-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Įspūdingo, puspenkto metro, ūgio trys išminčiai Kasparas, Melchioras (Merkelis) ir Baltazaras sausio 6-ąją žingsniavo per Panevėžio centrą, linkėdami panevėžiečiams gerovės.
Religine prasme Trys Karaliai simbolizuoja trigubą Dievo apsireiškimą trijų išminčių apsilankymu pas Kūdikį Jėzų Kristų.
Remiantis Biblijos pasakojimu, po Jėzaus gimimo trys išminčiai iš Rytų šalies ieškojo ypatingos žvaigždės, kuri nuvedė juos į Betliejų pagarbinti gimusio Mesijo. Dovanų jie atnešė karališkų – aukso, smilkalų ir miros. Ir iki šiol švenčiama Kristaus apsireiškimo šventė, arba Trys karaliai. Trijų karalių dieną bažnyčiose laiminama kreida ir smilkalai. Kreidos gabalėlį parsinešę į namus, tikintieji tradiciškai namų duris arba staktas pažymi išminčių vardų pirmosiomis raidėmis – K, M, B. Tarp raidžių paprastai nubrėžiami kryželiai, o šalia arba viršuje užrašomi metai.
Šiemet imdamasi nagrinėti senųjų tradicijų sąsajas su dabartimi, „Sekundė“ žvilgsnį pirmiausiai ir kreipia į Tris karalius – visų žinomą, savas ypatybes ir papročius turinčią šventę.
Nors, kaip sako istorikas, etnologas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Mardosa, Lietuvoje ši diena ypatingo statuso neturėjo – svarbi, valstybinė šventė niekada nebuvo.
Lietuvos sausio 6-oji niekada neprilygo, o ir šiais laikais negali prilygti kaimynės Lenkijos šventiniams renginiams. Ten Trijų karalių, arba Apsireiškimo dienos, šventė turi kur kas gilesnes ir turtingesnes tradicijas.
Lenkijoje ilgai, kurį laiką net komunistų valdymo metu, Trys karaliai buvo ne darbo diena, o 2010-aisiais sausio 6-ajai buvo suteiktas netgi valstybinės šventės statusas.
Trys karaliai ne darbo diena yra ir kai kuriose kitose Europos šalyse.
Nors Lietuvoje Trys karaliai pasitinkami gerokai kukliau, vis dėlto ši diena turi savo garbingą vietą.
Jų vaikštynės, kaip ir Užgavėnių, buvusios žinomos jau pirmoje 19 amžiaus pusėje. Tuomet tą dieną, sausio 6-ąją, persirengėliai vaikščiodavo po kaimus, linkėdavo ūkininkams sėkmės, gerų metų, gausaus derliaus. Ir ne šiaip sau – už tuos sveikinimus tikėjosi padėkos, ir ten, kur juos priimdavo šiltai, pasilikdavo paviešėti ilgiau, o nesulaukę šeimininkų dėmesio, eidavo toliau.
Po Trijų karalių ūkininkai pradėdavo samdyti žmones ūkio darbams.
Dar senovės lietuvių pastebėjimu, per Tris karalius diena pailgėja per gaidžio žingsnį, arba tiek, kiek avinas pašoka į viršų, ir vis labiau artina žemę link pavasario.
Pastebimai ilgėjanti diena jau skatina pamiršti nuėjusių metų rūpesčius ir ruoštis naujiems ūkiniams metams, naujam darbymečiui.
Svarbus Trijų karalių dienos ženklas – švenčių pabaigą reiškiantis Kalėdų eglutės nupuošimas.
Kaip sako dr. J. Mardosa, tokia pat laiko kaitos samprata, taip pat ir paskutinis eglutės
įžiebimas bei nupuošimas per Tris karalius nuo seno buvo žinoma ir vokiečiams.
„Тradicinėje Europos kultūroje laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo skirtas jaunimo
bendravimui, karnavalams ir linksmybėms, maginėms praktikoms. Kaimuose po sodybas
vaikščiodavo persirengėliai ir sveikindavo visus su Kristaus gimimo švente“, – pasakoja istorikas.
Iškilmingas Trijų karalių šventės paminėjimas vykdavo ir miestuose, o ta tradicija ateina iš viduramžių.
Bene pirmoji tokia šventė įvyko Vokietijoje, Kelne 1164 metais.
Ir Lenkijoje nuo viduramžių tiek kaimuose, tiek miestuose tuo metu būdavo vaidinamos scenos pagal Biblijos siužetus.
„Aukštaitijoje nuo Kalėdų iki Trijų karalių po kaimus vaikščiojo ir gimusio Kristaus ieškojo persirengę piemenėliai, Žemaitijoje – berneliai, Trys Karaliai ir kiti persirengėliai“, – sako etnologas.
Panašūs persirengėliai žingsniuodavo ir Baltarusijoje. Centriniame rajone, Minsko srityje, stačiatikiai ant visų pastatų, kad apsaugotų nuo piktų jėgų, rašė tris kryželius, o katalikai – raides K, M, B.
Ir Lietuvoje paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų Karalių vardų raides: +K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Kiekvienam karaliui prieš jo vardą rašomas kryželis reiškia išminčiaus šventumą.
„Vėliau ir žmonės taip ėmė ženklinti savo namų durų staktas, tikėdami, kad užrašius šias raides namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių“, – teigia dr. J. Mardosa.
Šiais laikais raides kreida ant savo namų durų žmonės irgi dar kartais užrašo. O ir persirengėlių miesto bei kaimo gatvėse per Tris karalius taip pat galima pamatyti.
