „Alyvos“ ir daugelis kitų eilėraščių sukurti Salomėjai Nėriai gyvenant Panevėžyje.
Kaip ir iki šiol liūdesio valandą kartojamas eilėraščio posmas: „Jau niekad nepramerks blakstienų / Tos akys rūpestingos – / Jau nebeglostys mūs nė vieno – / Balta ranka sustingus.“
Eilėraštis buvo skirtas mirusiam Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriui Julijonui Lindei-Dobilui.
Garsus pedagogas mirė 1934-ųjų gruodį, o S. Nėris nuo tų metų rugsėjo buvo paskirta dirbti į Panevėžio valstybinę mergaičių gimnaziją lietuvių kalbos ir literatūros bei vokiečių kalbos mokytoja. Žemesnėms klasėms poetė dėstė lietuvių kalbą, o aukštesnėms – vokiečių kalbą.
„Kad galėtų Panevėžyje dirbti mokytoja, S. Nėriai reikėjo net prezidento Antano Smetonos pritarimo. Mat tokias sąlygas iškėlė tuometis švietimo ministras Juozas Tonkūnas. Jam nelabai patiko būsimosios mokytojos kairiosios pažiūros“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Panevėžio laikotarpis S. Nėries gyvenime buvo trumpas, tačiau gana svarbus ir prasmingas.
Čia ji išleido eilėraščių rinkinį „Per lūžtantį ledą“ ir kas žino, ar eilėraštis tokiu pat pavadinimu negimė ankstyvą pavasarį nuo P. Puzino gatvės tiltu per Nevėžį žingsniuojant į darbą mokykloje.
D. Pilkauskas pasakoja, kad atvykusi į Panevėžį S. Nėris iš pradžių gyveno viename M. Tiškevičiaus aikštės name, šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijos.
Yra užrašyti prisiminimai panevėžiečių, gyvenusių netoliese ir matydavusių, kaip poetė semdavo vandenį iš miesto šulinio M. Tiškevičiaus aikštėje.
Kiek vėliau ji persikėlė į P. Puzino gatvę, išsinuomojo butą naujai pastatytame fotografo Jono Žitkaus name.
Panevėžyje S. Nėris gyveno iki 1936 mokslo metų pradžios.
Gavusi iš Švietimo ministerijos vienerių metų atostogas, išvyko į Paryžių studijuoti prancūzų kalbos. Kartu su ja – ir poetės mylimasis skulptorius B. Bučas.
Prancūzijoje jie įformino civilinę santuoką, nes Lietuvoje, išskyrus Klaipėdos kraštą, tuomet galiojo tik bažnytinė.
Fotografo Jono Žitkaus namas, kuriame butą nuomojosi poetė Salomėja Nėris. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Dar viena įdomi P. Puzino gatvėje kūrusi asmenybė – fotografas Jonas Žitkus (Žitkevičius), kurio name butą nuomojosi poetė.
Pasvalio rajone gimęs J. Žitkus 1906-aisiais, būdamas vos 17-os, išvyko į JAV. Gyvendamas Klivlande, išmoko fotografo amato, o 1922 metais grįžęs į Lietuvą tuo ir vertėsi.
Mūrinius namą ir sandėlį žemės sklype P. Puzino gatvėje Nr. 5 J. Žitkevičiui leista pasistatyti 1931 metais. Netrukus pagal individualų projektą namas buvo pastatytas ir jame įrengta moderni fotoateljė, greitai tapusi populiari Panevėžyje.
Tame pastate fotografas su šeima gyveno ir dirbo – turėjo įsirengęs modernią fotostudiją – su stikline siena per du aukštus ir stikliniu stogu.
Iš studijos vidiniai laiptai vedė į mansardą – Žitkų gyvenamąsias patalpas. Šalia studijos įrengtą dviejų kambarių butą 1935–1936 m. ir nuomojosi poetė.
Pirmąjį namo aukštą Žitkai taip pat nuomojo.
Tačiau okupacijos žiaurumai neaplenkė ir tos šeimos.
Už 1941 metais bolševikų Panevėžyje įvykdytų žudynių aukų nuotraukas jis buvo nuteistas dešimt metų kalėjimo, ištremtas į Sibirą.
Pastatas 1949 metais nacionalizuotas, tik fotografo žmonai leista gyventi mažame savo namų butuke.
Beje, nuo 1951 metų viename Žitkų namo butuke dar glaudėsi ir iš savo namų iškeldinta kalbininko, pedagogo Petro Būtėno šeima.
Grįžusiam iš lagerio J. Žitkui savo fotostudijoje kurį laiką dirbti nebuvo leista.
O vėl pradėjęs fotografuoti, jis išgarsėjo kaip vienas geriausių meistrų.
1957 metais jam pirmajam Panevėžyje suteikta pirmos klasės fotografo kategorija.
Sovietmečiu pastate veikė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato „Gulbė“ fotoateljė Nr. 1 „Žibutė“.
J. Žitkus mirė Panevėžyje 1975 metais
1995-aisiais ant namo fasado atidengta paminklinė lenta poetei Salomėjai Nėriai, o 1996 metais – atminimo lenta Jono Žitkaus fotostudijai įamžinti.