Persirengėlių, menininkų vaizduotėse Trys Karaliai atgimsta įvairiausiais pavidalais.
Vis dėlto kiekvienas jų turi savus bruožus, ypatybes: jaunuolis mauras Baltazaras, atėjęs iš Afrikos, dovanoja mirą. Merkelis buvo suaugęs baltaodis iš Europos, atnešęs aukso, o smilkalų padovanojęs Kasparas buvo rytietiškų bruožų su tiems kraštams būdingais drabužiais.
Liturginis Trijų karalių dienos paminėjimas sovietiniais laikais išliko be pokyčių.
Valdžios sprendimai nelietė apeigų bažnyčiose, kur per Tris karalius buvo šventinama kreida. Tad ir sovietmečiu tikintieji virš durų, netgi daugiabučių laiptinėse, rašydavo karalių vardus. Tai buvo asmeninio gyventojų santykio su religija patvirtinimas.
Tačiau religinio turinio eisenos, procesijos už bažnyčių ribų sovietmečiu buvo uždraustos kaip netoleruotinos ir krikščioniškame kontekste esančios liaudiškos šventės.
Tik kaimuose žinomi atvejai, kai persirengdavę karaliais vaikai aplankydavo kaimynų namus ir už linkėjimus bei sveikinimus laukdavo dovanų.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, tradicija sugrįžo į visuomenę, Vilniuje vietoj grupinio persirengėlių vaikščiojimo po namus atkurta biblinių personažų ir Trijų Karalių eisena per senamiestį.
Sostinėje Trys Karaliai su palyda pradėjo eiti nuo Aušros vartų iki Katedros aikštėje papuoštos kalėdinės miesto eglės.
Tokia pati tradicija atkurta ir Panevėžyje. Kasmet sausio 6-ąją, nesvarbu, ar tai darbo diena, ar laisvadienis, beveik 5 m aukščio Trys Karaliai žingsniuoja nuo Kranto gatvėje esančių Bendruomenių rūmų iki Laisvės aikštėje šviečiančios Kalėdų eglės.
Mokslininkas sako, kad šiuolaikinių teatralizuotų Trijų Karalių vaikštynių stebėjimas leidžia įžvelgti keletą esminių momentų, skiriančių jas nuo senosios tradicijos.
Pirma, pagrindiniais Trijų Karalių veikėjais tapo didelės karalių bei kitų tradicinių personažų figūros, valdomos viduje esančių aktorių. Antra, vietoj anksčiau po miestą vaikščiodavusių daugybės persirengėlių grupių dabar eina tik viena procesija.
Be to, šiuolaikinė Trijų Karalių eisena pasižymi rimtimi, santūriu žiūrovų sveikinimu, nes lėlės nepritaikytos aktyviam veiksmui. Eisena nėra liturginiu pagrindu rengiama pačių gyventojų, o vyksta pagal pastovią veiksmų sistemą ir pasižymi ceremonijai būdingais bruožais.
Pasak istoriko, dabar Trijų karalių šventė jau tik simboliais ir laiko dimensija siejasi su tradicija.
Trijų Karalių eitynės šiais laikais ne viename mieste papildomos atsisveikinimo su kalėdine eglute švente.
„Nors tai naujas šventės dėmuo, jis sutampa su eglutės atsiradimo, kaip ir Trijų Karalių kilmės, miesto aplinkoje tema“, – sako mokslininkas.
Vilniuje, o vėliau ir kituose Lietuvos miestuose papuoštos eglutės pasirodė 19 amžiaus pabaigoje. Kalėdų simboliu eglutės tapo tik pirmaisiais 20 amžiaus dešimtmečiais ir tik ketvirtajame dešimtmetyje įsitvirtino kalėdinėje miesto, o vėliau ir kaimo apeiginėje kultūroje.
O 21 amžiuje Trijų karalių šventės turinys papildytas atsisveikinimo su eglute apeiga.
Tokia naujovė atsirado ir dėl pošventinių eglių surinkimo problemų, ir dėl profaniško elgesio su šventiniu simboliu.
Pasak dr. J. Mardosos, nuo 20 amžiaus pradžios Vilniuje, kai miestiečių namus lankė katalikų Trys Karaliai, stačiatikiai, prisimindami Dievo Krikštą, pagal senąjį liturginį kalendorių sausio 18 d. eidavo prie Neries šventinti vandens ir maudytis eketėje.
„Apie tos šventės vyksmą sovietmečiu duomenų nėra, tačiau kaip katalikų bažnyčiose, taip ir cerkvėse vandens šventinimas Krikšto dieną nenutrūko“, – sako mokslų daktaras.
Dr. J. Mardosa teigia, jog kalbant apie Trijų karalių šventimą Vilniuje, reikia prisiminti kalendoriaus Lietuvoje ypatybes.
Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos, šalyje, išskyrus jos pietvakarius, iki 1915 metų galiojo Julijaus kalendoriaus. Todėl kai kalbame apie laikotarpį iki vokiečių armijos okupacijos, Vilniuje katalikų Trijų karalių ir stačiatikių Krikšto diena sutapo.
Buvimas carinės Rusijos dalimi lėmė ne tik šventimą pagal Julijaus kalendorių, bet ir politinių aspektų demonstravimą.
Būta atvejų, kai persirengėliai lietuviai patriotinius tikslus vaikštynėse išreikšdavo ne mieste, bet kaimuose. Tarp persirengėlių būdavo iškalbingas baltais drabužiais apsirengęs Krivis Krivaitis. Be kalėdinės tematikos dainų, skambėdavo meilę Lietuvai, gimtajai kalbai išreiškiantys motyvai, lietuviškos dainos.
